Mėgsta baisuokliškus dalykus
Stilistė Eglė Mickevičienė, išsiskirianti ekstravagantiška išvaizda, mėgsta, jos žodžiais tariant, baisuokliškus dalykus, tačiau Helovino nešvenčia, nes po dienos darbų būna pavargusi, tad laiką skiria susikaupimui.
„Anksčiau maniau, kad lietuviams nedera švęsti Helovino, tačiau pastaruosius dvejus metus taip nebemanau. Nors pati nedalyvauju tokiuose vakarėliuose, teminiai vakarėliai, kai reikia persirengti, įsikūnyti į kokį nors herojų, man labai patinka. Na, o per mūsiškes Vėlines reikia paliūdėti, susikaupti, pasimelsti“, – kalbėjo E. Mickevičienė.
Eglė tiki, kad Vėlinių naktį kapinėse deginamų žvakučių ugnis pritraukia mirusiųjų vėles ir šios aplanko savo giminaičius. Moteris siūlo net ir neturint mirusių artimų giminaičių kapuose uždegti žvakutę nepažįstamajam ir pabūti rimtyje.
Heloviną švenčia namie
Renginių organizatorei Agnei Šemberienei niekada neteko organizuoti Helovino šventei skirto vakarėlio. Tokie renginiai jai nėra įdomūs, tačiau moteris yra pastebėjusi, kad per kelerius metus vis daugiau šalies klubų organizuoja būtent šiai dienai paminėti skirtus renginius.
Man Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo šventė. O kas švenčia amerikietiškąjį Heloviną – tegul švenčia. Kas kaip nori, taip ir daro – neturiu nieko prieš, – sako Donatas MontvydasTam tikrą duoklę Helovinui Agnė vis dėlto atiduoda. Kiekvienais metais šią dieną ji su vaikais žiūri baisius filmus, išskobia moliūgą ir gąsdina vieni kitus. „Nemanau, kad lietuviams nederėtų švęsti Helovino. Taip pat nežinau, ar būtent šią dieną mirusieji mus aplanko. Tai – labai subjektyvus dalykas“, – mintimis dalijosi moteris.
Paklausta, kokį kostiumą pasirinktų karnavaliniam vakarėliui, Agnė juokdamasi atsakė, kad vampyro Drakulos.
Na, o lietuviškos Vėlinės moteriai – svarbi diena. „Per kiekvienas Vėlines su sūnumi Gabrieliumi einame į Rasų kapines, uždegame žvakučių, pasivaikštome. Man Vėlinės – tai dar vienas būdas, kaip prisiminti mirusiuosius. Ši šventė labiau skirta mums, o ne jiems, išėjusiesiems“, – mano A. Šemberienė.
Karnavalui rinktųsi Adomo kostiumą
Dainininkas Donatas Montvydas nešvenčia Helovino, nes nuo vaikystės tą dieną yra įpratęs lankyti kapus. „Man Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo šventė. O kas švenčia amerikietiškąjį Heloviną – tegul švenčia. Kas kaip nori, taip ir daro – neturiu nieko prieš. Tačiau Helovinas – amerikiečių šventė, tai – jų tradicijos, ne mūsų. Mes, lietuviai, turime Vėlines. Mums Helovinas – tik pasilinksminimas. Esu įsitikinęs, kad daugelis iš mūsų net nežino, kas yra tas Helovinas. O juk tai – keltų Naujieji metai“, – samprotauja D. Montvydas.
Jei Donatas dalyvautų vakarėlyje, kuriame reikėtų įkūnyti kokį nors personažą, vaikinas stengtųsi būti kuo originalesnis ir išsiskirtų iš kitų. „Tikrai nesirinkčiau tokių banalių personažų ir kostiumų kaip, pavyzdžiui, Drakulos. Dabar sunku pasakyti, kuo norėčiau persirengti, tačiau gal tai būtų Adomo kostiumas“, – juokdamasis sakė dainų atlikėjas.
Dainininkui neretai tenka įsijausti į garsiausių pasaulio dainininkų ir muzikantų vaidmenis, ir tai padaryti jam padeda grimas bei specialūs kostiumai. Tačiau svarbiausia atlikėjui scenoje jaustis patogiai.
Uždega žvakučių nepažįstamiesiems
Dainininkė Erika Nudaitė, žinoma kaip Faina, praėjusiais metais Vilniuje dalyvavo akcijoje „Nė vieno kapo be žvakutės“, kai su kitais garsiais šalies atlikėjais degė žvakutes ant mirusiųjų kapų. Ar šiais metais tokia akcija vyks, atlikėja nežino, nes šiuo metu gyvena Klaipėdoje, tačiau mielai joje dalyvautų.
E. Nudaitė yra nusiteikusi prieš Heloviną, jo net nelaiko švente. Tačiau kartą, kai draugai rengė teminį vakarėlį, kuriame merginos turėjo persirengti seselėmis, Erika jame sudalyvavo. „Nejuntu net noro kažkur eiti ir linksmintis šią dieną. Kiek esu girdėjusi iš suaugusių žmonių, daugelis yra prieš šią šventę. Jei kažkas ją Lietuvoje švenčia, tai tik jaunimas. Helovinas nuo senų laikų švenčiamas kitose šalyse – tai jų tradicijos“, – savo nuomonę dėstė atlikėja. Pasak Erikos, nors kol kas ši šventė Lietuvoje nėra populiari, ateityje ji gali išpopuliarėti.
Faina Vėlinių vakarą praleidžia su šeima ir giminaičiais. Jos giminė nėra didelė, tad aplankyti ji turi tik vieną – senelio – kapą, tačiau mergina niekuomet neužmiršta uždegti žvakučių ir ant gretimų apleistų kapų. „Tikrai negaila uždegti žvakutę nepažįstamajam. Pati tikiu ir prietarais, ir tuo, kad mirusiųjų vėlės mus aplanko, kad reikia palikti jiems valgyti ir gerti. Džiaugiuosi, kad turime gražius papročius“, – sakė Erika.
