Akcija prieš valdžios planus
Centro pradinės mokyklos kiemelyje vidurdienį mokinukai, jų tėvai ir seneliai, mokyklos darbuotojai susirinko ir į tradicinį, ir kartu į netradicinį renginį. Prieš penkerius metus šios mokyklos bendruomenė pirmą kartą buvo surengusi mokyklos apkabinimo akciją.
Tik tuomet tai buvo džiaugsmo ir meilės mokyklai prisipažinimo aktas, o šįsyk vaikai su tėvais, seneliais ir mokytojais apkabino mokyklą, norėdami ją išsaugoti, nes jau šį mėnesį planuojama miesto Tarybos posėdyje priimti sprendimą ją reorganizuoti – prijungti prie V. Kudirkos progimnazijos.
Toks pat likimas numatytas ir kitoms dviem miesto pradinėms mokykloms – Lieporių ir „Saulės“.
Taip turėtų baigtis jau kelerius metus Šiauliuose vykdomas mokyklų optimizavimo planas: žymiai pasikeitus demografinei situacijai – sumažėjus pirmokų skaičiui, ruošiamasi paaukoti jau paskutines pradines mokyklas progimnazijų labui, neva tai padės taupyti Savivaldybės mokykloms skiriamas lėšas ir gerinti mokinių ugdymo lygį.
Centro pradinės mokyklos bendruomenė vieningai pareiškė savo nuomonę: „Nesutinkame, kad Centro pradinė mokykla būtų reorganizuota (prijungta, sujungta su kitomis mokyklomis, iškelta, išdraskyta ar tiesiog sunaikinta). Neįmanoma „integruoti“, „iškelti“, ar „prijungti“ šios mokyklos dvasios, bendruomeniškumo jausmo, puoselėjamų tradicijų, vertybių. Šiaulių miesto tarybos narių pakelta ranka balsavimo metu reikš viena – visa tai sunaikinti. Mokyklos tėvelių bendruomenės nuomonė turi būti išgirsta ir gerbiama Šiaulių miesto valdžios atstovų.“
Ruošiamasi sunaikinti
Centro pradinės mokyklos akcijoje buvo iškelta plakatų, ne vien deklaruojančių meilę savo mokyklai, bet ir išreiškiančių protestą arba pajuokiančių: „Šiaulių socialdemokratų svajonė – „detskij kombinat“!“, „Ar taupyti reikia tik švietimo sąskaita?“, „Tėveliai turi teisę rinktis“, „Mes norim mokytis čia“, „Centro pradinė – gyvuos!“
Centro pradinės mokyklos direktorius Edmundas Valuckas, buvo labai sunerimęs:
„Pasirodo, kad mūsų mokyklą ne iškelti nori, o paprasčiausiai sunaikinti. Tai supratome iš miesto valdžios atstovų kalbų: sujungsime ir pirmųjų klasių formuoti nebegalėsite. Vadinasi, mus paprasčiausiai ruošiasi sunaikinti, o tas jungimas, matyt, tik dėl akių“, – sakė direktorius.
Tad suprantama, kodėl mokinių tėvai skubėjo pasirašyti ir peticiją: „Mes, Centro pradinės mokyklos bendruomenė, nepritariame Šiaulių centro pradinės mokyklos reorganizavimui, pradinės mokyklos tipo Šiaulių mieste panaikinimui“.
Šiaulietis Kęstutis Šimkūnas, kurio jau ketvirtas vaikas mokosi Centro pradinėje, teigė kartu su kitais tėvais protestuojantis prieš šios mokyklos reorganizavimą, nes būtent čia vaikai jaučiasi saugūs, myli savo mokytojus.
„Aš ir kaip tėvas, ir kaip šiaulietis negaliu suprasti, kodėl norima išdraskyti šitą mokyklą ar ją perkelti į kitą mokyklą, – sakė K. Šimkūnas. – Čia net sienos yra persmelktos gerumu ir dvasingumu.“
Panašiai kalbėjo ir kiti Centro pradinės mokyklos bendruomenės atstovai, kurie akcijos pabaigoje susikibę rankomis apjuosė visą mokyklos pastatą skanduodami: „Centro pradinė – gyvuos!“.
Panašu, kad Centro pradinės mokyklos surengta akcija buvo veiksminga, nes po jos Šiaulių miesto savivaldybės Tarybos Liberalų sąjūdžio frakcija pateikė miesto tarybai pasiūlymą neįtraukti į posėdžio, vyksiančio kovo 28 dieną, darbotvarkę ir nesvarstyti darbotvarkės klausimų dėl visų trijų miesto pradinių mokyklų reorganizavimo.
Komentaras
Pedagogė, socialinių mokslų daktarė Irena Ramaneckienė: „Jei jau miesto valdžia nekreipia dėmesio į kitus argumentus, tai vis dėlto turėtų susirūpinti pradinių mokyklų bendruomenių – vaikų ir jų mokytojų biopsichosocialine sveikata.
Juk vien tik mokinį pradinuką perkėlus iš vienos klasės į kitą net toje pačioje mokykloje, jis, žiūrėk, ir apsiverkia, nes yra įvairaus jautrumo vaikų. Jie labai sunkiai tokius dalykus išgyvena, tik iš šalies atrodo, kad kur vaiką pastūmei, ten jam ir gerai. O čia vaikai yra įaugę į mokyklos aplinką, todėl būti iš jos išplėštiems jiems yra tragedija.
Juolab kad vaikai turi ir baimių – bijo svetimo žmogaus, bijo pereiti gatvę, bijo svetimos aplinkos. O kur dar niekuo neišmatuojami dalykai, kurių netenka vaikai – geras nusiteikimas, harmonijos jausmas. Gal mūsų valdžiai ir atrodo, kas čia tokio, o vaikui – smūgis sveikatai.
Be to, svetimoje mokykloje vaikas gali būti stumdomas, užgauliojamas.
Biopsichosocialinė sveikata svarbi ir mokytojams – ar jie naujame kolektyve pritaps, ar ne. Juk savo kolektyve jie žino savo statusą, žino, kad yra gerbiami, o naujajame kolektyve gal taip nebus. Tai bus didžiulis psichinis ir socialinis smūgis geriems pedagogams.“
