Tačiau gražiausiais Dzūkijos pušynais apsisiautusiame Margionių kaime jos dar gyvos ir puoselėjamos ypatingai pagarbiai bei gražiai – aštuonias dienas kūrenant Vėlinių laužus ir nuoširdžiai meldžiantis. Čia kaimo pradžioje mažutėse kapinaitėse pleškant laužui besimeldžiantys margioniškiai gražia dzūkiška tarme pasakoja: „degyc šventų ugnį kapinėsa, melscis ir šitep pagerbc mirusius mus išmokino mūs tėvuliai. Labai norim, kad ir mūs vaikai, ir anūkaiciai tęst šitų tradicijų ir visų Vėlinių oktavų kapinėsa kūryt šventų ugnelį“. Taigi, unikali tradicija Margionyse tęsiama, nors niekur kitur Lietuvoje to jau nebeišvysime. Nors pirmosios lapkričio dienos jau apniukę, bet Margionių kapinaitėse šilta nuo gyvųjų pagarbos mirusiesiems.
Kasmet pirmąjį kartą Vėlinių laužas nedidukėse Margionių kaimo kapinaitėse įsižiebia Visų Šventųjų dieną, kai pagerbti savo artimųjų susirenka ne tik vyriausieji margioniškiai, bet ir į gimtąjį kaimą suvažiavę jų vaikai, vaikaičiai, giminės. Tądien aplink laužą daugybę metų toje pačioje vietoje meldžiasi visa graži Margionių kaimo bendruomenė. Laužo šiluma, magiškas žvakių ugnelių plevenimas, rožinis kaimo moterų rankose, tyli malda susirinkusiųjų lūpose – čia kaskart visa tai taip jautru ir tikra. Vėlinių laužas Margionių kapinaitėse tarsi simboliškai sujungia gyvuosius ir mirusius margioniškius.
Kitądien, per Vėlines, kurias vyresni margioniškiai senu papratimu vadina „zadušnomis“, ir visą Vėlinių oktavą Margionių kapinaitėse melstis susirenka tik nuolatiniai kaimo gyventojai –„cikri“ margioniškiai.
Jie sako, kad praeityje „zadušnos“ buvo svarbesnė diena, nes tądien meldžiamasi už artimus mirusius žmones, nuo jų Margionyse anksčiau ir prasidėdavo Vėlinių oktava. Iš viso aštuonias dienas popiet tuo pačiu metu Margionių kaimo žmonės po vieną ateina ir sustoja toje pačioje vietoje kapinaičių viduryje. Kas ateina pirmas, užkuria laužą. Malkų jam visada būdavo parūpinta iš anksto. Dažniausiai jos būdavo supjaunamos iš kapinėse augančių senų medžių, būdavo sudeginami ir seni, sutręšę kryžiai, kai pritrūkdavo, atsinešdavo iš namų... Jau kelis metus Vėlinių laužą jie kūrena iš tos pačios didelės senos drevėtos pušies, prie kurios daugelį metų šitiek melstasi. Ji, pasak margioniškių, dar drūta buvo, bet prieš kelis metus pavasarį ėmė ir nuvirto. Gražiai, tarp paminklų atgulė, nė vieno nenugriovė. Kaimo vyrai iš jos priskaldė didžiausią krūvą malkų, kurių, kaip sako margioniškiai, užteks visoms jų gyvenimo Vėlinių maldoms. Kryželį jie pritvirtino ant šalia augančios pušies – dabar margioniškiai meldžiasi prie jos.
Vieną kartą per Vėlinių oktavą Margionių kaimo kapinaitėse pasimeldžia ir jas pašventina Kabelių parapijos klebonas. Šiemet, kai visi susirinko ir ratu susėdo ant iš seno kaimo kryžiaus padarytų suoliukų, ant iš senos drevės priskaldytų malkų krūvos aplink besikūrenantį laužą, klebonas Raimundas Macidulskas kvietė pasimelsti už mirusius vyskupus, kunigus bei kitus dvasininkus, kurie Dievui ir žmonėms tarnaudami, ėjo žemėje šventas ir labai atsakingas pareigas. Meldėsi už mirusius margioniškių tėvus, senelius ir prosenelius, už mirusius jų brolius ir seseris, gimines, artimuosius, bičiulius ir geradarius. Meldėsi prašydami Dievo amžinosios ramybės tiems mirusiesiems, kurių jau niekas nebeprisimena ir kurių kūnai ilsisi šiose kapinėse ir visoje šios parapijos žemėje.
Po kunigo maldų Danutė Kvaraciejienė ir Agutė Jeremičienė pradeda giedoti „Su galinga rožančiaus malda mes ateinam visi, o Marija...“ Paskui jas gieda ir kiti… Danutė Kvaraciejienė, sakydama: „Tai dabar žegnokimės ir poteriaukim“, pirmoji pradeda kalbėti rožinį, prie jos prisijungia visi margioniškiai. Paskui gieda ,,Viešpaties angelas“, Marija, Marija…“. Tos maldos ir giesmės liudija ne tik šių žmonių nuoširdų tikėjimą, pagarbą savo į Amžinybę išėjusiems artimiesiems, tradicijoms, bet ir tvirtą bendrystę... Tylūs ir susimąstę, į laužo liepsnas žvelgdami, meldžiasi vyresnieji margioniškiai. Kas žino, gal kitąmet jau nebekūrens Vėlinių laužo, gal bus šiose kapinėse tarp išėjusiųjų ir ateis pasišildyti nematomi...
Kažin, ar kas galėtų tiksliai pasakyti, kada Margionyse atsirado ši graži tradicija – ugnimi ir maldomis pagerbti išėjusius? Pasak vyresniųjų margioniškių, aštuonis vakarus, visą Vėlinių oktavą, prie senos, du šimtus metų stovėjusios drevės, kurioje kadaise ir bitelės gyveno, meldėsi ir laužą kūreno jų seneliai ir tėvai, meldėsi ir sovietmečiu. Taip iki šiol Vėlinių laužo šviesoje meldžiasi ir jie bei jų vaikai ir anūkai.
Kaimo kapinaitėse pakalbintos moterys sakė, kad visą savaitę prieš Vėlines tvarko kapines, rūpinasi ne tik savo giminės, bet ir kaimynų ar šiaip pažįstamų kapeliais: uždega žvakutę ir ant visų užmiršto laukinėmis žolėmis užžėlusio kapelio, šitaip pagerbdamos mirusįjį, o gal suvokdamos, kad tokia jau tikinčiojo priedermė, gal pagalvodamos ir apie save… „Pakalbam, ar kitąmet irgi visi ateisim, ar kurio jau nebus? Prašom sveikatos sau, savo vaikams ir visiems pažįstamiems…“.
Susirinkę kapinaitėse margioniškiai ne tik meldžiasi. Po maldų jie atsimena daug su kaimu susijusių istorijų, sugrįžta kiekvienas į savo jaunystę, pagerbia mirusius kaimo žmones, aptaria nūdienos rūpesčius.
„Šitos kapinės mum kap bažnyčia. Anksciau per Vėlinių oktavų melsdavomės vakarais, kap pašerdavom gyvulius. O dar jau seni, gyvulių jau neturim, tai ateinam kap šviesu, dzienų. Labai traukia mus ca ateic, šitom dzienom beveik nieko nedyrbam, mum tai šventas laikas“, – pasakoja: Danutė ir Agutė, pagrindinės Vėlinių oktavos poteriautojos. „Pyrmų dzienų ugnį užkūrė mano sūnus Gintas, o kiekvienų dzienų vis kitas vyras užkuria. Anksciau poteravo be rožančiaus, an pirštų. Buvo tokis senas žmogus, pavardi Gaidzys, tai jis vedė Vėlinių poterus. Tai jis būdavo, prie dravės atsisėda ir pradeda poterauc an pirštų. Ir mes anksciau kap ganėm karves, tai rožančiaus nesnešėm, an pirštų poteravom. Kap Gaidzys numirė, tadu tokia Vladzia poteravo, o tadu jau mumi perdavė. Anksciau ir vaikai ajo kiekvienų dzienų poterauc per Vėlines, jiem cia buvo kap atlaidai“, – prisimena Danutė. Agutė atsimena, kad sovietų laikais Margionų kapinės buvo kurį laiką uždarytos. „Nežinom, kol jas buvo uždarį? Gal nenorėjo, kad žmonės melstųs“.
„Žmonių seniau buvo pylnos kapinės, bet kapines lankydavo kadu kas turi čėso. Malkos raikėjo atsinešč iš namų. O dar tai dravį kūrinam. Kap ainam melscis, visadu atsinešam kaimo kryžų. An laužo sudeginam ir medzinius senus kryžus nuo kapo“, – pasakoja moterys.
„Anksciau sakydavom – šventa ugnė. Dabar visi sako, kad Vėlinių laužas, tai ir mes jau tep inpratom“, – sako aštuoniasdešimtmetė Marytė Volungevičienė. „Kiek savi atsimenu, ciek eidavau per Vėlines in kapines melscis. Mum, vaikam, buvo labai gera dziena, buvo labai įdomu. Nebuvo anksciau tų žvakutių, tai pjaustėm žvakį in kelias dalis. Būdavo, padeginam an vieno kapo, paskui nešam padegyc an kito. Dar kap buvo tėvai, tai visi malkų atsineša po glėbukų, ir buvo ugnis. Kapus puošėm irgi senoviškai – vinycais, baltom uogelėm, Ir aš tep anksciau puošdavau kapus. Kol dar tep senoviškai nepuošam? Jei tep papuoštai, tai gal sakyt, va, gaili pinigų, nenupirko gėlių“, – nuoširdžiai pasakoja senolė.
Pakalbintas vyriausias iš vyrų, devyniasdešimtmetis Albinas Konstantinavičius lėtai, apgalvodamas kiekvieną žodį, pasakoja, kad nuo vaikystės eidavo su tėvais į kapines melstis. „Meldėmės anksciau visi kaimo žmonys – moterys, vyrai, vaikai. Ir tarybiniais laikais meldėmės per Vėlines. Va poteraunu ir mislinu – ansčiau Margionysa buvo daug jaunimo, visi ataidavo in kapines melscis. O dar vis mažau ir mažau kaiman žmonių – dar už kokių dzvidešimc metų tai ca gal nieko nebus. Man labai svarbu per Vėlines ataic an kapinių ir melscis. Aš šitan kaiman gimiau ir ca mirsu. Graitai gyvenimas prabėgo, neapsižūrėjau. Atrodo, dar cik gimis, o gal kitus metus jau ca būsu pakavotas, man gi jau daug metų“, – pasakoja senolis Albinas.
„Aš galvoju, kad jūngia mus toj tėvų meilė. Mes tvarkom kapus visadu, o prieš visus šventus jiej sutvarkyci kap kambariai. Šitas aštuonias dzienas antrų dalį sopulingojo rožančiaus kalbam. Kol nor vienas margioniškis žinos, kas kokian kapelin palaidota, tol bus gyva kaimo istorija. Medinis kryžius supus, bus sudegytas, o žmonių atmintis liks. Šita tradicija Margionyse gyvuoja iki šiol iš mūs, gyvųjų, pagarbos mirusiem ir pagarbos paciem sau. Cia ramybėn apgalvojam savo gyvenimų, prismenam savo artimus. Ir ne cik savo – visus pažįstamus ir cia atgulusius žmonis. Ar gyvuos šita tradicija? Kol kam bus vest poterus, kalbėc rožančių, tai ir gyvuos. Aš ir sakau jaunesniem – kap mūs nebus, vaikeliai, tai šitas dzienas nor ir nesmelsit, tai būtinai uždekit ugnį ir išlaikykit Margionių tradicijų. Margionys labai draugiškas kaimas, tokių, kad būt suspykį, nėra. Ir naujakuriai bendrauja kap cikri margioniškiai“,– gražia dzūkiška tarme pasakoja aštuoniasdešimt trijų metų Danutė Kvaraciejienė ir jos vienmetė Agutė Jeremičienė. Jos sako, kad margioniškiams šventa pareiga tęsti savo protėvių tradiciją ir melstis šalia Vėlinių laužo.
Su nostalgija margioniškiai mena tuos laikus, kai kaime mokykla veikė, joje vienu metu mokėsi apie septyniasdešimt vaikų, o unikaliajame Margonių klojimo teatre vaidino po artistą iš kiekvienos pirkios. Dabar Margionyse – tik penkios dešimtys gyventojų, o žiemą čia gyvena vos trisdešimt. Tačiau Margionių kaimo senoliai sako, jog ir dabar dar sutinka vaidinti klojimo teatre, nedingęs ir noras dainuoti dzūkiškas senovines dainas.
Vėlinių laužai Margionių kaimo kapinaitėse kasmet tarsi sujungia ir sušildo gyvuosius ir jau išėjusius, nutiesia simbolinius laiko tiltus tarp praeities ir dabarties. Norisi tikėti, kad ši unikali ir labai prasminga mirusiųjų pagerbimo tradicija kūrenti Vėlinių laužus Margionių kaime gyvuos amžinai.
