Saulėtą dieną pamatęs savo šešėlį, jis turėtų grįžti į urvą ir gultis ant kito šono, nes iki tol miegojo ant vieno šonelio. Neišvydęs saulės ar savo šešėlio, barsukas gulasi ant to paties šono – žiemos nedaug belikę, nėra ko vargintis...
Taip visada žinodavome barsuko pranešimus net jo paties nematydami. Tačiau tada būdavo šaltos „tikros“ žiemos, ant sniego barsuko šešėlis atrodydavo tamsiai mėlynas...
Ką barsukui sakyti šiemet? Ką parodyti žmonėms, kad jie žinotų nemalonią tiesą: žiemos nebus!
Ką barsukui sakyti šiemet? Ką parodyti žmonėms, kad jie žinotų nemalonią tiesą: žiemos nebus! Ir šis Pusiaužiemis nedalija žiemos perpus, nes ir dalinti nėra ko. Vadinasi, mes ir barsukas nežinome, ar matėme, išgyvenom vieną žiemos pusę. Vadinasi...
Rytų Lietuvoje priešpiečiu dar buvo apniukę, tačiau vis retėjantys debesys žadėjo giedrą. Tą vakar buvo galima įžvelgti vakaro debesyse, nors sinoptikai tvirtino: bus apsiniaukę. Taigi, pliūptelėjo saulė – prašvito. Čia ir prasidėjo: zylės tilindžiavo iš visų pusių, linksmai kliuksėjo aukštyn ir žemyn ąžuolo kamienu lakstydamas bukutis. Dieną geniai šakomis negroja, jie darbuojasi savo „kalvėse“.
Tačiau štai girdžiu – susipešė, sučerškė. Vadinasi, viskas jų pasaulyje gerai, jie saugo savo teritorijas. Vilniaus pakrašty prie Neries prieš saulutę sukruto ir pragydo karetaitė, kažkur suokė liepsnelė, ore nežiemiškai karksėjo kovai. Juodagalvės sniegenos pipsėjo, skelbdamos apie gerą savo nuotaiką – kaip dar kitaip galima įvardinti būseną, kai pumpurai išsprogę, juos gliaudai lyg salotas. O užsikasti gali aitriomis, bet labai kaloringomis uosių sėklomis. Prie upės pasklido didžiųjų ančių poros, patinėliai pavasariškai švilpsi ir saugo savo išrinktąsias. Negi čia Pusiaužiemis?
Kas? Koks dar Pusiaužiemis – paprastam pabaly, šlapynėje, kur štai pradėjo kilti rožiniai šaukščių ūgliai, sliekauja ilgasnapė vištelė. Žiemą ji turėtų būti toli, nes tikrą žiemą net dumblas sušąla ir į jį neįkiši snapo. Tačiau ši žiema kitokia, ir Pusiaužiemį ji sutinka čia, Vilniuje, prie Neries.
Sunku tau, barsuk, gyventi nežinant, kas bus su mūsų planeta. Ne lengviau ir mums, nes štai Pusiaužiemis, o mes neturime ko pasakyti apie žiemą. Tačiau mes turėtume ilgam prisiminti Pusiaužiemį, kurios alsavo pavasariu. Kas žino, koks jis bus kitąmet?
