Laidoje „Dėmesio centre“ – Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė ir Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius.
– Šiandien profesinės sąjungos surengė daugiatūkstantinę protesto akciją. „Baudžiavai – ne, vergovei – ne“, pone premjere, kaip jūs vertinate tokius šūkius, siejant juos su siūlomu socialiniu modeliu?
– Šiek tiek keistokai tie šūkiai skambėjo. Noriu kalbėti atvirai. Praėjusią savaitę, prieš išvykstant į Izraelį, buvau pasikvietęs profsąjungų lyderius. Paprašiau jų, kad išsakytų savo mintis, ką dar mums reikia padaryti ir kuo jie yra nepatenkinti. Man buvo aiškiai pasakyta, kad tai, kas dabar yra paruošta ir ką pavyko suderinti Trišalėje taryboje, yra daug geriau negu buvo anksčiau. Tiek socialinis modelis, tiek Darbo kodeksas.
Tuomet aš jų paklausiau, kodėl jie protestuoja? Man atsakė, kad, žinote, mes jau nebegalime atšaukti, didelis darbas padarytas. Taip pat aš buvau vienoje iš didžiųjų įmonių – „Achemoje“. Ten aš susitikau su viena iš profsąjungų vadovių. Ji pasakė, kad visiškai palaiko šią naujovę ir šis naujas socialinis modelis yra reikalingas. Vis dėlto reikia žiūrėti plačiau – valdžia turi suprasti, kokia yra globali situacija, negalime žiūrėti siaurai.
Mes jau šiandien vėluojame su darbo santykių pakeitimu, su visu socialiniu modeliu, jei kalbame ir apie pensinės sistemos pertvarką. Jeigu mes nežengsime šio žingsnio šiemet, tai būsime labai stipriai atsilikę nuo kitų Baltijos valstybių.
– Ponia Graužiniene, taip jau yra, kad profesinės sąjungos iš esmės atstovauja viešojo sektoriaus darbuotojams, t.y. mokytojams, gaisrininkams, policininkams ir kitiems. Bet tai yra institucija, kuri atstovauja 8 proc. Lietuvoje sudarytų darbo sutarčių, o kalba tarsi visų dirbančiųjų vardu. Kaip vertinti tokią situaciją? Ar tas jų balsas turi būti girdimas kaip pagrindinis dirbančiųjų balsas?
– Kiekvieną balsą mes turime girdėti, jeigu jis kalba argumentų kalba. Profsąjungos yra viena iš demokratinės valstybės galimybių išsakyti savo nuomonę. Ir tai yra sveikintinas dalykas, jeigu profsąjungos yra stiprios. Bet aš sutinku su jumis, kad šiuo atveju nėra visiškai atstovaujama visiems dirbantiesiems.
Tam, žinoma, yra keletas priežasčių. Stiprios įmonės, kurios gali sau leisti, turi individualias kolektyvines sutartis, kuriose yra numatomos ženkliai geresnės sąlygos tarpusavio sutarimu. Lygiai taip pat ir šiame socialiniame modelyje yra galimybės daugiau visko perkelti į kolektyvines sutartis.
– Ir taip netgi stiprinti profsąjungų galią?
Norėtųsi, kad profsąjungos pažiūrėtų visą projektą, kuris yra pateiktas sistemiškai.
– Taip. Ir individualiose kolektyvinėse sutartyse galima daug lanksčiau ir daugiau visko suderinti, negu mes galime Valstybės mastu visiems pasiūlyti. Iš tiesų, yra klausimų, į kuriuos reikia žiūrėti plačiau. Šiandieniniame susitikime su profsąjungų atstovais supratau, kad jie nagrinėjo tik Darbo kodeksą, bet nežiūrėjo į kitus įstatymus.
Iš tų klausimų, kurie jiems kyla, supratau, kad daugelis tų klausimų sprendžiami visame socialinio modelio pakete, tik kituose, ne Darbo kodekse, įstatymuose. Norėtųsi, kad profsąjungos pažiūrėtų visą projektą, kuris yra pateiktas sistemiškai.
– Ar jūs vis dar laikotės nuomonės, kad jeigu Trišalė taryba nepritars kai kuriems punktams, arba bus nerastas kompromisas, tai negali būti tvirtinama Seime?
– Tikrai laikausi nuomonės, kad socialiniai partneriai turi peržiūrėti tą projektą. Vyriausybė šį projektą į Seimą atnešė pavasarį, kai šis modelis buvo visiškai nediskutuotas su profesinėmis sąjungomis.
– A.Butkevičius: tikrai ne. Galiu atnešti jums protokolus susitikimų, kada jie prasidėjo.
– L. Graužinienė: premjere, nereikia prieštarauti. Nebuvo derintas šis modelis.
– A.Butkevičius: Profsąjungų atstovai dalyvavo vyriausybės pasitarimuose, posėdžiuose. Ponas Černiauskas dalyvaudavo, pasisakydavo. Taip pat vyko ir Trišalės tarybos posėdžiai.
– L. Graužinienė: gerbiamas premjere, vyriausybė patvirtino viską per vieną posėdį. Iš tikrųjų tokių diskusijų, kokios vyko vasarą, iki tol nebuvo, o tai reikėjo padaryti anksčiau.
L.Graužinienė: gerbiamas premjere, vyriausybė patvirtino viską per vieną posėdį.
– A.Butkevičius: Trišalė taryba iš pradžių rinkdavosi kartą per mėnesį. Jeigu tokiu tempu būtume dirbę ir kartą per mėnesį diskutavę atskirus projekto punktus, mums būtų reikėjo mažiausiai 26 mėn. viską aptarti. Kita vertus, mes kuriame tokią sistemą, pavyzdžiui, pensijų klausimu, kad nė vieni politikai, artėjant rinkimams, negalėtų „iš lubų“ pasakyti – didinam pensijas. Ne, yra formulės, pagal kurias viskas skaičiuojama, ir žadėti jau daug sunkiau.
– L. Graužinienė: tokiu atveju mes turime visi sutelkti jėgas ties šiuo projektu, kad jis būtų priimtas dar rudens sesijoje. Priešingu atveju, tai taps rinkiminiu žaidimu.
– Bet iš to, ką jūs sakote, panašu, kad tikimybė viską priimti rudenį yra ne pati didžiausia, ar ne?
– Tikrai ne pati didžiausia. Juk žinote, kad Seimas turi tris priėmimo stadijas: pateikimas, svarstymas ir priėmimas. Kiekvienas Seimo narys turi teisę registruoti pataisas jau po svarstymo. Tuomet, prieš priėmimą, mes turime balsuoti dėl kiekvienos papildomos pataisos. Tai tikrai yra didelis politinis procesas.
– A.Butkevičius: mes ateisime į Seimą, kad greičiau vyktų visi derinimo darbai. Mūsų specialistai, jei reikės, pakoreguos tam tikras vietas. Žinoma, šimtaprocentinio sutarimo mes niekada nepasieksim. Jeigu reikia kažkokio kito varianto – mes esame pasiruošę tai padaryti. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė, kaip ir kiti ministrai, žino, kad jiems yra suformuluota užduotis – visi įstatymai turi būti priimti iki gruodžio 1 d.
L. Graužinienė: nereikia gąsdinti.
– L. Graužinienė: ne ministrė priiminėja įstatymus. Kol kas vis dar tai daro Seimas.
– A. Butkevičius: tuomet bus traktuojama kaip ministro nekompetencija.
– L. Graužinienė: nereikia gąsdinti. Parlamentui teisės aktus reikia pateikti tvarkingai. Jūs turėjote prieš tai, prieš vyriausybės posėdį, kai priėmėte sprendimą, ir mums, ir Trišalei tarybai pasakyti, kad viskas čia yra gerai. Seimas tikrai priimtų be kažkokių problemų.
– A. Butkevičius: dauguma politikų, partijų vadovų ar frakcijų Seime vadovų palaiko šį socialinį modelį. Tiesa, vasarą, kai susitikdavau su kai kuriais pavieniais politikais, ar visuomenės veikėjais, iš karto būdavo pradedama nuo kritikos. Klausiu, apie ką kalbat? Gal galite pasakyti, iš kurio įstatymo tas mintis sakote? Klausiau, ar skaitė tą įstatymo projektą, sako, ne, dar neskaičiau, bet dabar tokia nuomonė vyrauja. Žinoma, jeigu taip bus, tai viskas tikrai gali labai užsitęsti ir įstrigti.
– L. Graužinienė: Seime dirbantis Teisės departamentas išnagrinėjo visus 44 teisės aktus, pateikė išvadas. Seniūnų sueiga tikrai nedarė staigių judesių ir prašė teisininkų dirbti. Mes turime visas išvadas, laukiame suderėtų pozicijų, norime, kad jas įvertintų mūsų teisininkai ir pažiūrėtų, ar tai neprieštarauja kitiems teisės aktams. Seimas tikrai nėra prieš šį modelį, mes tik norime, kad visi socialiniai partneriai būtų išgirsti: ir profsąjungos, ir verslo atstovai.
– Pone premjere, ar šis teisės aktų pakeitimo paketas – socialinis modelis – galėtų tapti didžiausių jūsų kadencijos ir jūsų vyriausybės darbu?
– Manau, kad tai vienas iš didžiausių. Taip pat labai dideliu laimėjimu įvardinčiau euro įvedimą, bet, žinoma, socialinis modelis – vienas didžiausių mūsų darbų.
– Ponia Graužiniene, ar sutiktumėte su Gitano Nausėdos nuomone, kad šis socialinis modelis yra geriausia, ką Lietuvos valdžia yra pasiūliusi per visą Nepriklausomybės laikotarpį?
– Sutinku. Ir man labai smagu, kad tai padarė Darbo partijos deleguota socialinės apsaugos ir darbo ministrė su savo komanda. Labai smagu, kad į šį procesą įsijungė akademinė visuomenė. Manau, mes ir ateityje turėtume taip dirbti, ypač tariantis su akademikais. Tuomet, manau, daugeliu atveju rezultatai būtų geresni.
