Kudirkos Naumiestyje yra muziejus, kurio eksponatai pasakoja apie Širvintos miestą, ištrintą iš žemėlapių, bet ne žmonių atminties. Senovinius prūsiškus daiktus, atvirukus ir nuotraukas surinkę Irena ir Antanas Spranaičiai jau ne vienus metus varsto valdininkų duris, prašydami surasti patalpas surinktai ekspozicijai. Tačiau visi bandymai kol kas - bevaisiai.
Lankomas, kai šilta.
Prieš du dešimtmečius Spranaičių namuose atsirado pirmieji muziejaus eksponatai, o pirmoji nedidelė įvairių daiktų bei nuotraukų paroda buvo surengta 1996 metais. Ją surengti sutuoktinius paskatino tuomet į šį kraštą pradėję važinėti iš Karaliaučiaus krašto kilę Vokietijos piliečiai. Po jos buvę Širvintos miesto gyventojai Kudirkos Naumiestį ėmė lankyti vis dažniau. Jie dovanojo įvairių daiktų, nuotraukų, dokumentų, pačių braižytų gimtųjų vietovių žemėlapių, užrašytų prisiminimų.
Prieš du dešimtmečius Spranaičių namuose atsirado pirmieji muziejaus eksponatai, o pirmoji nedidelė įvairių daiktų bei nuotraukų paroda buvo surengta 1996 metais.
Kai prieš keletą metų Kudirkos Naumiestyje buvo kuriamas Vinco Kudirkos muziejus, Spranaičiai dar tikėjosi, kad jame vietos atsiras ir jų surinktoms istorinėms vertybėms, liudijančioms apie Širvintos miestą. Tačiau geri norai taip ir liko vien norai.
"Apsisprendėme muziejuje Širvintos miesto istorijos nerodyti, nes ne tam jis skirtas. Suprantu tuos žmones, bet neverta V.Kudirkos muziejaus paversti paprasčiausiu kraštotyros muziejumi. Savivaldybė galėtų tam muziejui surasti kitas patalpas", - LŽ kalbėjo Nacionalinio muziejaus, kuriam priklauso ir V.Kudirkos muziejus, direktorė Birutė Kulnytė.
Šakių rajono vadovai įsitikinę, kad Širvintos miesto eksponatams geriausia vieta - V.Kudirkos muziejuje. "Jam didelių patalpų neprireiks, užtektų 15-20 kvadratinių metrų. Tuomet nereikėtų papildomų išlaidų patalpoms pritaikyti bei išlaikyti ir darbuotojams, nes V.Kudirkos muziejuje yra laisvų patalpų", - aiškino Šakių rajono savivaldybės mero pavaduotojas Algimantas Damijonaitis.
Kol valdininkai ginčijasi, kas turėtų rūpintis iniciatyvių gyventojų sukauptais istorijos turtais, eksponatai lankytojams prieinami tik šiltuoju metų laiku. Mat jie sukrauti Spranaičių gyvenamojo namo rūsyje, šalia katilinės. "Žiemą ant jų sėda dulkės, todėl rudenį visus eksponatus surankioju, sudėlioju į dėžes, o pavasarį - vėl dedu į lentynas", - pasakojo I.Spranaitienė. Anot moters, kartą jau buvo surastos savivaldybei priklausančios patalpos jos muziejui, tačiau jose buvo įrengtas socialinis būstas. Daugiau entuziastams savivaldybė nesiūlo nieko, tik patiems nuomotis patalpas. Tačiau Spranaičiai iš pensijų to daryti neketina, o iš lankytojų jie neima nė cento.
Neliko nieko
Šiandien žvelgdamas į kemsynus anapus valstybinės Lietuvos ir Rusijos sienos vargu ar pagalvotum, kad vos prieš 60 metų ten būta Širvintos - vieno gražiausių Mažosios Lietuvos miestų. Širvintą garsino liuteronų bažnyčia, stiliumi primenanti garsiąją Kiolno katedrą. Abipus akmenimis grįstų gatvių rikiavosi dviaukščiai ir triaukščiai raudonų plytų mūro gyvenamieji namai, didžiulis prekybos centras. Tai buvo tipiškas Mažosios Lietuvos miestas, itin glaudžiais ryšiais susijęs su vos už kelių šimtų metrų kitapus Šešupės ir Širvintos santakos esančiu Kudirkos Naumiesčiu.
Miestus jungė ne tik per upes nutiesti tiltai, bet ir žmonės. Nors Širvintos miesto gyventojai daugiausia buvo vokiečių kilmės, tačiau jau buvo pramokę lietuviškai, perėmę dalį lietuviškų papročių. Vieni pas kitus ėjo ieškodami darbo, apsipirkti ar mokytis. Iš Širvintos geležinkeliu, išsiraizgiusiu po visą Mažąją Lietuvą, buvo keliaujama į bet kurį kiek didesnį miestelį. Širvinta buvo ir tenykštės liuteronų parapijos centras, per kurį prieš šimtmetį ėjo knygnešių takai. Jais iš Karaliaučiaus krašto į Lietuvą keliavo draudžiama spauda.
Anot senųjų Kudirkos Naumiesčio gyventojų, karui pasibaigus, Širvinta buvo panašiai išgriauta, kaip ir Kudirkos Naumiestis. Tačiau pokario metais miestas buvo visiškai nuniokotas: ardyti pastatų, rinktis plytų čia važiavo ne tik aplinkinių kaimų ir miestelių, bet net ir Marijampolės, Vilkaviškio gyventojai. Ko nepajėgė suniokoti civiliai, padarė kariškiai, ten įkūrę cheminių bandymų poligoną.
