Dieną – Vilniaus senamiestyje, vėlų vakarą – miegamųjų rajonų kiemuose, o kai kuriose sostinės vietose – net kiaurą parą situacija iš tiesų būna dramatiška, tačiau verta susimąstyti, ar mūsų pačių ir kitų eismo dalyvių elgesys nepaverčia jos dar nemalonesne.
Žalias kilimėlis automobiliui
Studentė Miglė pasakoja, kad jau senokai ketina pirkti automobilį, tačiau ją gąsdina klausimas, kur įsigytą transporto priemonę reikėtų statyti. „Sekmadienio vakare grįžusi į bendrabutį visada juokauju, kad reikėtų paskelbti originaliausio automobilio statymo būdo konkursą. Manau, jį neabejotinai laimėtų koks nors studentas. Automobiliai šalia bendrabučių stovi visur, kur tik telpa keturi ratai, – ant vejos, šaligatvių, pagrindinio pėsčiųjų tako... Keista, kaip niekas nesugalvojo jų statyti asfaltuotoje krepšinio aikštelėje? Žvelgiant į tuos sugrūstus automobilius juokingiausiai atrodo varganas kelio ženklas, nurodantis automobilių stovėjimo būdą – šalia šaligatvio... Padėtis nesikeičia ir kitomis dienomis. Tikriausiai tuo metu, kai buvo projektuojami bendrabučiai ir planuojama, kiek vietų skirti automobiliams, studentai buvo visada alkani ir apie automobilius net nedrįso svajoti. Todėl ir suprojektavo tokias aikšteles“, – samprotauja automobilio iki šiol neturinti Miglė. Tačiau daugelis žmonių, įsigydami automobilį ar važiuodami į kokią nors konkrečią vietą, visai nesijaudina dėl to, ar turės kur jį pastatyti.
Nors šalia bendrabučių augančią žalią veją nuolat zulina automobiliai, studentai dėl to pernelyg nepyksta – policijos nekviečia ir kaimynų neskundžia.
Tėveliai prieš vairuotojus
Kiek kitokia padėtis miegamuosiuose rajonuose, ypač ten, kur gyvena šeimos su mažais vaikais. Nesmagu išleisti vaiką į kiemą, kuriame prie pat smėlio dėžės – automobilis, o ant nedidelio lopinėlio žolės – taip pat automobilis. „Keli kaimynai automobilius piktybiškai statė ant vejos. Ką gi, nufotografavau ir laiptinėje pakabinau nuotrauką su tekstu: „Tai pirma ir paskutinė nemokama nuotrauka. Dėl kitų nuotraukų kainų Jus pakonsultuos policija.“ Kai kurių ši įspėjamoji priemonė nepaveikė, tad policija juos iš tikrųjų „pakonsultavo“... Dabar nė vienas kaimynas nebestato automobilio ant vejos“, – pasakoja Gediminas, apgynęs savo sūnaus teisę žaisti kieme, o ne tarp automobilių. Tačiau tarp vaikus auginančių ir automobilius bet kur statančių kaimynų dažnai įsiplieskia ilgalaikiai konfliktai.
Nors šalia bendrabučių augančią žalią veją nuolat zulina automobiliai, studentai dėl to pernelyg nepyksta – policijos nekviečia ir kaimynų neskundžia.
Kartais surasti vietą automobiliui vis dėlto įmanoma – tereikia truputį pasistengti. Tačiau daugelis vadovaujasi išankstine nuostata, kad automobilį, esant tokiai situacijai, galima statyti bet kur.
Aikštelė – voratinklis
Tokio požiūrio aukomis vieną tamsų žiemos vakarą tapo Jonas ir Diana. Moteris pasakojo, kad kartu su vyru ketino apsipirkti sostinės Antakalnio gatvėje esančioje „Iki“.
„Šalia parduotuvės vietų nebuvo, tad nusprendėme automobilį palikti čia pat esančioje nedidukėje aikštelėje, kurioje telpa trys automobiliai. Deja, grįžę iš parduotuvės pamatėme, kad į aikštelę telpa šeši automobiliai... Taip, jie iš tikrųjų telpa ir netrukdo gatve važiuojantiems kitiems eismo dalyviams. Bėda ta, kad išvažiuoti iš aikštelės negali tie, kurie čia atvažiavo pirmieji – jų automobiliai būna aklinai užstatyti“, – dėstė Diana.
Tą vakarą laukdami gretimų automobilių savininkų, savajame Diana su Jonu sėdėjo apie valandą: „Žinoma, būtume bandę kaip nors išvažiuoti aplink, bet vienintelėje įmanomoje važiuoti vietoje kiūksojo nemaža sukietėjusio sniego krūva. Vyras bandė ją išstumdyti kojomis, bet veltui. Galiausiai teko rizikuoti ir po truputėlį pervažiuoti krūvą. Viskas baigėsi gerai, tačiau nuotaika buvo sugadinta. Praminiau tą aikštelę „voratinkliu“ – vilioja pastatyti automobilį, o vėliau ištrūk iš jos, kad gudrus.“
Karas kiemuose
Atrodo, kad karas vyksta ne tik keliuose, kur žūsta daugybė žmonių, bet ir kiemuose (ypač įmonių). Tačiau čia tiesiogiai nukenčia ne žmonės, o jų automobiliai.
Vienoje solidžioje įmonėje dirbanti Birutė pasakojo, kad kartą jos kolegė, neradusi vietos automobiliui, užstatė keletą kitų. Grįžusi rado dvi tuščias padangas... Kitą kartą situacija pasikartojo. Toks kerštingas elgesys dar būtų suprantamas, jei moteris būtų užstačiusi kitų įmonių automobilius. O dabar ji žinojo, kad užstato būtent savo kolegų automobilius, tad jie tikrai neišleis iš padangų oro. Be to, uolusis „tvarkdarys“ už priekinio stiklo valytuvo užkišo raštelį, pripieštą kaukolyčių... Akivaizdu, kad kažkas kiemuose žaidžia įsivaizduojamą karą ne su žaisliniais tankais, o su tikrais automobiliais.
Žaidęs keistą ir principingą žaidimą prisipažino ir Darius. Jis su mergina dviejų kambarių bute nuomojosi vieną kambarį. Gretimame kambaryje gyveno kita pora, su kuria nelabai sutardavo. Pavasarį Darius trumpam išskrido atostogauti į Turkiją, o jo automobilis liko aikštelėje šalia namų. Grįžęs po savaitės pamatė, kad jo automobilį užstatė kitame kambaryje gyvenantis vaikinas. Žinoma, Darius jo paprašė, kad automobilį patrauktų. Vaikinas patraukė, tačiau...
Kitą dieną, kai kaimynas buvo išėjęs, o jo automobilis stovėjo aikštelėje, Darius ėmėsi keršto (?) plano: vargo 15 minučių, tačiau po tuo pačiu stogu gyvenančio vaikino automobilį savuoju užstatė taip, kad šis niekaip nebūtų galėjęs net įsėsti. Matyt, žinodamas ūmų Dariaus charakterį, vaikinas nedrįso nieko sakyti. Tad į savo automobilį įsėdo tik po kelių dienų, kai kaimynas teikėsi kažkur išvažiuoti...
Darius žiūri į tai kaip į pokštą. Tačiau ši ir Birutės papasakota istorijos rodo, kad kartais vairuotojai demonstruoja nenormalius principus ir ambicijas.
Priverstinis nuvežimas
Dirbanti ir studijuojanti Sandra bei kiti jos kolegos savo elgesiu parodo tik vieną suprantamą principą – norą sutaupyti.
„Prie mano fakulteto yra tik mokama stovėjimo aikštelė, kurioje viena valanda atsieina tris litus. O prie kito fakulteto apskritai nėra jokios aikštelės. Todėl savo automobilius statome šalia netoliese esančio baro. Vieną gražią dieną po paskaitų ėjau savo automobilio link ir pamačiau, kad jo tiesiog nėra. Pasirodo, ten statyti automobilių negalima. Atvažiavo pareigūnai ir nutempė devynis automobilius, tarp jų – ir manąjį... Kadangi kitos aikštelės nėra, o tiek daug mokėti nenoriu, du kartus per savaitę, kai vyksta paskaitos, žaidžiu „rusišką ruletę“. Taip žaidžiu ne aš viena – aikštelėje visada stovi maždaug penkiolika automobilių. Dauguma studentų po paskaitų skuba į darbą, būtent todėl į paskaitas važiuoja automobiliais, kurių į kišenes juk nesusikiši“, – pasakojo Sandra.
Priverstinis automobilio nuvežimas gali būti taikomas visiems, kurie automobilį paliko ant šaligatvio, vejos, pėsčiųjų tako, pėsčiųjų perėjose ir kitose vietose, kai tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui.
Tiems, kurių automobilis niekada nebuvo priverstinai nuvežtas, gali atrodyti, kad bėda čia tik viena – jei grįžus į aikštelę nebus automobilio, teks jo kažkur ieškoti. Pasirodo, už tai teks dar ir pakloti nemenką sumelę. Priverstinis lengvojo automobilio nuvežimas kainuoja 200 litų, o viena valanda jo saugojimo policijoje – 2 litus.
Įsivaizduokite, kad neradę savo automobilio skambinate policijai ir sužinote, kad jis buvo priverstinai nuvežtas. Išsiaiškinate, kurioje aikštelėje jis saugomas. Skambinate ten ir klausiate, kiek teks susimokėti. Tuomet skubate į banką ir susimokate, nes grynieji pinigai saugojimo aikštelėje nepriimami. Visa tai turite suspėti padaryti per dvi valandas, kitaip mokestis už saugojimą bus didesnis ir vėl teks grįžti į banką. Nereikia pamiršti ir to, kad, jei neturite gerų draugų, kurie dėl jūsų bėdų sutiktų eikvoti savo laiką ir degalus, šiuos reikalus teks tvarkyti visur važiuojant maršrutiniu transportu...
Priverstinis automobilio nuvežimas gali būti taikomas visiems, kurie automobilį paliko ant šaligatvio (kai nėra tai leidžiančių ženklų), vejos, pėsčiųjų tako, pėsčiųjų perėjose ir kitose vietose, kai tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui.
Atrodo, sankcija už tokį elgesį yra gana griežta, tad vairuotojai neturėtų rizikuoti netinkamai palikdami automobilius. Tačiau, pasak vyresniojo patrulio Ryčio Jasionio, praktika rodo ką kita: „Šiandien nuvežėme septynis automobilius, kiti kolegos – dar du. Ir taip kiekvieną mielą dieną. Patys važinėjame ir rūpinamės, kad tokie automobiliai netrukdytų kitiems eismo dalyviams, dažnai skambina ir pagalbos prašo patys gyventojai. Netinkamai pastatytų automobilių rastume kiekviename kieme ir aikštelėje, bet mes kiekvieno juk nenutrauksime“, – sakė R. Jasionis.
Srebiant užvirtą košę
Atsakymas į klausimą, kodėl vairuotojai automobilius stato visur, kur tik telpa keturi ratai, iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas: tiesiog nėra vietos kur juos palikti. Tačiau ar tikrai yra būtent taip?
Vilnietis Gintaras gyvena naujos statybos septynių aukštų name. Iš viso jame – 63 butai. Aikštelėje šalia namo vienam butui skirta 0,85 automobilio statymo vietos. Tikriausiai projektuojant aikštelę buvo manoma, kad ne kiekviena bute gyvenanti šeima turės automobilį. Tačiau praktika rodo, kad tokių šeimų šiandien beveik nėra. Atvirkščiai – dauguma šeimų turi po du automobilius.
„Vietos nepakanka, tačiau nedarome iš to tragedijos. Jei automobilio negalime pastatyti arčiau laiptinės, statome palei šaligatvį. Žinoma, yra keletas kaimynų, kurie savuosius palieka ant vejos, bet man atrodo, kad tai – paprasčiausia tinginystė. Nesuprantu, kodėl taip sunku paeiti kelis metrus. Juk statant automobilį ant šaligatvio po truputį gadinasi trinkelės, statant ant žolės – ji nuolat trypiama ir vieną pavasarį gali tiesiog nebeišdygti“, – pasakojo Gintaras.
Paklaustas, ar nebandė drausminti kaimynų, vyras numojo ranka: „Tai beviltiška. Pavyzdžiui, mano įmonė nuomojasi patalpas viename verslo centre. Gretimame kabinete įsikūrusios kitos įmonės darbuotojai sugalvojo, kad labai patogu rūkyti koridoriuje. Jie rūko, o dūmai per durų plyšius skverbiasi pas mus. Neapsikentėme, atspausdinome asilo nuotrauką, po ja parašėme „Čia rūko asilai“ ir priklijavome kaimynų rūkymo vietoje. Na, ir kas iš to? Rūkantieji tiesiog pakrizeno. Tas pats su automobiliais.“
Panašiai mąsto ir vilnietė Sigita. Moteris pasakoja, kad kartą kaimynas ją tiesiog nuvarė nuo šaligatvio, ant kurio ji tuo metu stovėjo, nes vyras čia visuomet stato savo automobilį!
Sigita sutinka, kad padėtis kiemuose ir apskritai visame Vilniuje iš tiesų yra dramatiška, tačiau mano, kad ją savo elgesiu dar labiau dramatizuoja patys eismo dalyviai: „Vairuotojai turėtų suprasti, kad kartais galima kelis metrus paeiti, galbūt ne visada būtina važiuoti į senamiestį. Manau, jei vairuotojai demonstruotų mažiau ambicijų ir statytų automobilius neleistinose vietose tik tada, kai tikrai nėra kitos išeities, padėtis bent šiek tiek pagerėtų. Būtent įžūlumas daro situaciją nepakenčiamą. Be to, jei žmonės, pirkdami naujos statybos butą, pasidomėtų, ar bus kur pasistatyti automobilį, statybos verslininkai bent jau šiais laikais nestatytų namų be vietų automobiliams, nes jie neturėtų paklausos. Tačiau kai žmonės mąsto, kad automobilį visuomet galės pastatyti ant šaligatvio, ši problema ir toliau nesprendžiama.“
