„Pasivaišinkite Tauragės miesto kepėjų saldėsiais“, – pasiūlo teisėja, kai prisėdame jaukiame jos darbo kabinete, kurio sienas puošia ne tik Lietuvos Prezidentės paveikslas, bet ir dailiai puoštas Lietuvos himnas. Akys netrunka užkliūti už gėlių, atkeliavusių iš vienos teismo darbuotojos sodo. Nepaprastai dailią sodybą Tauragės pašonėje, žemėlapyje sunkiai atrandamame Girgždų kaime, su vyru valdo ir pati Loreta. Didžiulėje namų valdoje ateityje pašnekovė žada auginti nelepias škudžių veislės avis.
Tai, kad lankomės neeilinėje sodyboje, išduoda ir užrašas, kabantis ant ūkinės paskirties pastato – 2016 metų pavyzdinė Stragutės bendruomenės sodyba. Vos kelios minutės mašina nuo teismo rūmų Tauragėje – ir tu jau vienkiemyje.
„Dar nebuvo namo mintyse, bet avys jose jau buvo. Natūralios žoliapjovės, mąstome įsigyti ir hailendų – gauruotų bulių“, – šypteli tryliktus metus teisėja Tauragėje dirbanti Loreta, pasiūlydama patiems pažvelgti į jos kruopelytė po kruopelytės kuriamą 2,5 hektaro ramybės oazę.
Jau po dešimties minučių supranti, kodėl ši moteris – pirmininkė. Atvira, šilta, sava, pakeliui į karjeros olimpą neužmiršusi būti ir tuo, kas svarbiausia – tiesiog moterimi, mylinčia žmona, mama.
Tai, kad lankomės neeilinėje sodyboje, išduoda ir užrašas, kabantis ant ūkinės paskirties pastato – 2016 metų pavyzdinė Stragutės bendruomenės sodyba. Vos kelios minutės mašina nuo teismo rūmų Tauragėje – ir tu jau vienkiemyje. Tik įžengus pro vartus, apsupa ramybė, kurią netrukus išblaško didžiuliais sunkiais žingsniais ir griausmingu, bet itin retu, amsėjimu mus pasitinkanti teisėjos augintinė.
„Pasiėmėme ją jau paaugusią – ketverių metų. Atidavė Ariogalos medžiotojai. Bet taip susidraugavome. Neišskiriamos dabar“, – glostydama Bertą, prisipažįsta Loreta.
Būtent ji yra jos palydovė žengiant šalia sodybos plytinčio miško takiukais. Pasivaikščiojimas gamtoje yra tai, kas priverčia įkyrias mintis apie nagrinėjamas bylas staiga imti ir pasitraukti. Ne ką mažiau Loretą atpalaiduoja ir pačios prižiūrimas „miesčioniškas“, kaip ji pati pavadina, darželis.
„Matyt, kaimiškos šaknys daro savo. Kilęs iš kaimo, galiausiai grįžti į kaimą. Daržoves užsiauginame patys, o ir vaikus jomis, šviežiomis, vilioju į namus“, – nusijuokia Loreta.
Sodybą su vyru jie kūrė drauge. Vienu du, be jokių pašalinių asmenų, jie ją ir prižiūri.
„Vis apsilanko pas mus kas iš miško. Atskrenda gandrai, gervės. Išėjusi į pensiją, manau, pasistatysiu kamerą ir stebėsiu gamtą. Štai, iš kaimynų pareina ir mūsų antroji augintinė, – besdama pirštu į tolumoje baltuojantį katės pavidalo tašką, staiga pokalbio temą pakeičia Loreta. – Nepritaikyta ji gyvenimui kaime. Balta. Grįžta po pasivaikščiojimų visad juoda.“
Teisėja prisipažįsta, kad jei nebūtų tapusi teisėja, šiandien galbūt būtų buvusi kraštovaizdžio ar interjero dizainerė. Namų aplinką ji padeda susikurti net draugams.
Teisėja prisipažįsta, kad jei nebūtų tapusi teisėja, šiandien galbūt būtų buvusi kraštovaizdžio ar interjero dizainerė. Namų aplinką ji padeda susikurti net draugams.
Pokalbį tinkama linkme jau pasuku aš. 48-erių metų Loreta kilusi iš Šilalės, tačiau nuo penkerių metų su šeima gyveno Tauragėje. Šiame mieste baigė mokyklą, šiame mieste sukūrė šeimą.
– Esate ištikima vienam miestui. Niekuomet nekirbėjo mintis kurti gyvenimo gimtojoje Šilalėje?
– Traukia į tą kraštą šilti vaikystės prisiminimai. Ten močiutė gyveno. Nors šiaip didelio skirtumo, dirbti Tauragėje ar Šilalėje, nėra. Būdamas vaikas neturėjau svajonės tapti teisininke. Gyvenau Dacijonų kaime, tad didžiausia svajonė buvo gyventi mieste. Mano tėvai – darbininkai, šeimoje giminaičių teisininkų nebuvo. Baigdama vidurinę, pamenu, norėjau būti finansininkė. Lietuvių kalbos mokytoja įžvelgė, kad esu labiau humanitarė, tad patarė stoti į teisę. Turiu išvystytą stiprų ne tik loginį mąstymą, bet ir teisingumo jausmą. Nuo pat vaikystės buvo aktuali tiesa, teisybė. Niekuomet nepraeidavau pro skriaudžiamą vaiką. Kartais jau tėvai sakydavo: „Ar negali patylėti?“ Tiesa, nebūdavau mokykloje kažkokia lyderė.
– Teisės studijas baigėte Vilniaus universitete. Už tauragiškio vyro ištekėjote dar studijuodama?
– Ir dviejų pametinukų vaikų susilaukiau studijų metais (šyptelėjo). Baigusi universitetą dėl šeimos metus nedirbau – atsidaviau jai. Vis dėlto labai norėjau būti savarankiška. Nuolat kamavo ambicijos – turėk savo, nebūk išlaikoma vyro. Taip buvau ir auklėjama. Augau darbščioje šeimoje.
Pirmas mano darbas – juristė krašto apsaugos srityje. Turėjau įrodyti, kad kažką sugebu. O vėliau… Mano karjeroje mane visuomet lydėdavo žmonės, kurie kažką pasiūlydavo, paragindavo. Po metų jau atsidūriau Tauragės rajono savivaldybės komandoje. Įgijau valstybės tarnautojos patirties. Tuomet sulaukiau kvietimo į prokuratūrą. Buvo didžiulis iššūkis – baudžiamosios teisės srityje neturėjau jokios praktikos, papuoliau į vyrišką kolektyvą. Tačiau gerai jaučiausi. Po septynerių metų mane pastebėjo tuometinis teismo pirmininkas. Štai aš ir teisėja. Labiau širdis krypsta valstybės tarnybos ar baudžiamosios teisės link? Patinka abi sritys. Mes šiame teisme nesispecializuojame – nagrinėjame visokias bylas.
– O kokios srities bylų nagrinėjimas vis dėlto yra labiau prie širdies?
– Visose srityse reikia gilintis. Gal baudžiamosios teisės virtuvę labiau pažįstu, nes prokuratūroje tiek laiko praleidau. Kuris Baudžiamojo kodekso straipsnis dažniausiai minimas mano nagrinėjamose bylose? Manote, kontrabandos? Ne, jos mastai sumažėję. Vis dar dažni telefoniniai sukčiavimai. Kaip jie atsirenka aukas? Verčia telefonų knygą ir ieško atitinkamų vardų. Nepatikėsite, bet bylose tų nukentėjusiųjų vardai kartojasi – Regina, Aldona ir kt. Ir amžius sutampa – apie 80 metų. Matyt, tais laikais tokie vardai buvo populiarūs, tai tokių ir ieško (šypteli).
– Kokios bylos yra emociškai sunkiausios?
– Eismo įvykių bylos. Kodėl? Galbūt dėl to, kad pasekmės jose yra labai sunkios. Kai žūsta žmonės ar yra sužalojimų… Sužalojami ne tik kūnai, bet ir likimai. Visų – ne tik nukentėjusiųjų, bet ir kaltinamųjų. Tokiose bylose kalti žmonės dažniausiai pripažįsta savo kaltę ir atgailauja. Tokiose bylose susimąstai, kiek daug lemia viena neatidumo sekundė. Kokią vertę ta sekundė turi.
Prieš porą metų nagrinėjau vieną bylą. Jaunas vaikinas nukreipė sekundei žvilgsnį ar tai į telefoną, ar į žurnalą, ir nepastebėjo priešais stabdančio automobilio. Siekė išvengti susidūrimo, pasuko į priešpriešinę eismo juostą ir kaktomuša susidūrė su kita mašina. Žuvo jaunas vairuotojas. Kitas asmuo sunkiai sužeistas. Viskas vyko Pagėgių krašte. Po tokių bylų noriu padėti automobilio raktelius ir eiti visur pėsčia. Kad tik pati nesukelčiau tokios situacijos.
Bausmė kaltininkui gal ir nebūna didelė, bet priteisiamos didžiulės žalos, kankinančios mintys neapleidžia visą gyvenimą. Kaip kaltininką vertina nukentėjusiojo artimieji? Visko būna. Priklauso nuo to, vairuotojas buvo blaivus ar ne. Žinokite, griežtos bausmės tiems, kurie sėdo girti prie vairo, didelės įtakos nedaro. Kaip buvo tokių, taip ir yra dabar. Viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus sąmoningumo lygio. Šeima dar vaikui turi rodyti pavyzdį, vairavimo kultūrą. Jei tėtis greitai važiuoja ir rėkia, kodėl tu priekyje lėtai velkiesi, vaikas irgi rėks. Įstatymais galima sureguliuoti daug ką, bet kaip sureguliuoti tai – nežinau.
Vienam taisyklių laikymasis yra natūralu, kitam… Vairuodama pati pastebiu, kaip daugelis vairuotojų naudojasi mobiliaisiais telefonais, viršija greitį.
– Spręsdama bylas susiduriate su įvairiausiomis istorijomis. Ar esate tas žmogus, kuris grįžęs į namus mokote artimuosius, pasakojate jiems realiai išgirstas gyvenimiškas tragedijas? Kuo baigiasi vienas ar kitas neapgalvotas veiksmas?
– Dažniausiai mano klausytojas yra sutuoktinis. Sūnūs abu jau užaugę, gyvena atskirus gyvenimus. Tai vyras prisipažįsta, kad kai važiuoja su manimi, jaučia įtampą (nusijuokia). Tačiau ir pati suvokiu, kad nesu tas žmogus, kuris niekuomet neklysta. Neturiu teisės mokyti kitų. O ir suaugusįjį nelabai pamokysi. Tačiau papasakoju, kokių nutinka istorijų. Gyveni, rodos, ramiai, ir dėl kelių neatidumo sekundžių viskas subyra.
– Tauragė – nedidelis miestas. Ar baigusi nagrinėti bylą vėliau išgirstate, kaip susiklostė tolesnis bylos šalių gyvenimas?
– Ne, nesidomiu, bet gal ir įdomu būtų. Nelabai turiu draugų, su kuriais nuolat bendraučiau, kurie perduotų informaciją. Apsiriboju šeima ir keliais artimaisiais.
– Praėjusių metų lapkritį Tauragę sukrėtė eismo įvykis, kai vienoje sankryžoje sunkvežimio mirtinai buvo partrenktas per pėsčiųjų perėją ėjęs septynmetis. Sunkvežimio vairuotojas iš įvykio vietos pasišalino, tačiau netrukus buvo surastas. Jums teko susipažinti su šia byla?
– Taip, dabar pradėsiu kaip tik šią bylą nagrinėti. Emociškai tokie dalykai visuomet sukrečia. Posėdžio metu taip pat išgyvenu emocijas, kaip ir nukentėjęs asmuo ar kaltinamasis. Valdo teisėjus ir pyktis, ir džiaugsmas. Esame žmonės. Tačiau po bylos emocijas turi atidėti į šalį ir pasižiūrėti tik į įrodymus.
– Kas padeda atidėti tas emocijas į šalį?
– Tiesiog supranti, kad tavo toks darbas, kad turi išspręsti bylą. Sukaupta darbinė praktika taip pat leidžia atsiriboti. O ir sprendimą rašai ne iš karto. Stengiuosi jį kiek nukelti, kad emocijos nusigulėtų. Visuomet sau pasakau: niekas neišspręs bylos už tave – turi pati tai padaryti. Sudėtingiausias tas įrodymų vertinimas, kai supranti, kad įrodymų priimti sprendimą neužtenka, bet vidinis įsitikinimas yra stiprus – žinai, kad tam tikras asmuo padarė nusikaltimą. Dažnai sulauki ir tauragiškių vertinimo: „Kaipgi išteisino, kai visa Tauragė matė, kad jis tai padarė?“ Žiūrime tik į tai, kas yra byloje. Mieste išgirstos kalbos – ne įrodymai. Šiaip praeiviai nedaro jokio spaudimo.
Sudėtingiausias tas įrodymų vertinimas, kai supranti, kad įrodymų priimti sprendimą neužtenka, bet vidinis įsitikinimas yra stiprus – žinai, kad tam tikras asmuo padarė nusikaltimą.
– Kokią esate turėjusi ilgiausiai trukusią bylą?
– Užtrunka tos baudžiamosios bylos, kuriose nėra kaltinamųjų. Turėjau vieną bylą, kur sprendimas žmogui buvo priimtas po trylikos metų. Visą tą laiką kaltinamasis slapstėsi užsienyje. Dabar Europoje jau mažai kas sugeba pasislėpti. Slėptis nėra prasmės – visus galiausiai suranda. Užtrunka ir tos bylos, kuriose reikia apklausti daug žmonių.
– Paminėjote vidinį įsitikinimą. Jis privalomas kiekvienam teisėjui? Dažnai juo remiatės priimdama sprendimus?
– Praktika, gyvenimiška patirtis dažnai padeda priimti spendimą. Padeda pasižiūrėti ne tik į įstatymo raidę, pvz., sprendžiant vaikų globos klausimus.
– Moterų teisėjų Lietuvoje daugėja?
– Pastaruoju metu pastebiu, kad dažniau dailiosios lyties atstovės renkasi teisėjos profesiją. Nežinau, ar vyrai egzamino neišlaiko, ar tik moterys jose dalyvauja (šypteli). Štai ir mūsų teisme – 6 moterys ir 2 vyrai teisėjai. Jei žvelgsime ir į Šilalės bei Šilutės rūmus – iš 18 teisėjų tik 5 yra vyrai. Jie galbūt labiau renkasi advokatūrą. Advokato darbas gal nėra toks sėslus, nereikalauja tiek kruopštumo.
– Pirmininkaujate teismui jau penkerius metus. Valdote beveik 100 žmonių. Rugpjūtį baigiasi jūsų kadencija. Norėtumėte pirmininkauti ir toliau?
– Labai laukiau, kad atsiras pamaina, bet kažkaip tylu. Niekas iniciatyvos nerodo. Neramu jau darosi (nusijuokia). Per penkerius metus bandžiau sau atsakyti, kokių gi savybių turi turėti geras vadovas. Supratau tik tiek, kad nesu tobula. Kartais priimi vieną sprendimą, o po kurio laiko pagalvoji, kad reikėjo gal kitokį priimti.
Svarbus žmogaus supratimas, darbo organizavimas, taisyklių, ribų nusistatymas kolektyve. Negalima smerkti darbuotojų, kad jie klysta. Manau, geriau yra daryti ir suklysti, nei nieko nedaryti. Svarbu, kad darbuotojas spręstų problemas, o ne tikėtųsi, kad jos pačios kažkaip išsispręs. Be to, pirmininkas nėra tik vadovas, jis yra ir teisėjas. Pirmininkui darbo krūvis sumažinamas tik 25 proc. Tačiau aš savęs tikrai daugiau nei pusę atiduodu pirmininkavimui. Sprendimus bylose man kartais tenka priimti ir namuose. Juk nepasakysi, kad neturi tam laiko.
– Tai bylos keliauja net ir į namus? Šeima nuo to nenukenčia?
– Dabar mano šeima – sutuoktinis, o jis kaip ir prie to jau pratęs (nusijuokia). Vyras net juokauja, kad esu ištekėjusi už teismo.
Kadangi gyvenu vienkiemyje, man reikia gamtos. Dažnai su Vidurinės Azijos avigane Berta einame pasivaikščioti į mišką. Reikia išsivalyti mintis, pabūti tik su savimi. Tuomet atrandu jėgų: galiu mąstyti, rašyti. Būna, kad savaitgaliais sprendimai greičiau pasirašo, nei būnant darbe. Jame tu esi vadovas, nėra susikaupimo. O sprendimų rašymas – savotiška kūryba. Reikia ramumos. Norisi įsigilinti į kiekvieną bylą. Visad kartoju: teisėjui tai gali būti tūkstantoji byla, tačiau konkrečiam žmogui ji gali būti pirmoji ir vienintelė. Tad „neturiu laiko“ – nepasiteisinimas. Reikia paaukoti kartais ir laisvalaikį.
Dažnai su Vidurinės Azijos avigane Berta einame pasivaikščioti į mišką. Reikia išsivalyti mintis, pabūti tik su savimi. Tuomet atrandu jėgų: galiu mąstyti, rašyti. Būna, kad savaitgaliais sprendimai greičiau pasirašo, nei būnant darbe.
– Būna akimirkų, kai atrodo, viskas tuoj pabirs į daugybę dalelyčių, kai neina suvaldyti situacijos?
– Visada norėtųsi man, kaip vadovui, būti geros nuotaikos, visus įkvėpti, bet… Esu emocijų žmogus: jei linksma, tai visi mato, kad linksma, jei liūdna, tai liūdna. Geriausia yra atsiriboti kuriam laikui. Jei gali tą momentą kažko nedaryti, tai ir nedaryk. Atsitinka kažkas, kyla noras eiti ir išsiaiškinti, bet geriau išlaukti. Susidėlioja kitokios emocijos. Šiaip stengiuosi pabendrauti ir pamatyti kiekvieną teisme dirbantį žmogų. Tai yra labai svarbu.
– Esate ta vadovė, kuri dosniai žarsto komplimentus darbuotojams?
– Svarbu matyti žmogaus pastangas. Aš pasakau, kai kažkas yra gerai, bet taip pat išsakau ir pastabas. Ar buvo darbuotojų, kuriuos teko atleisti? Buvo. Teko ilgą laiką raginti keistis, lanksčiau dirbti. Gal metai praėjo. Pats žmogus pamato galiausiai, kad jam sunku tokioje situacijoje dirbti. Vis dėlto mūsų darbas reikalauja kruopštumo, darbštumo, esame nuolat stebimi. Iš mūsų žmonės reikalauja pakankamai daug, tad turime išlaikyti darbo kokybę.
Pas mus darbuotojų raginti dirbti nereikia. Labiau juos reikia raginti papietauti, eiti laiku namo, nedirbti namuose. Dažnai primenu visiems darbuotojams puikiai žinomą taisyklę: elkitės taip, kaip norėtumėte, kad su jumis elgtųsi. Juk malonu, kai kas, atėjus į kokią įstaigą, priima gražiai. O būna, kad nesikalba, grubiai atsako. Ateidamas į teismą žmogus ir taip jau jaučia stresą, tai jei dar su juo nemaloniai bendrauja… Apklausos būna neproduktyvios.
Šiaip nesu ta vadovė, kuri tikrina darbuotojus, kada jie ateina ir išeina. Man svarbu, kad jie pasidaro darbus laiku. Griežta kontrolė darbuotojų nemotyvuoja.
– Ar įmanomas vadovas – draugas? Ar gimsta teisme tikros draugystės?
– Aš stengiuosi nelįsti į labai artimus santykius su darbuotojais. Paskui gali pastebėti, kad su vienu labiau bendrauji, su kitu mažiau. Aš net metus kokius nepripratau prie to kreipinio „pirmininkė“. O šiaip finansavimas teismo nėra didelis, tad kartais reikia iš nieko sukurti kažką. Sprendžiame įsiskolinimų bylas, o patys esame skolingi (nusijuokia). Puikūs ūkio skyriaus darbuotojai – patys daro remontus. Juk senas tas mūsų pastatas – reikalauja priežiūros. Susispaudžiam ir kartu kažką padarome. Norisi, kad ne tik teisėjas kažką gautų, bet ir kiti darbuotojai. Kai tik ką gauname, dalijamės.
– Kiek teko girdėti, esate pirma, kuri ateinate į darbovietę ir dažnai išeinate paskutinė.
– (Nusijuokia). Anksčiau tikrai ateidavau labai anksti. Bet taip, išeinu dažniausiai paskutinė. Jei dirbu kaip teisėja, tai po darbo lieka pasidaryti vadovės funkcijų reikalaujančius darbus. Arba priešingai. Vienu metu teisėjas Tauragėje gali turėti ir 70 neišnagrinėtų bylų. Didžiausias darbo krūvis – Šilutės teisme. Kiek bylų turiu šiuo metu aš? Apie 40.
Teisėjų darbas išties specifinis. Kartais tarp popierių ir žmogų pametame. Įsisuka rutina. Ir tuomet reikia priminti sau, kad dirbame dėl žmonių, o ne dėl to, kad gražiai nutartį surašytume. Žmogui svarbiausia rezultatas. Teisėjus labai įpareigoja ir terminai. Kai kurias bylas turime išspręsti per vieną dieną, kai kuriuos dokumentus suruošti per 10 dienų.
– Kaip reaguojate, kai aukštesnės instancijos teismas pataiso jūsų sprendimą?
– Turi kartais savo vidinį įsitikinimą, atrodo, kad viską teisingai surašei. Bet kartais pamatai, kad kažkur padarei klaidą. Gerai, kad jas kažkas ištaiso. Svarbiausia juk – žmogus. Šiaip bylos šalys nelinkusios skųsti sprendimų. Bent jau Tauragėje. Kiek procentų Tauragės apylinkės teismo sprendimų apskundžiama? Iki 10 proc., ne daugiau. Žvelgiu į tai pozityviai – matyt, žmonės mato, kad Tauragės apylinkės teismo teisėjai priima sprendimus įsigilinę (šypteli).
– Jei kontrabandos bylų mažėja, kokios naujos tendencijos vyrauja Tauragės ir jos rajono nusikaltimų pasaulyje?
– Kontrabandos bylų sumažėjo nuo to laiko, kai pasienis įsidiegė savo stebėjimo sistemas. Jie patys gali priimti sprendimus administracinėse bylose. Teismas nagrinėja tik skundus, tačiau jie – itin reti. Aš šiemet nesulaukiau nė vieno. Kontrabandininkai suprato, kad siena pakankamai gerai jau saugoma, tai atrado kitus kelius. Kokius? Baltarusijos pasienį. Kol dar nagrinėdavo teismas administracines bylas dėl cigarečių neteisėto laikymo, vis dažniau pastaruoju metu Tauragėje pasitaikydavo ne rusiškos, o baltarusiškos cigaretės.
Daugiausiai bylų – dėl skolų, susijusių su greitaisiais kreditais. O dėl skyrybų – šiais laikais žmonės labiau skiriasi abipusiu sutarimu. Įdirbį padaro advokatai. Visiems besiskiriantiems sakau: geriau bloga taika nei geras karas. Kai kokius metus tęsiasi santuokos nutraukimo byla, išvargina visus. Išvargsta žmonės ne tik emociškai, bet ir finansiškai.
– Būta su Taurage susijusių ir rezonansinių bylų. Kaip kad dainininkės Vilmos Martišiūtės nužudymas, kurį įvykdė vėliau pats iš gyvenimo pasitraukęs tauragiškis. Tokios bylos pamoko ateityje į moterų, besiskundžiančių dėl grasinimų, pranešimus žvelgti atidžiau?
– Taip, į tokias bylas reaguoji ne tik kaip teisėja, bet ir kaip moteris. Deja, būdavo, kad kai dirbdavau prokuratūroje, į skundus dėl įvairiausių grasinimų žvelgdavome ne taip atidžiai, kaip reikėtų. Tokie įvykiai, kaip šis, priverčia institucijas reaguoti rimčiau.
Kaip atskirti, ar žmogus kuria pagražintą istoriją, ar pasakoja tiesą? Matai jau apklausinėdamas jį. Turime psichologinių žinių, mokame šiek tiek skaityti kūno kalbą. Kas išduoda melagius? Didelių abejonių kelia žmogus tuomet, kai kalba kaip iš rašto. Prisimena dvejų metų įvykius su visomis datomis, smulkmenomis, minučių tikslumu kur buvo. Dažniausiai žmogus iš įvykio prisimena tik tam tikras detales. Galbūt kai kurie teisėjai stebisi, kai apklausiamas asmuo mažai ką prisimena. Aš stebiuosi, kai jis viską gerai prisimena.
– Tauragė – mažas miestas. Tenka kada teismo salėje išvysti pažįstamą veidą? Pavyzdžiui, kokį buvusį klasės draugą?
– Tokių bylų nenagrinėju. O ir mano klasės draugai buvo puikūs žmonės, tad pamatyti juos teisme – maža tikimybė (nusijuokia). Tiesa, kažkada yra tekę nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo dėl klasės draugo.
– Gydytojai dažnai susilaukia dovanėlių už gerą diagnozę, sėkmingai atliktą operaciją. O kaip yra su teisėjais? Ar sulaukiate padėkų bylai pasibaigus?
– Niekas man nieko neneša (šypteli). Galbūt tai apibrėžia tavo viso gyvenimo darbą. Nes girdime visokių istorijų, susijusių su kolegomis.
– Jūsų vyras darbuojasi prekybos srityje. O sūnūs? Ar kuris pasuko mamos pramintu keliu?
– Vienam sūnui 27-eri, kitam – 25-eri. Vyresnysis pasirinko teisininko profesiją. Abejojo, matė, koks tai sudėtingas darbas, bet šiemet jau ginasi diplominį darbą. Pasirinkęs baudžiamąją teisę. Mūsų charakterio savybės labai panašios. Nuo mažumės mėgo skaityti knygas, rašyti. Taisyklės jam taip pat įdomu. O jaunėlis – paskui tėtį. Jis pasirinko prekybos sritį. Tiesa, šiuo metu keliauja. Buvo apsistojęs Kanadoje, JAV, dabar – Anglijoje. Nėra apsisprendęs, kur norėtų apsistoti. Išbando save. Ryšys su vaikais labai glaudus.
Ar nenorėjome dukros? Visad sakydavau, kokia nelaiminga mama, kuri turi du ar tris berniukus, o pati dabar turiu ir galvoju – kaip šaunu. Kentėdavo tik vyro plaktukai, įrankiai, o turint dukrą kentėtų mano kosmetinė (nusijuokia). Pati turėjau brolį, tad nuolat buvau apsupta vyrų. O ir sportu domiuosi. Labai mėgstu važinėtis dviračiu. Gražiausias maršrutas – pajūris: nuo Smiltynės iki Nidos.
– Minėjote, kad mėgstate rašyti. Galbūt kada jūsų patirtis nuguls knygoje?
– Nedrįstu to sakyti. Bet kartais procesinių dokumentų rašymas tiek užtrunka… Studentai guodžiasi, kad turi kursinį darbą parašyti – 20 lapų. O man tenka kartais vien vieną sprendimą 40-ies lapų surašyti (nusijuokia). Tad kartais didžiausia prabanga dirbant tokį „minučių tikslumu“ darbą – niekur nevažiuoti ir neiti. Tiesiog ilsėtis namuose.
– Kur matote save po dešimties metų?
– Priklausys nuo sveikatos. Ūkyje turime įdėti daug darbo, nesamdome jokių žmonių. Tačiau jei nebus sveikatos, aš neprisirišu prie daiktų. Ūkį, kurį turime ketverius metus, galėčiau parduoti. Su vyru puikiai pasiskirstome darbais. Dirbame kaip viena komanda. Net kai siekiau karjeros, jis noriai užsiimdavo namų ruošos darbais. Kai dirbdavau prokuratūroje, tekdavo ir naktį į nužudymo vietą vykti. Jis vaiką į darželį išleisdavo. Dėkoju vyrui ir už tai, kad jis yra klausytojas, leidžia man išsipasakoti. Geriausias draugas. Tinginys man netiktų, tad abu esame darbštūs. Aš ir pati ūkinius darbus galiu nudirbti.
– Tai vis dėlto labiau esate šilta šeimos moteris ar dalykiška tvirta vadovė? Rodos, jums puikiai sekasi suderinti abi gyvenimo sritis.
– Dar pati neišsiaiškinau (šypteli). Neturėjau nedarbo metų, tad abejoju, ar patiktų nuo ryto iki vakaro virti valgį, būti namuose. Reikia balanso: ir darbo, ir namų. Tikrai nesu karjeristė. Tiesiog gyvenimas taip susiklostė. Kai paklausėt, kur matau save po dešimties metų, pagalvojau, kad nežinau. Neturiu ambicijų. Gerai ir čia. Esu gavusi pasiūlymų, tačiau atsisakiau. Ar turiu minusų? (Nusijuokia). Sau, kaip vadovei, linkiu tik daugiau kantrybės. O ir namie jos pritrūksta kartais (šypteli). Norėčiau mokėti ir laiką labiau sustyguoti. Šeimai kiek per mažai jo pastaruoju metu skiriu – gal tik 20 proc. Tokia jau aš, jei kažko imuosi, atiduodu savęs daug.
