Vienas iš populiariausių būdų apskaičiuoti, kaip vartotojai vertina savo finansinę padėtį ir bendrą ekonominę situaciją, yra vartotojų pasitikėjimo rodiklis. Pasak sociologo, bendrovės „Vilmorus“ direktoriaus Vlado Gaidžio, Lietuvoje gruodį šis rodiklis siekė -48. Blogesnis indeksas tarp Europos Sąjungos šalių tebuvo tik Vengrijoje ir Latvijoje. Geriausias Lietuvos rezultatas buvo 2007 metų gegužės mėnesį, kai minėtas rodiklis siekė +9. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, nemokamai dalinanti maistą skurdžiai gyvenantiems žmonėms, 2008-ųjų pabaigoje maitino 35 tūkst. žmonių, o finišuojant 2009 metams šis skaičius šoktelėjo iki 101 tūkst. Tai – tik kelios situacijos iliustracijos.
Tačiau įvairūs labdaros projektai Lietuvoje stebina savo gausa ir sėkme. Štai ir praėjusią savaitę UNICEF Lietuvoje surengta akcija, per kurią organizatoriai siekė surinkti 273 tūkst. Lt, mat tiek kainuoja mokyklos statybos Afganistano Goro provincijoje. Tačiau buvo surinkta beveik dukart daugiau – 524 tūkst. Lt. 2009-ųjų rugsėjo viduryje startavusio aukojimo portalo aukok.lt kūrėjai tikėjosi iki metų pabaigos sukaupti 50 tūkst. Lt sumą. Tačiau sulaukė penkis kartus daugiau – 250 tūkst. Lt. Abejingų nepaliko ir nuo žemės drebėjimų Haityje nukentėjusieji. Vien Raudonojo Kryžiaus draugijai lietuviai paaukojo 53 tūkst. Lt. Aukas sėkmingai renka ir kitos organizacijos.
„Tokia tendencija yra ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje. Žinoma, per sunkmetį labai krenta didžiųjų donorų – įmonių – aukos. Tuo tarpu žmonės aukoja palyginus mažas sumas, bet masiškiau. Tai neleidžia sumažėti bendram biudžetui, netgi jį viršija“, – sakė UNICEF padalinio Lietuvoje vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė.
Žmonės rodo iniciatyvą
Pasak Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos generalinės sekretorės Gražinos Jevgrafovienės, žmonės pastaruoju metu ne tik aktyviai aukoja pinigus, bet nori prisidėti prie labdaros ir darbais. „Sakysim, Pilaitės mokykla šiandien parašė, kad nori rinkti lėšas Haičiui. Vienas vaikinas organizuoja „Rock for Haiti“ koncertą viename klube. Vakaro metu Raudonojo Kryžiaus jaunimas rinks lėšas. Žmonės netgi skambina ir klausia, gal galėtų vykti dirbti į Haitį. Mes jau 10 metų rengiame labdaros akcijas. Anksčiau tikrai nebūdavo tiek žmonių iniciatyvų“, – pasakojo pašnekovė.
Tiek G.Jevgrafovienė, tiek kiti labdaros organizacijų atstovai sutinka, jog sunkmetis skatina žmones solidarizuotis, užjausti kito nelaimę.
Jeigu žmonės sužino, tarkime, kiek daug vaikų miršta Afganistane, kaip jie žiemą basomis laksto po sniegą, o vasarą – po įkaitusį smėlį, arba žiniasklaida nuolat praneša apie Haičio nelaimę, tai paskatina aukoti.„Sunkmetis tik dar labiau paryškino visuomenės skaudulius. Nors statistikos, kiek Lietuvoje iš viso paaukojama labdarai, nėra, tačiau mūsų pastebimos tendencijos rodo, jog šalyje vis daugiau žmonių aktyviai įsitraukia į paramos ir labdaros projektus. Prie to vis aktyviau prisideda ir verslo įmonės, kurios didelį dėmesį skiria socialinei atsakomybei“, – tvirtino portalo aukok.lt rinkodaros ir viešųjų ryšių vadovė Ieva Vaičiūnaitė.
„Netgi žiūrint istoriškai, sunkūs laikotarpiai solidarizuoja žmones. Pavyzdžiui, prisiminkime pirmuosius Nepriklausomybės metus, kai visi taip pat jautė vienybę. Matyt, tam tikrą konsolidaciją galime apčiuopti ir dabar. Tai susiję ne tik su ekonominiais dalykais, bet ir apskritai su bendruomeniškumu. Stabiliu laikotarpiu žmonės ima galvoti kiekvienas apie save. O sunkmečiu, ko gero, tos savitarpio pagalbos vertybė tampa aktualesnė“, – pastebėjo psichoterapeutas Robertas Petronis.
Tuo tarpu sociologas V.Gaidys įsitikinęs, kad lietuviai ir anksčiau buvo pasiryžę aukoti, tiesiog dabar sudaromos palankesnės sąlygos: organizuojama daugiau renginių, atsirado ypatingų pastangų nereikalaujančių labdaros būdų. Anot jo, lietuviams tereikia sudaryti sąlygas jų gerumui pasireikšti.
Ekspertas citavo pernai liepą Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro užsakymu atliktą apklausą, tyrusią, ar lietuviai sutiktų paaukoti pinigų besivystančioms šalims. 45 proc. visų apklaustųjų sutiktų paaukoti iki 10 Lt per metus. 17 proc. respondentų nepagailėtų iki 100 Lt, 2 proc. – daugiau nei 100 Lt. Sociologo skaičiavimais, iš viso per metus susidarytų apie 16 mln. Lt aukų. Visiškai atsisakytų skirti pinigų maždaug trečdalis – daugiausia vyresnio amžiaus žmonės ir bedarbiai.
Sukrečia papasakotos istorijos
UNICEF Lietuvos padalinio vykdomosios direktorės J.Majauskaitės įsitikinimu, aukojimo mastai priklauso nuo žiniasklaidos dėmesio intensyvumo.
„Aukojimas yra tiesiogiai susijęs su tuo, ką žmonės žino. Jeigu jie sužino, tarkime, kiek daug vaikų miršta Afganistane, kaip jie žiemą basomis laksto po sniegą, o vasarą – po įkaitusį smėlį, arba žiniasklaida nuolat praneša apie Haičio nelaimę, tai paskatina žmones aukoti“, – dėstė pašnekovė.
Be to, žmones sukrečia ir gyvenimiški aukotojų pavyzdžiai. Į pinigų Goro provincijos mokyklos statyboms rinkimo akciją atvykęs UNICEF geros valios ambasadorius, aktorius Rogeris Moore'as buvo sužavėtas Vilniaus Šviesos pradinės mokyklos trečioje klasėje besimokančio Simo Jarmalavičiaus poelgiu, kai berniukas nusprendė paaukoti 10 Lt banknotą iš savo santaupų vargingiau už jį gyvenantiems bendraamžiams. „Pats R.Moore‘as pasakojo kitą istoriją. Jis nuolat skųsdavosi tėvams, kad neturi gražių batų, kol vieną dieną nepamatė žmogaus be kojų“, – pasakojo J.Majauskaitė.
Specialistai sutinka, kad istorijos sukrečia, kai į jas įsigiliname. „Statistinė eilutė, kad nukrito lėktuvas ir žuvo šimtas žmonių, dažnai nesukelia ypatingų jausmų. Ciniškai kalbant, tai eilinis kritimas – mes pripratę prie tokios informacijos. Tačiau užtenka pamatyti kokį nors filmuotą siužetą ar išgirsti kažkokį gyvą liudininko pasakojimą ir viena vieno žmogaus bėda gali sukrėsti žymiai stipriau“, – aiškino R.Petronis.
Skaudžiausias – abejingumas
Dar vienas svarbus kriterijus – žmonių pasitikėjimas labdaros organizacijomis. „Visuomenės pasitikėjimas vykdant labdaros projektus yra itin svarbus. Kviesdami žmones padėti, kartu turime prisiimti ir įsipareigojimus suteiktą pagalbą panaudoti tinkamai ir sąžiningai. Todėl esame įsitikinę, kad visos labdaros organizacijos turi būti skaidrios ir pateikti visą informaciją apie vykdomus projektus, surinktas lėšas bei jų panaudojimą“, – apibendrino aukok.lt atstovė I.Vaičiūnaitė.
V.Gaidžio įsitikinimu, lietuviai jau įtikėjo, kad jų paaukoti pinigai „nueina ten, kur reikia, o ne kokiam nors biurokratiniam aparatui išlaikyti“. Be to, pasak sociologo, svarbu, kad aukoti būtų paprasta. „Minėtame pernai liepą atliktame tyrime žmonės buvo paklausti, ar jie žinotų, kaip paaukoti besivystančioms šalims. 80 proc. atsakė, kad nežinotų. O kai labdara organizuojama telefonu, tai viskas yra aišku, niekur nereikia eiti, nieko klausti“,– kalbėjo „Vilmorus“ vadovas. Taip pat, anot jo, nederėtų „rutinizuoti“ labdaros – jeigu kasdien bus organizuojama po kelias akcijas, žmonių dėmesys atbuks.
Raudonojo Kryžiaus draugijos atstovė G.Jevgrafovienė patikino, kad siekiant kilnaus tikslo mobiliojo ryšio operatoriai taip pat neima mokesčių už suteiktas paslaugas. Pašnekovė sakė, jog šiuo metodu ir surenkama daugiausia lėšų. Tačiau ji akcentavo, jog skaudžiau už kritišką gyventojų požiūrį yra jų abejingumas.
„Penktadienį organizavome lėšų rinkimo kampaniją didžiuosiuose prekybos centruose Vilniuje. Vėliau kalbėjausi su lėšas rinkusiu mūsų draugijos jaunimu, klausiau, kokia žmonių reakcija. Vieni skeptikai sakė: „Nežinome apie jokį Haitį, mums ir patiems sunku.“ Kiti rodė nepasitikėjimą, kur nukeliaus pinigai. Treti tiesiog praeidavo pro aukų dėžutes niekaip nereaguodami. Savanoriai sakė, kad skaudžiausia, kai žmonės visiškai nereaguoja. Juk tiems, kurie meta kritišką komentarą, bent gali kažką paaiškinti, įtikinti...“ – svarstė G.Jevgrafovienė.
