Būrys artimųjų ir draugų grįžusiuosius pasitiko Vilniaus geležinkelio stotyje, iš kurios jie į misijas išlydėti liepos 7-ąją.
Iš traukinio išlipusi Lina Krilavičiūtė, kuri lietuvių kapavietes tvarkė Tomske, BNS pasakojo parsivežusį įspūdį, kad ištremti lietuviai buvo labai stiprūs.
„Nelabai galima lyginti to, kaip gyveno tremtiniai ir ką patyrėme mes. Nevažiavome suprasti, kaip gyveno tremtiniai, mes tiesiog važiavome pagerbti tuos, kurie ten liko, ir kiek įmanoma išsaugoti materialųjį jų atminimo pavidalą. Ne vandens trūkumas leido suprasti, kaip jie gyveno, o labiau kapinaičių tvarkymas – kai matai dviejų metrų ar didesnius kryžius arba kad jie sugebėdavo nuo kaimo nueiti penkis kilometrus ir įrengti atskiras lietuvių kapinaites. Tai rodo, kokie jie buvo stiprūs, labai stipri tauta“, – pasakojo mergina.
Kartu su ja į misiją važiavęs Juozas Valčiukas pasakojo, kad dešimtis kilometrų pėsčiomis per taigą padėjo įveikti komandinis nusiteikimas.
„Buvo karšta, bet darbas buvo komandinis, ne vienas dirbau, tas labai padėjo, mes kaip šeima dabar. Buvo susirgimų, turėjome vieną naktį pelkės vandenį gerti, virinome jį kaip galėjome, tačiau keleto žmonių organizmai neatlaikė. Bet po dienos kitos pasveikome, iš mamų visi daug vaistų prisidėję“, – pasakojo jis.
Vaikinas teigė, kad labiausiai jam įstrigo tremtyje mirusių vaikų kapai.
„Graudu buvo skaityti ant kryžių parašytas datas, kai matai, kad žmonės gimė 1950, mirė 1952, gimė 1951, mirė 1953 ir taip toliau“, – sakė J.Valčiukas.
Tuo metu Tadžikistane tremtinių gyventas vietoves lankiusi Agnė Kvedaraitė pasakojo, kad šioje šalyje pamatytos ganyklomis tapusios kapinės kėlė neviltį.
„Pagal tai, kiek ten buvo ištremta lietuvių, mes radome tikrai nemažai kapinaičių. Aplankėme gal dvylika kapinių, o konkrečių kapaviečių sutvarkėme apie dešimt. Kartais labai varo į neviltį, kai ieškai kapų, žinai, kad lietuviai čia gyveno ir daugelis negrįžo, o kapų išlikę jau nebėra. Tadžikistano gyventojų požiūris labai kiša koją, nes apskritai jiems kapai nėra labai svarbūs. Iš jų padarytos vos ne ganyklos, ganosi karvės, piemenys laksto po kapines. Labai prastas vaizdas“, – pasakojo mergina.
Tomske kapus tvarkė 16 jaunuolių grupė, tuo pat metu Tadžikistane darbavosi aštuoni projekto dalyviai. Tadžikistano pietvakariuose esančiame Kurgan-Tiubė mieste misijos dalyviai iš akmens ir kitų vietoje rastų medžiagų pastatė paminklą čia kalėjusiems tautiečiams atminti.
Nuo 2006 metų „Misija Sibiras“ dalyviai jau sutvarkė beveik šimtą lietuvių kapinių.
Rengiant šį projektą, siekiama jaunimą skatinti domėtis savo šalies istorija, išlaikyti kartų dialogą bei tarpusavio supratimą ir parodyti visuomenei, kad Lietuvos jaunimas yra pilietiškas ir patriotiškas.
