Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pradėdamas posėdį sakė, kad susitelkimas ir vienybė atvedė piliečius ginti savo valstybę prieš 26-erius metus.
„Laisvės gynėjų dvasia nesensta ir ji turi būti perduodama jaunajai kartai. Tvirtai tikiu, kad ši ir ateities kartos neleis 1991 metų sausio įvykiams paskęsti užmarštyje. Tegul metams, amžiams bėgant, stiprėja bendrumo jausmas, o Laisvės gynimas ir jos įprasminimas atsispindi kasdieniuose darbuose“, – sakė V.Pranckietis.
Jis pats Sausio 13-ąją budėjo prie Sitkūnų radijo stoties.
V.Pranckietis sakė lenkiantis galvą prieš visus žuvusiuosius už laisvę ir skaitydamas Sausio 13-osios aukų pavardes kvietė pagerbti jų atminimą.
I.Degutienė: raginimai draugauti su Rusija skamba amoraliai
Seimo vicepirmininkė konservatorė Irena Degutienė, Sausio 13-ąją dirbusi medike ir gelbėjusi agresijos aukų gyvybes per posėdį kalbėjo apie tai, kad raginimai dabar draugauti su Rusija jai skamba amoraliai.
Ji kreipėsi į Seimo salėje esančius ukrainiečius ir žadėjo, kad Lietuva, nors negali sustabdyti Ukrainos rytus siaubiančios ordos, tačiau darys viską, kad ši agresija išliktų pasaulio politinėje darbotvarkėje.
I.Degutienė sakė netikinti pasakymu, kad tai, kas nenužudo, padaro žmogų stipresniu. Ji tikino mačiusi be galo daug sovietų nenužudytų, bet palaužtų žmonių.
„Deja, grįždama į šias dienas, turiu pripažinti, kad laisvės etalonas, laisvo žmogaus būsena kai kam pasirodė esanti per sunki. Iki šiol per sunki. Yra žinomas posakis: kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius. Drįstu abejoti, nes mačiau ir matau ne vieną pavyzdį, kaip sovietinė prievarta žmogaus nenužudė, bet pavertė jį bailiu, prisitaikėliu, skundiku“, – kalbėjo parlamentarė.
Ji teigė nesuprantanti, kaip galima į akis ar prieš televizijos kameras meluoti, šmeižti gyvus ir mirusius laisvės gynėjus, kurti melagingas versijas, kas tą lemtingą naktį vyko prie televizijos bokšto.
Seimo vicepirmininkė kalboje užsiminė ir apie Ignalinoje neseniai vykusį renginį, kuriame aktoriai demonstravo sovietinę simboliką ir traukė tų laikų dainas.
„Nesuprantu ir tų visai neseniai nuskambėjusių atvejų, kai okupantų simbolika buvo brukama žmonėms – ir, kas baisiausia, – jauniems žmonėms – į galvas, kartu randant pateisinimų, esą čia tik vieni juokai. Norisi tu žmonių paklausti: jūs taip suvokiate laisvę?“ – retoriškai klausė I.Degutienė.
Ji taip pat apgailestavo, kad prieš metus Seime politinių sąskaitų suvedimo priemone tapo Laisvės premija.
„Juk kalbame ne apie Vytauto Landsbergio asmenį, o apie mus, apie šiandieninę Lietuvą. Profesorius gali patikti ar nepatikti, tačiau tuo metu, kai į XX amžiaus pabaigos istoriją jis įrašytas greta Lecho Walęsos ir Vaclavo Havelo, neigti jo nuopelnus Lietuvos valstybingumo atkūrimui, neigti jo pastangas ir darbus, ypač nuo Nepriklausomybės paskelbimo de jure iki pripažinimo de facto reiškia kurti dar vieną istorijos klastotę. Apgailestauju, bet tokių istorijos klastočių šiandien aš girdžiu ne vieną. Todėl džiaugiuosi, kad šios kadencijos Seimas ištaisė šią klaidą“, – sakė I.Degutienė.
Ragino mokytis iš V.Landsbergio ir V.Adamkaus
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis savo kalboje sveikino Seimo sprendimą Laisvės premijomis apdovanoti V.Landsbergį ir V.Adamkų.
„Jeigu reikėtų keliais žodžiais apibūdinti profesoriaus V.Landsbergio ir prezidento V.Adamkaus veiklą, manau, kad geriausiai tiktų: garbingumas ir sąžiningumas. Mano įsitikinimu, tai gražiausios žmogaus savybės, kurios pasitarnauja teisingumui ir laisvei. Noriu tikėti, kad šiuos garbingus mūsų tautos vyrus pagerbę Laisvės premija, mokėsite pasinaudoti jų išmintimi ir patirtimi, kurią jie taip dosniai visiems – politikams, valstybės veikėjams ir kiekvienam piliečiui – dovanoja“, – sakė kardinolas.
Anot jo, šiandien nereikia eiti į gatves ir ginti parlamento, tačiau nerimo dvasia tvyro tarp mūsų.
„Karo šmėkla klaidžioja po pasaulį, visiems keldama grėsmę. Būkime budrūs! Te neužmiega mūsų sąžinė. Gerbkime tiesą ir teisingumą. Nepasiduokime trumpalaikiam valdžios ir galios žavesiui, nepailsdami tarnaukime žmonėms kurdami teisingą ir dorą valstybę. Ir tegu toji valstybė rūpinasi kiekviena šeima, auginančia ateities kartą. Perduokime jaunimui meilę tiesai ir laisvei, kad jie ją brangintų ir, jeigu reikės, drąsiai apgintų“, – ragino A.J.Bačkis.
Sausio 13-ąją žuvusio Vytauto Vaitkaus sūnus Robertas Vaitkus tikino, kad dabar Lietuvos pasiekimai – narystė NATO, ES – dabar atrodo, kaip duotybė, tačiau šią dieną, pripažino R.Vaitkus, visada kyla klausimas „Kas būtų, jei?“.
„Man dažnai, o ypač per Sausio 13-osios metines, per nepriklausomybės minėjimus kyla klausimas: kas būtų, jei... Jeigu ne Pirmasis pasaulinis karas, ir Lietuva nebūtų gavusi unikalaus šanso atsiplėšti nuo Rusijos gniaužtų bei tapti nepriklausoma, turbūt mes ir šiandien turėtume tokį teisinį statusą kaip Krymas ar Čėčėnija. Ir visas pasaulis mus pripažintų kaip Rusijos sudėtinę dalį. Kas būtų, jei Rusijoje nebūtų net ir trumpam atėjęs demokratinis laikotarpis 1991 metais? Taigi, manau, jog taip sunkiai iškovoję laisvę, mes turėtume dėti visas pastangas ją išsaugoti ateities kartoms“, – per Sausio 13-osios minėjimą parlamente kalbėjo R.Vaitkus.
R.Vaitkus piktinosi, kad Lietuva tik dabar suvokė, kad ne NATO, o pačiai Lietuvai reikia pakankamai investuoti į šalies saugumą, o kibernetinei gynybai iki šiol nėra skiriama pakankamai dėmesio.
„Norėtųsi palinkėti visiems mums, taip pat ir Seimo nariams, niekada neabejoti mūsų siekiais ir idealais, nesusigundyti pigia finansine nauda, išduodant savo draugus ir vertybes. Tik taip mes išliksime tvirti ir stiprūs. Tik taip mes išliksime laisvi“, – kalbėjo žuvusiojo Sausio 13-ąją sūnus.
Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės veiksmus Vilniuje. Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.
1991-ųjų sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato žuvo Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, vėliau nuo sužeidimų mirė Vytautas Koncevičius. Buvo sužeista daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.
Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.
