Vadovavimas seniūnijai – veikla, nesibaigianti darbo dienos pabaigoje. Būtiniausi darbai, artimiausi planai, mintys, kaip spręsti vieną ar kitą problemą arba kaip pagerinti seniūnijos gyventojų aplinką, neapleidžia netgi atostogų metu.
„Kur bevažiuotum, bebūtum – visur stebi, lygini, galvoji, ką galėtum savo seniūnijoje įgyvendinti nors kukliomis finansinėmis galimybėmis“, – sako seniūnė Neringa. Atostogas seniūnė leido Biržuose. Jai patinka rūpintis gėlėmis, o daržų Neringa neaugina. Daržovėmis aprūpina antroji Neringos mama – anyta. Pasak seniūnės, didžiausia atrama gyvenime yra šeima. Tad gegužės 15 – ąją minimą Tarptautinę šeimos dieną su Neringa kalbėjomės ne tik apie profesinius džiaugsmus ir rūpesčius.
Šeimoje ir mokykloje jautėsi saugi
Buvusi Armakavičiūtė gražiai atsiliepia apie savo tėvus – Stasę ir Alfredą Armakavičius. Dabar jau šviesios atminties tėtis, anot dukros, buvęs ypač šiltas ir geras žmogus. Dar Neringos paauglystėje jos mamą ištiko liga, nepraėjusi be pasekmių.
Šeimoje Neringa augo su broliu Vaidotu. Penkeriais metais vyresnis brolis jai buvo pavyzdys, autoritetas, užnugaris. Dabar Vaidotas yra trijų vaikų tėvas ir taip pat gyvena gimtuosiuose Biržuose.
Šeimoje Neringa augo su broliu Vaidotu. Penkeriais metais vyresnis brolis jai buvo pavyzdys, autoritetas, užnugaris. Dabar Vaidotas yra trijų vaikų tėvas ir taip pat gyvena gimtuosiuose Biržuose.
Su ketveriais metais vyresniu vyru Vitalijumi, šiuo metu dirbančiu suskystintomis dujomis prekiaujančioje bendrovėje,
Neringa susilaukė dviejų vaikų. Dukrai Sonatai jau 22-eji. Su pagyrimu baigusi „Saulės“ gimnaziją dabar ji yra Sveikatos mokslų universiteto trečiakursė, studijuoja odontologiją. Būtent dukra labiausiai skatino mamą dalyvauti konkurse seniūno pareigoms, ragino neabejoti savo jėgomis.
Namie su tėvais gyvenantis dešimtmetis Marijus – „Aušros“ vidurinės mokyklos moksleivis.
„Mokosi mano buvusioje mokykloje“, – šypsosi Marijaus mama Neringa Šijanienė.
Ji saugo ir brangina savo mokyklinių laikų prisiminimus. Geriausiai mena labiausiai patikusią rusų kalbos mokytoją Liuciją Kučiauskienę ir auklėtoją Vilmą Kulbytę (dabar ji – Gailiūnienė).
Širvėnos seniūnijos seniūnė Neringa dažnai atsiverčia Motinos dienos proga jai dovanotą dukros knygą „Gyvenimo pamokos“, kurioje kasdien randa įkvepiančių dalykų. Vienas iš jų – priminimas elgtis su kitais taip, kokio elgesio norėtum pats sulaukti iš kitų. Ši nesenstanti išmintis, pasak Neringos, jai yra viena iš pačių svarbiausių dalykų dirbant su žmonėmis. Biržietė Neringa po studijų Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultete įgijo aukštojo mokslo diplomą.
Biržietė Neringa po studijų Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultete įgijo aukštojo mokslo diplomą.
Pirmoji Neringos darbovietė – Biržų rajono vartotojų kooperatyvas. 1974 metais ji pradėjo dirbti Alberto Vaitaičio vadovaujamoje Biržų rajono apylinkėje, kuri vėliau tapo Širvėnos seniūnija. Neringai teko dirbti su seniūnais Vytautu Einoriu, Gražina Samulioniene, kurios pavaduotoja N. Šijanienė tapo 2006 metais. Seniūnei išėjus iš darbo, Neringa dalyvavo konkurse ir jį laimėjusi gegužės 6 dieną tapo Širvėnos seniūnijos seniūne.
Dėl ko labiausiai skauda galvą?
Seniūnei N.Šijanienei pavaldūs 14 darbuojų, iš kurių 6 yra po pusę etato dirbantys darbininkai.
Didžiausioje kaimiškoje Širvėnos seniūnijoje yra 4392 gyventojai. Seniūnijos kaimai išsidėstę aplink miestą. Šioje teritorijoje yra 27 kapinės, iš kurių 5 neveikiančios. Širvėnos seniūnijoje yra priežiūros reikalaujantys kultūros paveldo objektai, turistų lankomos vietos, į kurias vedantys keliai – seniūnijos rūpestis.
Didžiausioje kaimiškoje Širvėnos seniūnijoje yra 4392 gyventojai. Seniūnijos kaimai išsidėstę aplink miestą. Šioje teritorijoje yra 27 kapinės, iš kurių 5 neveikiančios.
Pasiteiravus, dėl ko labiausiai skauda galvą, seniūnė Neringa sako, kad didžiausių problemų kelia kelių būklė, gyvenviečių apšvietimas, kapinių priežiūra, atliekų rūšiavimo įgyvendinimas.
Itin „karšti“ taškai – kapinėse augantys avarinės būklės medžiai, kurių kirtimas ne visada įveikiamas seniūnijos darbininkų jėgomis. Seniūnė sako, kad Klausučių ir Dirvonakių kapinėse medžius pjovė patys seniūnijos darbininkai ir jiems talkinusios Klausučių bei Nausėdžių kaimo bendruomenės.
Seniūnijos teritorijoje veikiančios stiprios 9 kaimo bendruomenės ir jų pirmininkai, pasak Neringos, yra didelė parama seniūnijai. Seniūnė giria ūkininkus, talkinančius šienaujant pakeles, valant kelius ir kitais atvejais. Be jų pagalbos, vien seniūnijos lėšomis, būtų sunku išsiversti.
„Seniūnijos žmonės labai geri. Yra ir puikių ūkininkų, verslininkų, kuriems esu dėkinga už paramą – transportą, medieną, talkas, švenčių organizavimą“, – kalba seniūnė.
Vasarą du kartus šienaujamos pakelės, vedančios į turistų lankomus objektus – Karvės olą, Kirkilų ežerėlius ir kt. Kitų kelių priežiūrai skirtų lėšų užteks žolę nupjaunat tik vieną kartą.
Probleminis objektas – Astravo kelias. Tikimasi, kad jo tvarkymo darbai pajudės, nes rajono taryba jau priėmė sprendimą kelio rekonstrukcijos projektui rengti.
Būtina tvarkyti dviračių takelį į Rinkuškius, nuolat prižiūrėti į atliekų surinkimo aikštelę vedantį kelią.
Ne tik nemalonų jausmą, bet ir pyktį kelia rajono gyventojų kultūra, tiksliau, jos stoka. Nesiliauja buities ir statybos atliekų, padangų vežimas į poilsio aikšteles Galintiškio (prie kelio į Rokiškį) ir Totorių (prie kelio į Skaistkalnę) poilsio aikšteles. Atliekos vežamos ir į Varniūnų žvyro karjerą. Teršėjus pagauti sunku, nes jie, kaip ir vagys, „dirba“ naktimis.
Apie svajones ir poilsį
Paklausus, kokios svajonės išsipildymo norėtų, seniūnė Neringa sako, kad svajonei prilygtų elementarus noras – įsigyti priekabą seniūnijos automobiliui.
Seniūnija turi lengvąjį automobilį „VW Sharan“, kuriuo naudojasi visi – seniūnė, trys socialiniai darbuotojai. Yra ir traktorius su priekaba, tačiau jo nepakanka, norint geriau rūpintis seniūnijos komunaliniu ūkiu, kuris labiausiai yra pastebimas ir reikalauja didžiausio dėmesio.
Automobilio priekaba tam tikrai padėtų. „Noriu šviesių gatvių, lygių kelių. Būtų gerai, jei amžinojo poilsio vietas juostų neišgriuvusios tvoros“, – žemiškas svajones dėsto seniūnė. Kad nors dalis jų virstų realybe, reikia ir savivaldybės lėšų, ir bendruomenės žmonių bei seniūnaičių pagalbos. Seniūnė tiki, kad tik gražus sutarimas, supratingumas ir atsakomybė gali gyvenimą daryti gražesnį.
