Dabar provincijos menininkas Venecijus Jočys dėl pirmininkavimo ES Tarybai entuziazmu nedega. Narystė organizacijoje jam buvo gera nebent tuo, kad sukūrė šeimą.„Dėl narystės esu visiškai apatiškas, nusibodo, – portalui 15min.lt prisipažino Rokiškio rajone gyvenantis medžio drožėjas. – Ilgai laukėme pirmininkavimo, anksčiau atrodė, tai bus kažkas tokio, o dabar – kasdienis įvykis, visai nereikšmingas. Tik suirutė.“
Išgirdęs klausimą, ką galvoja apie mūsų apie pirmininkavimą ES Tarybai, V.Jočys pirmiausiai nusijuokė: „Kas tie mes – ar ir aš?“ Anot jo, žmonės į tai nekreipia dėmesio, tik iš mandagumo kalba.
O gal pirmininkavimas yra pernelyg nuobodus procesas ir jam reikėtų šiek tiek laisvumo, improvizacijos, meniško žvilgsnio? „Aš – per mažas žmogus, mano nuomonė niekam neįdomi. Valdžia rimtai žiūri, bet ir turi rimtai žiūrėti. Juk globalūs reikalai sprendžiami“, – svarstė pašnekovas.
Ilgai laukėme pirmininkavimo, anksčiau atrodė, tai bus kažkas tokio, o dabar – kasdienis įvykis, visai nereikšmingas.
Kalbėdamas apie narystę ES apskritai, V.Jočys nevyniojo žodžių į vatą: „Man atrodo, kad tai yra nauja priklausomybė, nelaisvė. Buvome priklausomi nuo Maskvos, dabar – nuo Briuselio.“
Tačiau, kai Lietuva įstojo į Bendriją, drožėjas rado žmoną, vardu Eglė. „Man kai kas pasikeitė – atvažiavo Eglutė, žmona iš Kauno. Tai yra didžiausia sėkmė. Vienas kitą suradome. Bet mums geriausia dviese, be sąjungos“, – juokėsi 59-erių vyras.
Norėjo Lietuvą paversti šviesiausia Europos Sąjungoje
Kone prieš dešimtmetį, kai Lietuva įstojo į ES, drožėjui šovė mintis šią datą paminėti neįprastai – padegti savo tvartą. Kad Lietuva būtų šviesiausia valstybė ES, tuomet aiškino jis.
wood-craft.eu nuotr./Venecijus Jočys |
2004 m. balandžio 30 d., 22.40 val., mūsų šalyje vyko šviesos akcija – žmonės buvo raginami uždegti kuo daugiau šviesų, kad būtume matomi net iš kosmoso.
Rokiškio rajono Degenių kaime gyvenantis V.Jočys tam nepagailėjo net savo tvarto. Dieną nuardęs šiferiu dengtą stogą ir dėl viso pikto pastatęs šalia namų keletą kibirų vandens, vakare vyras padegė nebenaudojamą statinį, o pats užsidarė namie.
Gaisro pašvaistė, kaip tuomet rašė „Lietuvos žinios“, buvo matyti net už 5 km. Didžiulį ugnies kamuolį išvydę kaimynai pamanė, kad dega namas, ir iškvietė ugniagesius. Šie keletą valandų gesino užsiliepsnojusį pastatą, o menininkas ramiai stebėjo gaisrą pro kambario langą. „Buvo taip šviesu, kad kambaryje šviesos nereikėjo“, – anuomet gyrėsi jis.
Buvau užsirakinęs kambaryje – atseit manęs nebuvo namie – ir pro langą žiūrėjau kaip dokumentinį filmą.
Kaip medžio drožėjas pasakojo 15min.lt, tuomet reikėjo ugnies. Tvartas buvo nebenaudojamas, todėl kilo mintis jį padegti. „Jei būtų buvęs reikalingas, nebūčiau deginęs. Bet sutapo dvi progos ir uždegiau. Sudegė kone iki pamatų. Likusius nuodėgulius sukūrenau vėliau. Tik viena gaisrinė buvo atvažiavusi gesinti.“
Ugniagesiams ši akcija narystės ES išvakarėse nepatiko. Rokiškio priešgaisrinės apsaugos tarnybos pareigūnai tuomet žadėjo nubausti padegėją pinigine bauda. Bet dabar V.Jočys patikino atsakomybės išvengęs. „Buvau užsirakinęs kambaryje – atseit manęs nebuvo namie – ir pro langą žiūrėjau kaip dokumentinį filmą. Niekas nenorėjo toliau aiškintis“, – prisiminė jis.
Menininkas tvarto negailėjo. Anksčiau čia gyveno paršiukas Cezaris, bet, pagal režisierės Janinos Lapinskaitės scenarijų filmui „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“, augintinį teko papjauti.
Vietoj tvarto V.Jočys pastatė dvi medines skulptūras – žarna apsivyniojusio ugniagesio ant dviračio ir euroskeptiko, kuris neleidžia gesinti gaisro. Gaisrininkai, dažnai atvažiuodami jo tvenkinyje pasisemti vandens, esą nuolat fotografuodavosi prie skulptūrų. Tiesa, jos jau baigia sunykti.
Anksčiau dirbęs ryšininku, o vėliau 15 metų ūkininkavęs, dabar V.Jočys – pensininkas. Bet toliau drožia ir savo darbus parduoda arba dovanoja, riša šluotas ir vantas. Jis tikino sugebėjęs žmonai pastatyti namą, neišleidęs nė lito, – medžio dirbinius mainydavo į lentas. „Išėjo didesnis už eilinę pirtelę ir už milijoninį Kauno tualetą, nors jo kaina gal ir panaši“, – juokėsi vyras.
Skirmantas Pabedinskas |
O prieš keletą metų vieno jo sumanymo herojumi tapo žurnalistas, eksparlamentaras Skirmantas Pabedinskas. 1999 m. šis nuvažiavo į Rokiškį filmuoti Liongino Šepkos medžio drožėjų konkurso uždarymo. Laureatu tąmet tapo V.Jočys, kuris, norėdamas atsidėkoti už parodytą dėmesį, ėmė klausinėti, kaip galėtų atsidėkoti.
Žurnalistas juokais leptelėjo: „Išdrožk mane karste gulintį su kamera.“ Menininkas taip ir padarė. Vėliau V.Jočys ąžuolinį karstą buvo palaidojęs, bet po kurio laiko išsikasė, tačiau S.Pabedinskui jo taip ir neatidavė.
wood-craft.eu nuotr./Venecijaus Jočio kūriniai |
wood-craft.eu nuotr./Venecijaus Jočio kūriniai |