D.Čeikausko vaikystė ir paauglystė prabėgo Vilniuje, o vasaros – pas močiutę Pasvalyje: ne prie kompiuterio ir televizoriaus kaip dabartinio jaunimo, bet lakstant laukais, žvejojant ir maudantis upėje.
Dainius neslepia turėjęs maištininko prigimtį: žaisti pagal taisykles – ne jam. Gal todėl mokykloje jis nuobodžiaudavo. Nepasakysi, kad mokslai nesisekė, tačiau nejautė jiems jokio intereso – išzubrindavo, kas būtina, ir droždavo savais keliais.
„Vėliau pradėjau svarstyti: o kam reikalingas šitas neįdomių dalykų kalimas?“ – pasakoja Dainius.
Daug mokyklos draugų įsitraukė į narkotikus, o mano mintis valdė tik sportas, todėl narkotikams buvau visiškai abejingas.
Ieškodamas atsakymų jis mokyklas keitė vieną po kitos – kas du tris mėnesius atsidurdavo vis naujame suole. Paauglys neįsivaizdavo, kur išlieti energijos perteklių, kaip jį panaudoti, kur nukreipti?
„Dabar galvoju, kad tai buvo laikas, kai į mano gyvenimą galėjo ateiti joga. Tačiau tai buvo 1996–1997 metai ir apie jogą aš net girdėti negirdėjau“, – kalba Dainius.
Anuomet jis „užkibo“ už kovos menų: „Kaip dabar suprantu, sportas mane išgelbėjo nuo galimo didžiulio degradavimo. Daug mokyklos draugų įsitraukė į narkotikus, o mano mintis valdė tik sportas, todėl narkotikams buvau visiškai abejingas. Gyvenimas sukosi aplink mokyklą, namus ir treniruotes“, – prisimena lapkritį 32 gimtadienį atšventęs D.Čeikauskas.
„Na va, ir atvažiavau!“
D.Čeikauskas buvo sudėtingas vaikas, kiekviename žingsnyje priešinęsis tėvų kontrolei: „Ir dabar manau, kad jos buvo per daug, bet suprantu, kad to reikėjo. Tačiau kuo stipriau mane iš visų pusių spraudė į rėmus, tuo smarkiau aš laužiau visas normas. Maištavau prieš viską, kas kaip nors mane varžydavo, o viduje jaučiau nesuprantamą tuštumą. Taip, aš buvau tikrai sunkus vaikas ir net nežinau, ką patarti, kaip su tokiu tvarkytis.“
Iš pirmo žvilgsnio Dainiaus problemos menkai skyrėsi nuo bendraamžių. Tačiau iš tikrųjų jos buvo gilesnės, nes noras būti „kietam“ kartu su paaugliškais spuogais neišnyko.
Paauglystė baigėsi ir, kaip sako pats Dainius, prasidėjo „jaunystė-kvailystė“, kai mintis užvaldė troškimas turėti daug pinigų.
„Blogus berniukus supa gražios merginos ir pinigai – juk taip filmuose rodo“, – šypsosi pašnekovas.
Faktas, kad atsidūrė už grotų, pačiam Dainiui nebuvo netikėtas: „Kai dabar žiūriu, viskas link to ir vedė.“
Schema, kurios dalimi tapo D.Čeikauskas, kelią į belangę yra nutiesusi ne vienam nuteistajam.
Pažįstamas paprašė nulėkti į Kauną paimti siuntinį. Maždaug žinojau, koks tas siuntinys, ir kaip ten viskas yra... Nuvažiavau, paėmiau, o už kelių kilometrų matau, kad mano mašiną šturmuoja policijos pareigūnai.
„Pažįstamas paprašė nulėkti į Kauną paimti siuntinį. Maždaug žinojau, koks tas siuntinys, ir kaip ten viskas yra... Nuvažiavau, paėmiau, o už kelių kilometrų matau, kad mano mašiną šturmuoja policijos pareigūnai. „Na va, ir atvažiavau!“ – tada pagalvojau“, – pasakoja Dainius, į policijos rankas pakliuvęs su stambiu 4 kilogramų marihuanos kroviniu.
Knygos, kalbų mokymasis ir sportas
D.Čeikauskas įsitikinęs, kad atsitiktinumų nebūna – atsitinka tai, kas ir turi įvykti: „Patys kuriame savo ateitį ir save, pradedant tuo, ką galvojame, šnekame ir darome.“
Dainius mano, kad anuomet, prieš daugiau nei penkerius metus, atsidūrė kampe, į kurį pats save įvarė.
„Kalėjimas man tapo savotišku išsigelbėjimu ir rimtu iššūkiu. Jau pirmą naktį suvokiau, kad savo gyvenimą privalau keisti iš esmės. Ši mintis trenkė lyg kūju per pakaušį, tik tada dar nežinojau, kaip ir ką daryti. Tačiau įsijungė savęs paieškos programos“, – aiškina Dainius.
Patekęs į Kauno tardymo izoliatorių, kuriame praleido 20 mėnesių, iš neturėjimo ką veikti vyras rijo knygą po knygos: „Vykstant ikiteisminiam tyrimui pasimatymo su šeima laukiau pusantrų metų – bendravome tik laiškais. Tai buvo labai sunkus metas ir man, ir tėvams. Tuo metu mane gelbėjo domėjimasis filosofija: skaitydavau 6–8 valandas per dieną – stengiausi maksimaliai išnaudoti laiką.“
Be to, Dainius savarankiškai pradėjo mokytis anglų kalbos – tai jam užtruko keturis mėnesius.
Vienoje kameroje kalintys keturi nuteistieji stūmė laiką taip, kaip išmanė. Dauguma sportuodavo.
„Aš irgi sportavau, nes reikėjo kaip nors palaikyti formą. Tačiau toks sportas kaip kultūrizmas ar geležies tampymas manęs niekada nedomino. Todėl intuityviai pradėjau mankštintis, sugalvojau, kad visą gyvenimą norėjau padaryti špagatą, o treniruotėms čia laiko turėjau per akis“, – kalba Dainius.
Todėl intuityviai pradėjau mankštintis, sugalvojau, kad visą gyvenimą norėjau padaryti špagatą, o treniruotėms čia laiko turėjau per akis.
Nepraėjo nė mėnuo – ir tikslas buvo pasiektas: „Tada supratau, kad špagatu niekas neapsiriboja.“
Viskas prasidėjo nuo „saulės pasveikinimo“
Vieną dieną į Dainiaus kamerą pateko rusakalbis kalinys Slava. „Labai apsidžiaugiau, nes kalbėjimas rusiškai nors šiek tiek paįvairino mano gyvenimą“, – sako nuteistasis.
Tuo metu jis skaitinėjo ezoterinės literatūros knygas ir viena ausimi klausėsi, kuo domisi rusakalbis kameros draugas: „Slava pasakojo apie jogą, o aš į tai rimtai nežiūrėjau. Tiesa, „saulės pasveikinimo“ pratimų seka man iš karto patiko, bet aš tai priėmiau kaip paprastą fizinę mankštą.“
Jogos pratimai, kuriuos diletantiškai Dainius atlikdavo kasdien, po mėnesio įgriso: vyras pats paėmė į rankas Slavos knygą ir nutarė perskaityti.
Tačiau tuo metu, kai tapo iš tikrųjų įdomu, Dainius buvo perkeltas į kitą kamerą ir Slavos daugiau nematė.
Rašydamas laišką mamai Dainius paprašė nupirkti ir atsiųsti A.Siderskio knygą „Trečiasis jėgos atradimas“. Po kelių savaičių gavo – tik pavadinimas buvo ne tas, o „Aštuonių ratų joga.“
„Pajutau pykčio ir emocijų pliūpsnį, kurį išliejau laiške mamai, kad vėl nuperka nereikalingą daiktą ir švaisto pinigus. Galvojau: kam man ta joga – man ne to reikia! Tačiau nuotraukos buvo įspūdingos, pradėjau vartyti, žiūrinėti, ėmiau skaityti ir galiausiai suvokiau, kad pirmą kartą gyvenime gavau reikiamą informaciją, ką ir kaip turiu su savimi daryti. Pokyčiai nebuvo momentiniai ir staigūs: pamažu nustojau keiktis ir ėmiau stebėti, ką ir kaip valgau“, – pasakoja Dainius.
Jei jaučiu, kad organizmui reikia mėsos, suvalgau gabalėlį sūdytų lašinukų. O šiaip valgau nemažai daržovių, vaisių, daug kruopų ir sėklų.
Jis atsisakė nesveikų produktų: konservų, bulvių traškučių, saldžių gazuotų gėrimų. Kolonijos valgykloje vyras gauna vegetarams skirtą maistą.
„Jei jaučiu, kad organizmui reikia mėsos, suvalgau gabalėlį sūdytų lašinukų. O šiaip valgau nemažai daržovių, vaisių, daug kruopų ir sėklų: lęšių, avinžirnių, pupelių, grikių, rudųjų ryžių, linų sėmenų ar moliūgų“, – savo racioną apibūdino nuteistasis.
Gyvenk taip, kad netrukdytum kitiems
Asanų treniruotėms Dainius skirdavo po beveik tris valandas per dieną. Bėda ta, kad jis neturėjo specialaus kilimėlio, todėl teko išbandyti ir čiužinį, ant kurio naktimis miegojo, ir plikas grindis.
Laikui bėgant iš kalėjimo vadovybės Dainius gavo leidimą jogos kilimėliui turėti. Susiuvus du šeimos atsiųstus kilimėlius išėjo visai neblogas rezultatas.
Jogos pratimams reikia ramybės ir susikaupimo. Kaip nuošalią vietelę rasti kalėjime?
„Čia nėra jokio intymumo: visi viską mato, girdi – nieko nepaslėpsi. Mokiausi ir mokausi aplinkinius priimti tokius, kokie jie yra, ir taip pat priimti save tokį, koks esu – pamatyti savo trūkumus ir tobulėti. Dažniausiai kalėjime galioja tokia taisyklė: gyvenk taip, kad netrukdytum kitiems“, – nusistovėjusią tvarką pristato pašnekovas.
D.Čeikauskas buvo neatsargiai pajuokavęs, kad, jei kada nors kalėjime bus leista naudotis kompiuteriu, jis iš rusų į lietuvių kalbą išvers „Aštuonių ratų jogą“.
„Mano nuostabai, pažadą teko tesėti jau po kelių mėnesių. Kažkada girdėjau frazę, kad knygą perskaitai tik tada, kai ją perrašai. Man tai iš tikrųjų padėjo geriau suprasti, kas joje parašyta“, – tikina Dainius.
Kvėpavimo pratimai išmokė atsipalaiduoti
Perkeltas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją Dainius labiausiai rūpinosi, ar ten bus galimybių užsiimti joga. Dainiaus nuostabai čia jis gavo net daugiau nei kada nors būtų drįsęs svajoti.
„Išgirdau, kad čia kalinius lanko ir kvėpavimo pratimų moko organizacijos „Gyvenimo menas“ mokytojai. Nuėjau į užsiėmimą ir stebėjau, kas ten vyksta. Tai manęs iki galo netenkino, tačiau geriau nei nieko. Likusį laiką salėje, kai kiti kalbėdavosi su mokytoju, aš išnaudodavau jogos pratimų sekai atlikti, kad kūnas nesustabarėtų“, – kalba Dainius.
Atlikdamas kai kurias asanas savarankiškai ir be jokių kompromisų jau buvau spėjęs prisivirti košės: pažeidžiau nugarą, atlikdamas lotoso pozą pertempiau, išsukau kelių sąnarius.
Kvėpavimo kursai truko dvi savaites. Jų metu Dainius pirmą kartą pajuto, ką reiškia iš tikrųjų atsipalaiduoti – tai buvo stulbinanti būsena: „Anksčiau to nebuvau patyręs, nes neturėjau kur ramiai gulėti apie pusvalandį. Ačiū Aivarui iš „Gyvenimo meno“!“ – dėkingumo neslepia pusę bausmės atlikęs nuteistasis.
Būdamas Pravieniškių pataisos kolonijoje Dainius galėjo ne tik reguliariai treniruotis, bet ir daugiau sužinoti apie jogą Lietuvoje: „Galėjau gauti daugiau informacijos apie žmogų-mokytoją, kurio treniruočių metodika man buvo priimtiniausia ir artimiausia mano būdui. Išsiaiškinau, kad Lietuvoje yra jo mokinių, pavyzdžiui, Giedrius Rėbžda iš Kauno jogos studijos.“
Dainius išdrįso jam paskambinti ir papasakoti apie save. Kalinys iš nepažįstamojo sulaukė ne tik palaikymo, bet ir emocinės paramos bei praktinių patarimų.
„Giedrius man nurodė, ko griežtai nedaryti, mat atlikdamas kai kurias asanas savarankiškai ir be jokių kompromisų jau buvau spėjęs prisivirti košės: pažeidžiau nugarą, atlikdamas lotoso pozą pertempiau, išsukau kelių sąnarius“, – pasakoja Dainius.
Netrukus su kolonijos administracijos palaiminimu jam pavyko suderinti G.Rebždos ir jogos mokytojo Vyčio Zabulėno atvykimą į koloniją.
Likimas: jogos mokytoja tapo žmona
Pažintį su G.Rebžda ir V.Zabulėnu Dainius vadina lemtinga. Tačiau likimas kaliniui ruošė ir didesnę dovaną.
D.Čeikauskas laiškais susirašinėjo su jogos trenere iš Maskvos – Elena. Mergina Dainių supažindino su nauja A.Siderskio jogos treniruočių metodika „Yoga 23“, kuri iki minimumo sumažina traumų galimybę. Elena instruktavo Dainių, siuntė įvairią treniruočių medžiagą ir schemas.
Vieną dieną Dainius Maskvoje gyvenančią jogos specialistę pakvietė aplankyti jį kolonijoje. Mergina ne tik sutiko, bet kartu su jogos mokytoju iš Vilniaus Arnu Kazicku (Haridu) gavo leidimą kaliniams pravesti jogos praktikas.
„Išvaizda – apgaulinga. Ta neaukšta smulkutė mergaičiukė taip pravedė treniruotę, kad daugelis nesugebėjo išlaikyti minimalaus reikalaujamo krūvio. Po šios treniruotės daugelis pajuto, kad turi nugarą, juosmenį, kurį būtina stiprinti“, – pasakoja Dainius.
Per kitą apsilankymą kolonijoje Elena tapo jo žmona: pora susituokė 2011 metų gruodžio 14-ąją.
Išvaizda – apgaulinga. Ta neaukšta smulkutė mergaičiukė taip pravedė treniruotę, kad daugelis nesugebėjo išlaikyti minimalaus reikalaujamo krūvio.
Pasinaudojęs ilgalaikio pasimatymo teise Dainius šiemet Naujuosius metus sutiks su teisėta žmona: „Tai man bus gražios dienos ir smagi šventė, kurią galėsiu sutikti su šeima.“
Tikisi į laisvę išeiti anksčiau
Po švenčių D.Čeikausko gyvenimas stos į įprastas vėžes. Kolonijoje Dainiaus jogos mokinių skaičius pastaruoju metu susitraukė iki penkių ar šešių žmonių: keli entuziastai išėjo į laisvę.
„Tikiuosi, jie neužmirs treniruočių. Joga – ne vien asanų atlikimas ant kilimėlio. Tai – visas gyvenimas: tai, kaip elgiesi, ar leidi būti mėtomas nekontroliuojamų savo emocijų, ir pan.“, – samprotauja Dainius.
Kolonijoje Dainių visi vadina tiesiog jogu. Tiesa, dalis kalinių šią pravardę taria su ironijos gaidele, laido juokelius ir nepraleidžia progos įgelti – pravardžiuoja fanatiku ar sektantu.
„Teko sutikti žmonių, kurie ilgą laiką šaipėsi iš jogos, tačiau vieną dieną išvydau juos salėje ant kilimėlio. Dažniausiai ateina tie, kurie nori išspręsti skaudančios nugaros problemas ar kitas traumas, patirtas kilnojant svorius ar žaidžiant futbolą. Po treniruotės net iš didžiausių jogos skeptikų girdžiu atsiliepimus: „Čia jums ne štangas tampyti!“ Taip dingsta patyčios ir šaipymaisi“, – užtikrina Dainius.
Joga jam visų pirma yra asanos, tada – kvėpavimas ir tik galiausiai meditacija.
„Olegas mano jam parodytą jogos metodiką pavertė pagrindine savo jogos praktikos sritimi. Po pusmečio mano vedamų treniruočių jam išnyko alkūnės skausmas, kurį seniai kentė. Asmeniškai man tokie pasiekimai yra didžiausias komplimentas. Kiti nuteistieji po jogos užsiėmimų atranda naujų sugebėjimų, tarkime, pradeda piešti. Joga padeda atsiskleisti žmonių potencialui“, – džiaugiasi Dainius.
Teko sutikti žmonių, kurie ilgą laiką šaipėsi iš jogos, tačiau vieną dieną išvydau juos salėje ant kilimėlio.
Pagal įstatymą pabandyti pasinaudoti galimybe iš kalėjimo išeiti anksčiau laiko Dainius gali 2015 metų vasarį.
„Žinoma, norėtųsi išeiti ir pradėti veiklą, kuri bręsta mano galvoje! Ir namiškiams būtų lengviau, ir aš pats atsikvėpčiau. Nemanykite, kad esu fanatiškai geras, dosnus, visiems padedantis. Manau, gerumas neturi virsti kvailumu, todėl vadovaujuosi filosofija: padėk, bet neleisk tavimi naudotis, tarsi nematyk tau kenkiančių žmonių, bet būk atsargus! Ir man visko būna: paslystu, pasiduodu provokacijoms, kurių čia – ant kiekvieno žingsnio. Ir su šeima ne visada sekasi bendrauti nepriekaištingai. Esame žmonės, todėl klystame: skirtumas tas, kad vieni pastebi savo klaidas ir iš jų mokosi, o kiti jas periodiškai kartoja ir skandina save jų pasekmėse“, – šypsosi D.Čeikauskas.
Kaliniai – mūsų visuomenės dalis
„Dainiaus pavyzdys puikiai parodo, kad kalėjimuose ne vien degradai ir žvėrys gyvena. Kai kurie žmonės keičiasi, stengiasi tapti tobulesni ir naudingi“, – kalinčio brolio pasiekimais didžiuojasi 3,5 metų už jį jaunesnis vilnietis.
„Visuomenėje vis dar klesti nuteisto asmens stigmos – blogesnis, žiauresnis, mažiau išsilavinęs, žodžiu – „kitoks“. Tarsi pamirštama, kad į kalėjimą ateinama iš „mūsų“ ir pareinama pas „mus“ – į visuomenę“, – portalui 15min.lt, praėjusių metų birželį rašiusiam apie „Proto mūšio“ turnyrą tarp Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iosios valdybos kalinių, yra sakiusi Kalėjimų departamento inspektorė Nijolė Martinkevičienė.
Nuteistieji kolonijoje gyvena bendrabučio sąlygomis po 10 ir daugiau asmenų viename kambaryje, laisvai juda lokalinių sektorių ribose, laisvai bendrauja su šalia gyvenančiais, dirbančiais ar besimokančiais kitais kaliniais.
„Žmogui bendruomeninio gyvenimo poreikis yra toks natūralus, kad jo nesunaikina net izoliacija. Niekas netrukdo pataisos namuose formuotis nuteistųjų mikrogrupėms pagal tam tikrus pomėgius, pavyzdžiui, futbolo mėgėjams, jei tik tos grupės laikosi nustatytų laisvės atėmimo bausmės atlikimui režimo reikalavimų, siekia ugdyti ir/ar palaikyti pozityvius socialinius įgūdžius. Dar daugiau – įstaigų administracija skatina ir palaiko nuteistųjų iniciatyvas dėl psichosocialinės aplinkos kalėjime gerinimo", – užtikrino Kalėjimų departamento atstovė.
