Šiaulių rajono Dirvonėnų kaimo gyventojams pasisekė – jų pamėgtas Nelindos ežeras nebus sunaikintas. Už Europos Sąjungos fondų lėšas ežero užtvanka jau šiemet bus sutvarkyta ir žmonės vėl galės džiaugtis vandens telkiniu. Prieš metus Nelindos ežero užtvanka buvo pripažinta avarine, vanduo – nuleistas. Ilgą laiką dvokė pūvančios žuvys ir dumblas, o žmones vis pasiekdavo gandai, kad ežero čia nebebus.
Ties riba
„Buvome arti tragedijos“, – apie Nelindos ežerą pasakojo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Melioracijos poskyrio vedėjas Saulius Darginavičius. – Tai buvo pavojingiausia užtvanka apskrityje – įrengimai jau buvo pajudėję iš vietos. Jei būtų įvykusi griūtis, vanduo galėjo nunešti kelias gyvenamas sodybas, paplauti geležinkelį.“
Jis priminė, kad kiekvienoje Šiaulių apskrities seniūnijoje yra bent po vieną užtvanką. Dauguma jų statytos daugiau nei prieš keturis dešimtmečius. Užtvankos naudojimo laikas apskaičiuotas 50 metų. Pirmus du dešimtmečius užtvanka didelių investicijų nereikalauja, bet po 30 metų dažniausiai prireikia nemažo remonto.
Užtvankų naikinimas dar nėra dažnas reiškinys. Visiškai sugriuvusiomis, Aplinkos ministerijos duomenimis, yra pripažintos 20 nedidelių užtvankų. Jų buvimas kraštovaizdžiui ar rekreacijai nėra reikšmingas, jos jau nebus atstatomos. S.Darginavičius priminė, kad šiandien mažai kas atsimena, jog vėžių pilnas Gudelių ežeras Šiaulių rajone didžiąja dalimi tėra buvusi durpyno duobė. Nuostabus Arimaičių ežeras pusiaukelėje tarp Šiaulių ir Panevėžio iki šiol būtų tik keletas nedidelių kūdrų, jei dirbtinai nebūtų pakeltas vandens lygis.
„Užtvanka pailgina ežero gyvenimą, nors kas kelis dešimtmečius pareikalauja nemažų investicijų“, – sakė S.Darginavičius.
Neturi šeimininko
Aplinkos apsaugos agentūros prie Aplinkos ministerijos Poveikio aplinkai skyriaus vedėjas Gintautas Sabas teigė, kad iš 1500 Lietuvoje esančių užtvankų 600 dėl savo dydžio priskiriamos ypatingų statinių grupei. Visos jos statytos prieš 40-50 metų, tad jų eksploatavimo laikas jau baigiasi. Pusė didesnių užtvankų gana gerai prižiūrimos. Šalia kai kurių pastatytos hidroelektrinės.
Tačiau, pasak G.Sabo, apie 200 nemažų užtvankų neturi šeimininkų, o jų būklė – blogiausia. Kai kurios net priskiriamos prie avarinių statinių. Tokiose užtvankose vanduo yra nuleistas iki saugaus lygio. Šiuo metu vyksta dokumentų derinimo procedūros, kuriomis užtvankos bus priskirtos savivaldybėms, nors pinigų jų remontui nėra.
Išnykimo grėsmė
Užtvankos mūsų krašte negriūva, nes šiek tiek lėšų joms prižiūrėti vis dėlto skiriama. Tačiau G.Sabas teigia, kad to gali būti per maža. Daug kur energetika užsiimantys privatūs asmenys netvarko užtvankų pylimo, tai priverstos daryti savivaldybės.
Anot K.Sabo, vienos vidutinės užtvankos remontų sąmata gali viršyti milijoną litų. Specialios programos užtvankoms gelbėti nėra. Vanduo tiesiog nuleidžiamas ir laukiama geresnių laikų.
Nors teoriškai senieji ežerai, net ir panaikinus užtvankas, išlieka, bet realiai jie būna niekam netinkami, nes sklidini dumblo. Per keletą metų toks ežeras visai išnyksta. Jei dumblas būtų švarus, jį būtų galima panaudoti karjerų rekultivacijai ar kitiems darbams. Tačiau šalia didesnių miestų esančių užtvankų dumblas - tikra ekologinė bomba. Dėl nevalytų nuotekų jame gausu sunkiųjų metalų. Tokio dumblo, tinkamai jo neišvalius, negalima vežti net į sąvartyną.
