„Jie sako: mes dar esame kaip sapne. Mes neįsivaizduojame, kad galime ryte ramiai pakilti arba ramiai miegoti, paprastai, be jokios įtampos valgyti“, – „Žinių radijo“ laidoje „Žmogus žmogui“ kalbėjo M. Sabutis.
40 šeimų iš Sirijos lietuviai priėmė į šeimas, klebonijas, socialinių įstaigų patalpas.
„Norėtųsi jų daugiau ištraukti, bet mums, mažai bendruomenei, tokia riba yra įmanoma. (...) Daugiau žiūrėjome, kad būtų krikščionys – yra ortodoksai ir katalikai“, – sakė M.Sabutis.
Kaip pasakojo M. Sabutis, parapijiečiai sirams aukoja maisto ir drabužių. Anot jo, siekiama sirus įvairiais būdais integruoti į visuomenę: : „Tarp jų yra ir onkochirurgas, 2 stomatologai su 20 metų patirtimi ir panašiai. Daugelis iš jų, beveik visi, arba studijavo arba turėjo stabilias darbo vietas. Tai žmonės iš vidutinio sluoksnio – tai ne migruojantys pašalpų prašytojai.“
Jie sako: mes dar esame kaip sapne. Mes neįsivaizduojame, kad galime ryte ramiai pakilti arba ramiai miegoti, paprastai, be jokios įtampos valgyti, – pasakojo vyskupas.
Pasak jo, sirai norėtų Lietuvoje pabūti tik laikinai: „Visi yra nusiteikę grįžti, nes žmonės yra palikę gana tvarkingą gyvenimą. Kiti turėjo ne vienus namus, savo medicinos kabinetus, savo įmones. Jie paliko viską ir gyvena mintimi, kada viskas baigsis ir jie galėtų į savo namus grįžti.“
Vyskupo nuomone, su buitimi Lietuvoje sirai greitai susitvarkys, tačiau su nuoskaudomis, gautomis tėvynėje – nežinia.
„Sielos žaizdos yra labai didelės. Čia reikės ir mūsų dvasininkų, ir kitų specialistų pagalbos. Kad ir toks pavyzdys šeimos: dukros su tėveliu čia, mama likusi Sirijoje, 19 metų brolis kažkokiais neteisėtais būdais pasiekė Švediją ir dabar laukia deportacijos – į Siriją ar Libaną, kur jį priims. Tai yra išdraskyti gyvenimai. Kaip tos netekčių, nutrūkusių ryšių žaizdos gydysis – čia klausimai“, – sakė jis.
