Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2018 04 07

S.Paltanavičius: ten, kur saulė šviečia ryškiausiai, ant kupstų šildosi angys

Lietuvoje atgyja pavasaris. Kol kas jis ilgokai tūpčiojo vietoje, dundėjo įšalu, baltavo sniegu ir ledu. Tačiau Vilniuje prieš Velykas, penktadienio popietę, staiga blykstelėjo žaibai, sududeno griaustinis. Pavasarį griaustinis, sako, atrakina žemę, prikelia ją gyvenimui. Žmonės po griaustinio ne tik sėja ir sodina, bet, sako, ir basi vaikšto.
Angis yra vienintelis nuodingas roplys LIetuvoje
Angis yra vienintelis nuodingas roplys LIetuvoje / wikimedia.org nuotr.

Neskubėkime, oi, tik neskubėkime. Tiesa, šią savaitę matėme pirmą tikrą šio pavasario šilumą, kuri po Velykų lietaus turėtų paskatinti gamtą ypatingiems darbams. Tai nebus darbai, kokius mes privalome dirbti. Tačiau tai ne mažiau svarbu.

Taigi, šiluma pažadino drugius, vabalus ir vorus, mums sugrąžino dar daugiau paukščių. Džiaugiamės, kad vis dažniau lizde ima baltuoti gandrai. O kieme ar stogo briauna laksto kieliukė, prie inkilo švilpauja varnėnas...

Tokie šiltųjų dienų vaizdai. Tačiau tai tikrai ne viskas. Tai tik pradžia, nors jau greitai kalendorinio pavasario vidurys.

Taip jau išėjo, kad kovas pavasariui nuveikė nedaug. Be ilgos dienos, be pabrinkusių pumpurų, jis pražydino žibuokles, bet į jas neleido skristi nei bitėms, nei kamanėms.

Bičių skraidymas prasidėjo tik šiomis šiltosiomis dienomis. Ir ne šiaip sau lakiojimas, bet smagus darbas – jos skubėjo rasti retų žiedų, o ten, kur jų nebuvo, nuo pumpurų laižė lipnų skystį – lipčių. Pavasarį salsvas lipčius tampa medumi. Jo nebūna daug. Bet jis būna labai aromatingas. Ir šiek tiek kitoks nei iš žieduose surinkto nektaro pagamintas medus.

Bitės, atrodo, peržiemojo sėkmingai. O į avilius, kurių šeimos laikosi sunkiau, reikėtų įdėti maisto – nebijokite, bitutės atsilygins. Tačiau kaip tik dabar jau pasirodo ir laukinės pavienės bitės, ir kamanės. Jų darbai ir likimai skirtingi: pavienės bitės gyvens tik pavasarį, po to, palikusios savo palikuonis, keliaus nebūtin. Kamanės gyvuos ilgai, sukurs stiprias šeimas ir krutės iki vėlyvo rudens.

Kamanės nebijo pavasario vėsos – jas kartais galima pamatyti skraidančias esant šarmotai žolei ar termometrui rodant vos laipsnį kitą šilumos. Gali būti, kad nuo vėsos kamanes apsaugo visą kūną dengiantys plaukai. Toks atsparumas labai reikalingas, nes šios bitės tiesiog neturi laiko, joms reikia skubėti, darbuotis kiekvieną dieną. Antra vertus – taip jos rizikuoja.

Iš tikro, jei žūtų kamanė motina, šiemet neatsirastų dar vienos šeimos, nebūtų apdulkinta daugybė augalų. O tai – didelė netektis gamtai ir mums.

Gamtoje, ten, kur saulė šviečia ryškiausiai, ant kupstų šildosi angys. Keliautojai turi žinoti, kad tokiu oru girioje ant krūmų, žolės kuokštų ir ypač ant pernykščių dilgėlių stagarų jau kopinėja erkės. Žiemą jos praleido sėkmingai, o dabar pajuto alkį.

Erkių mes laukiame bene mažiausiai. Ko gero, ir visi girios gyviai, nes jos kraują siurbia iš visų šiltakraujų. Tačiau erkės jau tokios yra, jos tikrai nepakeis nei savo būdo, nei mitybos įpročių. Mums teks saugotis patiems, visada pagalvoti apie drabužius, apie repelentus joms atbaidyti.

Apie dar vienus gyvūnus dabar turime kalbėti – apie varles ir jų migraciją. Pievinės, smailasnukės varlės, pilkosios arba paprastosios rupūžės po žiemos įmygio atsibunda pirmosios. Taigi, jas ir matome keliaujančias, jų daugiausia žūsta po automobilių ratais.

Na, o tvorelės, apsaugos priemonės?

Jos padeda, tačiau kiek jų turime? Štai žinau, kad Marijampolės rajone, pamiškėje prie Želsvos gyvenvietės, prieš keletą metų buvo įrengta tokia stacionari tvorelė. Ji atliko tikrai gerą darbą, išsaugojo daugybę varliagyvių, kurie galėjo keliauti į greta esantį Buktos mišką. Tačiau nežinau, kaip ji laikosi dabar. Ar sveika, ar neparvirtusi, neprakiurusi?

Na, manau, kad darbštieji suvalkiečiai ją tikrai sutvarkys. Jei negalės vienas, susirinks visi ir sutvarkys.

Po šiltųjų dienų atgijo net karveliai keršuliai. Dar ne visi jie sugrįžo, dar tik pakeliui...

Šiluma mums dovanojo paukščius, bet mums jų vis mažai. Mes norėtume, kad jų skristų pulkai, kad giedotų, krutėtų aplinkui. Kol kas šiluma buvo šiek tiek apgaulinga – viliojanti, bet galinti staiga pradingti ir visus susiviliojusius palikti likimo valiai. Gamta žino šiuos reikalus, todėl savo vaikus saugo nuo bet kokių išsišokimų.

Ar paukščių sugrįžimą galima taip vadinti?

Ne visų ir ne visada. Tačiau kai kam skubėti nereikėtų, ypač lepesnėms rūšims – pečialindoms, musinukėms. Net liepsnelės, kurių jau gausu, ilgai dar lesioja sėklytes ir vargu ar išliktų, lesdamos tik vabzdžius.

Išeitų, kad paukščiams dar nereikia skubėti?

Laukuose pempių matome visur – nuo pakelių, pievų iki arimų. Greitai į laukus išriedės traktoriai, vilkdami įvairiausius agregatus ir tada... Ne pirmą pavasarį apie tai kalbame, prašome, kad rasti pempių lizdai būtų pažymėti žemėn įsmeigtomis rykštėmis, kad jų nesunaikintų technika...

Ar įsiklausote jūs patys, jūsų kaimynai? Pasakykite jiems apie tai ir tą darykite patys. Juk tai nieko nekainuoja, o net viena išsaugota gyvybė yra didelis mūsų indėlis gamtos labui.

Pavasario diena ilga, bet rūpesčių tiek, kad jos mums jau nepakanka. Iš tikro – ar turėjote kada prisileisti klevo sulos? Gali būti, kad ji tekės jau neilgai...

Paskui bus beržų sula... Bet tai – tik malonumas. Aplinkos tvarkymas ir jos saugojimas dabar yra kur kas svarbiau už sulą. O dar visi žemės darbai, ruošimasis sodinti medelius? O dar...

Aš norėčiau bent trumpai pakalbėti apie visai šviežią mūsų pokalbį su gamtininku Sauliumi Rumbučiu. Jūs pamenate, kad jis pasakojo, iš kur ir kaip atsiranda Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus eksponatai? Taigi, noriu priminti, kad pavasarį tikrai rasite žuvusių paukščių, žvėrelių, kuriuos tikrai galite perduoti muziejui. O štai neseniai vėl sulaukėme žinios apie meškėnus...

Vėl iš Dzūkijos. Netoli Aniškio gyvenvietės miške vieną žvėrelį užfiksavo medžiotojų palikta kamera. Taigi – įrodymas nenuginčijamas.

Jis ten pridarys tiek bėdų... Ši invazinė rūšis labai pavojinga mūsų paukščiams, žvėrių jaunikliams. Primenu medžiotojams, kad meškėnų gausa reguliuojama visus metus. Jei toks žvėrelis taptų jūsų medžioklės laimikiu, perduokite jį, ne – geriau padovanokite zoologijos muziejui. Tai bus labai didelis jūsų indėlis į šios mokslo įstaigos kolekcijos kūrimą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius