Specialistai iš Lenkijos, Vokietijos, Baltarusijos ir Lietuvos bandys iš šykščių istorijos trupinių suformuoti į užmarštį jau nugrimzdusio nacionalinio lietuviško burlaivio – vytinės – vaizdą ir apibrėžimą.
Konferencijoje pranešimą skaitys ir laivadirbys iš Rusnės Simas Knapkis, dabar pats statantis vytinę, kuri jau vasaros viduryje turi būti nuleista į Galvės ežerą Trakuose. „Dabar Rusnėje jau baigiu surinkti ir paruošti medžiagą, reikalingą vytinės statybai. Burlaivį statom iš pušies ir ąžuolo. Laivas bus keturis kartus didesnis už kurėną. Vien dugnas svers 9 tonas. Sukomplektavęs, sumodeliavęs ir išpjovęs reikiamas detales, viską pervešiu į Trakus, kur jau statyti baigsiu ant vandens“, pasakojo laivadirbys.
Tai bus kultūriniam turizmui skirtas laivas, jo viduje ketinama įrengti ne kokį alubarį, o istorinę ekspoziciją. S.Knapkis yra pastatęs ne vieną istorinę burvaltę: jo kurėnai plaukioja po Trakų ežerus ir Kuršių marias. Jose galima pamatyti ir keletą jo rankų darbo venterinių valčių. Visi šie laivai yra privačių žmonių nuosavybė ir naudojami asmeniniam turizmui. „O vytinė – tai tikra Lietuvos istorijos paslaptis, – sako Simas Knapkis. – Jos atkūrimui turime tik vieną nuotrauką, graviūrą ir paveikslą. Iš tūkstančio istorinių, grožinės literatūros šaltinių galima rasti tik kokių penkiasdešimt sakinių, skirtų šiam buralaiviui“, – sakė vytinės kūrėjas.
Reikšminga Lietuvos laivybos dalis
Pasak Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vedėjo Romaldo Adomavičiaus, vytinė tikrai nusipelno išskirtinio mokslininkų dėmesio, nes tai buvo pagrindinis nacionalinių laivų tipas, būdingas tik Lietuvai nuo XV iki XIX a. pabaigos. „Šie laivai buvo pagrindinė priemonė prekybiniams ryšiams vystyti, nes plukdė Nemunu medieną, javus, linus į Gdansko uostą“, – pasakojo Romaldas Adomavičius, konferencijoje pristatysiantis Klaipėdos krašto vidaus vandenų laivus.
Mokslininkai pabrėžia ir šio burlaivio pavadinimo išskirtinai lietuvišką kilmę. Manoma, kad pavadinime užfiksuotas lenktų laivo špantų (konstrukcijos detalių) panašumas į lanksčią karklo šakelę. Juolab, kad dar Kazimieras Būga yra rašęs apie Lietuvos ežeruose plaukiojusius laivus, kurių karkasas buvo nupintas iš vytelių ir aptrauktas oda. Įdomu ir tai, kad laivininkai vytinėje turėjo net duonkepę krosnį, nes kelionė iš Nemuno aukštupio iki jūros užtrukdavo keletą savaičių. Smalsumą žadina ir kitos archaiškos detalės: vietoj vairo naudojamas irklas (panašiai kaip plukdant sėlius), plaukti laivui padėdavo viena tiesi burė.
