Trūksta informacijos apie pagalbą teikiančių žinybų veiklą
Pagrindinė kliūtis, kuri trukdo suteikti pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims, yra informacijos apie specializuotos kompleksinės pagalbos centrų teikiamas paslaugas trūkumas.
E.Butkuvienė sako pastebėjusi, kad pandemijos metu „Kauno moterų linijoje“ padaugėjo savarankiškai besikreipiančių asmenų. Nors tai rodo pamažu gerėjantį tikslinės auditorijos pasiekiamumą, išaugusi statistika specialistės nedžiugina: „Mūsų veiklos žinomumas vis dar nėra pakankamas. Bendraudami su kitų įstaigų bei organizacijų specialistais kartais liekame nustebinti, nes jie nežino, kad tokia įstaiga kaip specializuotos kompleksinės pagalbos centras apskritai egzistuoja. Jei apie pagalbos galimybes nežino specialistai, ką kalbėti apie visuomenę? Mes, kasdien besisukantys šiame rate, negalime pamiršti, kad tam tikrų visuomenės grupių mūsų ruošiama informacija vis tiek nepasiekia, todėl negalime atsipalaiduoti.“
E.Butkuvienė viliasi, kad šiais metais Alytuje, Jonavoje ir Ukmergėje pradėjęs veikti institucijų atsako į smurtą artimoje aplinkoje algoritmas padės bent iš dalies išspręsti šią problemą vietiniu lygmeniu.
Institucijų įsikišimo vis dar baiminamasi
Specialistės atkreipia dėmesį, kad pagalbos ieškojimas patyrus smurtą artimoje aplinkoje yra neatsiejamas nuo baimių, verčiančių nukentėjusius asmenis atidėlioti šį veiksmą arba atsisakyti siūlomos pagalbos. Kai kurios iš jų būna pagrįstos, kitos – dezinformacijos pasekmė.
„Dažniausiai noriai pagalbą priima tos šeimos, kurios jau yra žinomos įvairioms tarnyboms ir su jomis dirbama ne vienerius metus. Šeimos, anksčiau neturėjusios kontakto su mumis, su policija ar su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, yra visai kita klientų grupė. Tuomet turime ne tik spręsti smurto problemą, bet ir padėti paneigti įsitikinimą, kad bus atimti vaikai“, – sako E.Butkuvienė. Jos nuomone, tokiais atvejais labai svarbu suteikti informaciją apie procedūrų tvarką ir paaiškinti, kad tarnybų tikslas yra padėti šeimai ir specialistai tiesiog vykdo savo funkcijas, o vaikų teisėms atstovaujančių įstaigų įsitraukimas yra standartinė procedūra.
Kai pagalba nepriimama iškart, o smurtą patyręs asmuo sako, kad susitvarkys be tolimesnio institucijų įsikišimo, SKPC darbuotojai po kurio laiko paskambina pakartotinai ir pasiteirauja, ar situacija namuose pagerėjo.
Kaip pastebėjo I.Treinavičienė, kartais moterys, iš pradžių atsisakiusios pagalbos, vėliau pačios susisiekia su specialistais: „Kai kurioms moterims reikia daugiau laiko ir saugesnės aplinkos. Prisimenu atvejį, kai kelias dienas nesėkmingai bandėme prisiskambinti gavę duomenis iš policijos, o po poros savaičių ta moteris mums paskambino pati ir prisipažino, kad bijojo atsiliepti. Smurtaujantis partneris tikrino jos telefono skambučius ir kontroliavo socialinius ryšius, todėl ji turėjo palaukti tinkamesnio momento. Dabar jai pagalbą teikiame jau beveik pusę metų. Turbūt svarbu pažymėti, kad pandemija į mūsų veiklą atnešė ir teigiamų pokyčių, nes atsirado galimybė gauti konsultacijas aktyviame susirašinėjime. Patirtis rodo, kad skambutis ar elektroniniai laiškai iš tiesų gali kelti pavojų, jei smurtautojas visada yra kažkur netoliese, todėl turime ieškoti alternatyvių komunikacijos kanalų.“
E.Butkuvienė neslepia, kad smurtautojai savo aukas dažnai baugina grasindami tomis pačiomis tarnybomis, kurios siekia padėti. „Tą galią, kurią demonstruoja šeimoje, smurtautojai bando parodyti ir institucijoms. Kai vyksta atvejo vadybos susitikimai, mūsų pagrindinis tikslas būna palaikyti moterį ir parodyti, kad esame jos pusėje, nes smurtautojas kaltina moterį, kad ši ant kojų sukėlė tiek specialistų, o dabar dar ir vaikus iš jų atims. Tai neabejotinai kelia moterims nesaugumo, neužtikrintumo jausmą, atsiranda noras nutraukti pradėtą procesą ir joms atrodo, kad geriau bus kentėti esamą situaciją, o ne rizikuoti ją pabloginti“, – sako ji.
Kad priimtų pagalbą, moteris turi būti pasiruošusi
SKPC patirtis rodo, kad smurto artimoje aplinkoje atvejais visi įsitraukę asmenys turi būti ypač jautrūs, kantrūs ir domėtis, kokia pagalba iš tiesų bus naudinga. I.Treinavičienės nuomone, žinių trūkumas gali situaciją tik apsunkinti: „Būna, kad šeimos nariai bei draugai pasmerkia smurtą patyrusią moterį. Net ir tais atvejais, kai norima padėti, pagalba gali turėti visiškai priešingą efektą nei tikėtasi. Kartais atrodo, kad smurtą patiriančios moters artimieji įsivaizduoja ją pažįstantys geriau nei ji pati. Pradedamas daryti spaudimas imtis tam tikrų veiksmų, bet visų pirma pati moteris turi būti pasiruošusi. Kol ji nesijaus pakankamai tvirtai ir saugiai, artimųjų raginimas tik sukels papildomo streso.“
Specialistės įsitikinusios, jog kiekvienas žmogus taip pat gali padėti smurtą patiriančioms moterims žengti pirmą žingsnį. Svarbu pradėti nuo savo nuostatų, nes tik suvokdami problemos specifiką tapsime dėmesingesni aplinkiniams ir būsime pasiruošę suteikti moralinį palaikymą. E.Butkuvienė pripažįsta, kad net specialistai ne visada gali padėti, jei moteris to nenori: „Sudėtingiausia ir skaudžiausia būna teikti pagalbą senyvo amžiaus mamoms, kurios patiria kartu gyvenančių suaugusių vaikų smurtą. Efektyviausia būna bandyti šeimą pasiekti per seniūnijas, kurioms situacija jau žinoma, o darbuotojai asmeniškai pažįsta tiek nukentėjusią moterį, tiek smurtautoją. Kartais reguliarūs apsilankymai padeda, bet praktika rodo, jog tokios situacijos beveik neįmanoma pataisyti, nes mama besąlygiškai myli savo vaiką ir viską jam atleidžia.“
„Bendradarbiaudami su kitais specialistais ir organizuodami mūsų centro darbą visada turime sau priminti, kad nereikia tikėtis staigių rezultatų. Reikia pergale laikyti kiekvieną mažą savo darbu pasiektą pokytį ir kiekvieną moters žingsnelį, nes ir jiems prireikia labai daug drąsos“, – sako ji.
