Kaip greitai gali peržydėti pavasario augalai, mums akivaizdžiai rodo kryžmažiedis (turintis tik 4 žiedlapius) augaliukas pavasarinė ankstyvė. Jo vardas liudija apie trumpą vegetacijos laiką, bet jis paprastai dar trumpesnis, nei mes įsivaizduojame. Pražydusios balandžio pradžioje (palankų pavasarį kovo gale), balandžio antroje pusėje ankstyvės jau subrandina ir išbarsto sėklas, o gegužės pradžioje nudžiūsta, sunyksta. Regėsime jas tik po metų, kitą pavasarį.
Panašus ir vieno gražiausių pavasarinių augalų – vėjalandės šilagėlės – gyvenimo ciklas. Jų šaknys peržiemoja žemėje, o anksti pavasarį išlenda balsvais pūkais apšepę šilagėlių žiedų pumpurai. Kotai tiesiasi, švelniai violetinės žiedų taurės su geltonu vidum atsiveria ir nusvyra lyg varpeliai. Jų geltonumas – žiedadulkės, kurios vilioja akį, o savo kvapu suvilioja visos apylinkės vabzdžius.
Nakčiai žiedai užsiveria, nes smėlynuose prie žemės būna šalta; balandį čia bet kada galima tikėtis šalnos.
Nuo šalčio gelbsti pūkai, dengiantys žiedkotį ir žiedo taurę. Tačiau atviroje vietoje, kokias šilagėlės mėgsta labiausiai, negalima išvengti tiesioginių saulės spindulių. Šiluma ir ryški saulė šilagėlių žydėjimą trumpina nuo poros savaičių (tiek jos žydėtų esant apniukusiems vėsiems orams) iki keleto dienų.
Taigi, tokiu oru pavėlavus savaitę, galima rasti tik pabalusius, vienoje plokštumoje išskleistus žiedlapius. Dabar žiedų vietoje megsis sėklos, susiformuos pūkuoti skristukai, turintys padėti joms plisti. Iš kerelio pagrindo išaugs lapai – augalas turi žaliuoti, maitintis, sukaupti energijos kitų metų pavasario žydėjimui.
Dabar smėlynuose – pats vėjalandžių šilagėlių žydėjimas. Tačiau atrodo, kad jis nebus ilgas. Kitą savaitgalį ieškantys gražiųjų pavasario žiedų jų gali neberasti.
