Aštuntojo dešimtmečio pradžioje JAV sociologas Joe R. Feaginas apklausė paprastus gyventojus – kokia, jų nuomone, yra pagrindinė skurdo priežastis? Nenuostabu, kad požiūriai išsiskyrė. Tačiau J.R.Feagino bei kitų mokslininkų tyrimų rezultatus galima suskirstyti į keturias grupes.
Pirmoji grupė žmonių yra linkusi kaltinti pačius skurstančiuosius. Suprask, skursta vien tinginiai, girtuokliai ar šiaip nevykėliai. Ši nuomonė gal dažniausiai girdima Lietuvoje.
Tokį stereotipinį požiūrį į skurstančius skleidžia su finansiniais sunkumais asmeniškai nesusidūrę, tik savo buitine patirtimi visuomenę „pažįstantys“ individualistai, jiems politiškai atstovaujantys kraštutiniai liberalai ir stipriesiems norinti įsiteikti žiniasklaida.
Skursta vien tinginiai, girtuokliai ar šiaip nevykėliai. Ši nuomonė gal dažniausiai girdima Lietuvoje.
Atitinkamai manoma, jog vienintelis kelias iš šios „skurdo kultūros“ yra tinginius ir apsileidėlius „disciplinuoti ir bausti“. Tiesa, net tokią neigiamą retoriką galima paversti konstuktyviu argumentu – mokesčių ir socialinių išmokų sistemas konstruoti taip, kad jos bent neskatintų pasyvumo, kad dirbti apsimokėtų net tiems, kurie daug uždirbti nepajėgūs.
Antras požiūris, jog skurdas egzistuoja kiekvienoje, net pačioje teisingiausioje visuomenėje – tarkime, Skandinavijoje. Taip yra todėl, kad nuožmioje kapitalistinėje kovoje už gerovę neišvengiamai yra laimėtojai ir pralaimėtojai.
Tarp pastarųjų dažniausiai atsiduria silpniausi ar didesnius poreikius turintys žmonės: gero išsilavinimo neįgiję, vienišos mamos, daugiavaikės šeimos, neįgalieji, pensininkai, kaimo žmonės. Išvardintos grupės Lietuvoje skursta dažniau nei kitos.
Kokia išeitis? Reikia perskirstyti išteklius laike (pvz., iš jaunystės į senatvę) arba tarp žmonių (iš sveikų – tiems kurie turi negalią). Anksčiau pakako neformalaus perskirstymo šeimos viduje, parapijos bendruomenėje. Tačiau tradicinė šeima nyksta, bendruomenės svetimėja.
Todėl dabar perskirstome per valstybinę mokesčių ir socialinių išmokų sistemą. Perskirstome ne tik pinigus, bet ir galimybes juos užsidirbti – per švietimo, sveikatos apsaugos, kitas viešąsias paslaugas. Paplitęs skurdas tik rodo, kad perskirstoma nepakankamai sėkmingai. Todėl pagrįstai kaltinama nevykusi valdžia.
Trečią ir ketvirtą skurdo paaiškinimus galima apibūdinti trumpai – „taip jau lemta“. Taigi dėl skurdo nėra kaltas nei pats žmogus, nei visuomenės nesugebėjimas tinkamai perskirstyti išteklius. „Kaltos“ asmeninės arba visuomenėje susiklosčiusios aplinkybės.
Perskirstome ne tik pinigus, bet ir galimybes juos užsidirbti – per švietimo, sveikatos apsaugos, kitas viešąsias paslaugas. Paplitęs skurdas tik rodo, kad perskirstoma nepakankamai sėkmingai.
Asmeninės nesėkmės – kai žmogui tiesiog nepasiseka įgyti tinkamą išsilavinimą, laiku ir sėkmingai susirasti darbą arba ištikimą partnerį, sušlubuoja sveikata.
Liūdniausia, kai nepasiseka gimti rūpestingoje ir mylinčioje šeimoje, kurioje būtų rūpinamasi tavo gerove, išlavinimu ir ateitimi.
Ką daryti tokiais atvejais? Trumpas atsakymas būtų – investuoti. Investuoti visiems bendrai į vaikų išsilavinimą, į suaugusiųjų perkvalifikavimą, į įvairiausių gebėjimų ir sveikos gyvensenos ugdymą, į nelaimingų atsitikimų prevenciją. Žinoma, investuoti turi ir pats žmogus, vaiko tėvai.
Ir tam nelabai reikia agituoti tuos, kurie turi ką investuoti – pirmiausia supratimą apie dideles rizikas šiuolaikinėje visuomenėje. Neturinčiais ką investuoti tenka pasirūpinti bendrapiliečiams. Nesmerkti, bet investuoti į skurstančių, net nemalonių, nevalyvių kaimynų vaikų ateitį. Tas supratimas į Lietuvą, tikėkime, dar ateis.
Galiausiai, nesėkmė gali būti struktūrinė, paliečianti dideles visuomenės dalis: kai ištinka gamtiniai, kariniai ar ekonominiai kataklizmai, arba kai gyveni šalyje kurioje neturi galimybių „prasimušti“ dėl diskriminacijos, protekcijų, korupcijos, rinkų monopolizavimo, dėl silpnųjų sąskaita suvaldomų krizių. „Esi biednas, nes durnas, esi durnas nes biednas“. Atsakas būtų – lygių galimybių užtikrinimas, priėjimo prie išteklių barjerų mažinimas, demokratiškesnis valdymas.
O pabaigoje dažnai pasigirstanti mintis – kam čia taip dažnai apie tuos skurstančius, džiaukimės sėmingųjų pergalėmis. Jiems, kaip tam visuomenės garvežiui, klokime kelią, o kitkas susitvarkys kažkaip savaime.
Logika panašiai kaip vaiko: jei tavęs nematau, tavęs nėra. Tačiau, geriau pažinus problemą, atsiveria įvairesni keliai ir galimybės.
Apibrėžėme bent keturius požiūrius ir keturias kryptis: aktyvinti ar bent jau nemažinti žmonių noro veikti, perskirstyti išteklius, investuoti į savo šalies žmonių gebėjimus bei nediskriminuoti. Kaip tai sekasi Lietuvoje? Žiūrint į skurdo paplitimą, ypač tarp vaikų – nelabai gerai. Bet apie tai – kitą kartą.
Romas Lazutka yra VU profesorius, Jekaterina Navickė yra VU doktorantė
