Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2010 10 20

V.Jauniškis: teatras – ne įvykis, o procesas

Šešiems kandidatams varžantis dėl Nacionalinio dramos teatro vadovo posto, teatro kritikas Vaidas Jauniškis „15min“ duotame interviu sako, kad svarbu ne tiek personalijų klausimas, kiek šio teatro paskirties ir jo turinio problemos. Anot pašnekovo, Kultūros ministerija turi aiškiai sudėlioti kirčius ir įvardyti, ko Nacionalinis teatras turi siekti – meninės kokybės ar žiūrovų lankomumo rekordų.
V.Jauniškio teigimu, visuomenei turi būti aiškiai įvardyta ne tik tai, kokiomis nuostatomis vadovaujantis skiriamas teatro vadovas, bet ir tai, pagal kokius kriterijus bus vertinama teatro veikla.
Teatro kritiko V.Jauniškio teigimu, visuomenei turi būti aiškiai įvardyta ne tik tai, kokiomis nuostatomis vadovaujantis skiriamas teatro vadovas, bet ir tai, pagal kokius kriterijus bus vertinama teatro veikla. / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

– Per Lietuvos radiją skambėjusiame jūsų komentare, pavadintame „Atsitiktinis Nacionalinis“, jūs klausiate, „kam mums reikalingas nacionalinis teatras su prasta komercine produkcija? Kodėl nacionaliniu tapo atsitiktinis pastatas ir atsitiktinė, tikrai ne geriausia aktorių trupė?“ Ar jūs norite pasakyti, kad dabar, kai sprendžiamas teatro vadovo klausimas, svarbiau ne tai, kas teatrui vadovaus, o tai, kaip apskritai mes suvokiame šią kultūros instituciją?

– Taip, nes daugumai frazė „nacionalinis teatras“ skamba abstrakčiai ir nepasako nieko konkretaus. Reaguojama tik į pavardes, kurios minimos kalbant apie teatro vadovo postą, todėl labai greitai pasidalijama į „už“ ir „prieš“, nors tikrai ne visi supranta, ką pačiam teatrui ir jo žiūrovui reiškia tas „už“ ar „prieš“. Vadovo rinkimai turi skatinti apmąstyti paties teatro situaciją. O dabar atrodo, kad vadovas bus paskirtas, tačiau teatro paskirties, jo funkcijų, misijos klausimai liks neišanalizuoti.

– Tačiau iš to, ką kalba dabartinis teatro vadovas Adolfas Večerskis, galima galvoti, jog nelabai yra apie ką diskutuoti – koks žiūrovas, toks ir teatras. Kad repertuaru tiesiog norima įtikti žiūrovo skoniui, o vadovo pareiga – rūpintis, kad teatras būtų lankomas.

– Vadovaujantis nuostata įtikti visuomenei teatras yra prilyginamas komercinei televizijai, tad nusižemina iki nežinia kurio visuomenės sluoksnio. Dabartiniu metu būtų sunku pasakyti, kad teatras savo produkciją išskaido į atskirus segmentus įvairiems žiūrovams, nes jeigu ir esama retų Valentino Masalskio spektaklių, išsiskiriančių menine verte, visa kita varžosi su pramoginėmis televizijų laidomis ir kokybe joms nusileidžia. Juk net jei kalbame apie pramoginę teatro funkciją, ji taip pat turi būti įgyvendinama kokybiškai.

Vienas esminių klausimų šiandien turėtų būti toks – ar būtinai vienas ir tas pats teatras, ta pati trupė amžiams turi būti įkalinta nacionalinio statuso drabužyje?Jeigu teatras vadovaujasi nuostata įtikti publikai, reikėtų klausti, ar jis tikrai pažįsta ją, ar atliko profesionalią ir gilią žiūrovo poreikių analizę. Antra vertus, tokiomis analizėmis nelabai tikiu. Pavyzdžiui, jeigu prekybos centre jūsų paklaustų, ko norite, jūs įvardytumėte keletą produktų, kurie jame ir yra parduodami, naujų nelabai sugalvotumėte. Mano galva, teatras turi siūlyti pats, tačiau vadovautis ne žemiausio visuomenės sluoksnio poreikiais, nes, kaip žinome, taikantis prie dvejetukininkų, žemyn ritasi visa klasė.

– Vadinasi, jūs pritariate laiške prezidentei ir kultūros ministrui žymių šalies režisierių ir teatrologų išsakytai nuomonei, kad „reprezentacinėje Lietuvos teatro scenoje yra diegiamas komercinio pobūdžio privataus teatro modelis, kuris prieštarauja teatro nuostatoms“?

– Taip, be abejo. Nacionalinis teatras pagal savo nuostatus turėtų pristatyti geriausius mūsų šalies režisierių kūrybinius pasiekimus, atlikti šviečiamąją, edukacinę misiją, jame turėtų veikti kūrybinės laboratorijos, kitaip tariant – vykti gyvenimas. Apskritai teatrą mes dažnai suvokiame tik kaip vakaro praleidimo formą, kaip įvykį, bet ne kaip procesą.

Klausimas, ar Nacionalinis teatras savo produkcija turėtų būti „aukščiau“ už kitus teatrus? Taip, „aukščiau“, nes kitu atveju, kodėl jis turi turėti atskirą eilutę šalies biudžete, kodėl jis neturi konkuruoti dėl lėšų su kitais teatrais? Man atrodo, kad vienas esminių klausimų šiandien turėtų būti toks – ar būtinai vienas ir tas pats teatras, ta pati trupė amžiams turi būti įkalinta nacionalinio statuso drabužyje? Jeigu taip, tuomet Kultūros ministerija turi nuolatos stebėti, kas su teatru vyksta. Ir tikrinti ne tik jo finansus, kaip dabar, tarsi pagrindinė meno užduotis būtų tokia pati kaip verslo.

Kultūros ministerija atsidūrė prie labai esminio apsisprendimo. Jeigu kalbėsime apie ministerijos vaidmenį šiame procese, labai daug kas priklausys nuo jos praneštos žinios kultūros visuomenei.

– Kitaip tariant, ministerija turi aiškiai pasakyti, kokiais kriterijais remiantis pasirinktas vadovas ir koks turėtų būti Nacionalinis teatras?

– Turėtų būti įvardyta ne tik tai, kokiomis nuostatomis vadovaujantis skiriamas teatro vadovas, bet ir tai, pagal kokius kriterijus bus vertinama teatro veikla. Jeigu svarbiausias kriterijus yra ne meninė kokybė, o teatro lankomumas ir finansiniai rodikliai, Kultūros ministerijai galbūt reikėtų tiesiog tapti vienu Ūkio ministerijos departamentu.

Tuomet kitas logiškas žingsnis būtų leisti į ministerijos paramą pretenduoti, pavyzdžiui, „Domino“ teatrui ar kitoms komercinėms institucijoms. Ministerijai per vadovo rinkimus ištarus „a“, kartu atsivers visa abėcėlė iki „ž“. Ir ne tik teatro, bet visai kultūrinei bendruomenei bus aišku, kaip Nacionalinis teatras ir pati ministerija funkcionuos toliau.

– Bent jau dalis dabartinės Nacionalinio teatro bendruomenės nori, kad jis funkcionuotų kaip iki šiol. Teatro darbuotojai rinko parašus, palaikančius esamą vadovą. Ką iliustruoja toks parašų rinkimas?

– Mus vis dar valdo didžiulė baimė. Žmogus renkasi darbą ir pataikūnišką vergavimą, o ne laisvę bent jau prieš save patį, nes jam reikia išmaitinti šeimą ir t. t. Kalbant apie minimus parašus, galbūt vieniems aktoriams ar teatro darbuotojams tai patogu, o kiti pastatomi į priešo padėtį. Nors gal tu nori būti ne priešu, o tiesiog laisvu. Baimės sindromas gajus ne tik šiuo atveju, o apskritai visoje visuomenėje. Kai patogiau paklusti, įsiteikti, patylėti, o ne pasisakyti „prieš“ ar bent jau drąsiai išsakyti savo nuomonę.

Kitose Europos šalyse į procesus, kurie aktualūs visiems, aktyvioji visuomenės dalis reaguoja labiau nei pas mus, nors, žinoma, kad šventų niekur nėra. Ir ne tik žiniasklaida, bet ir piliečiai, kultūros žmonės valdžios institucijas spaudžia tol, kol šios pradeda skirti deramą dėmesį. Grįžkime prie mūsų Kultūros ministerijos. Ar ji, prieš skelbdama konkursą teatro vadovo pareigoms užimti, neturėjo pasikviesti tų režisierių, kurie jai ir prezidentei vėliau parašė laišką, ir paklausti paprasto klausimo: kodėl jie savo spektaklių nestato ir net nerodo šiame teatre?

Ar ministerijai nevertėtų paklausti, kodėl, pavyzdžiui, Eimuntas Nekrošius savo spektaklį „Idiotas“ pirmiausiai pristatė Rusų dramos teatre? Joks politikas ar ministerijos vadovai nenori to klausti, nes nujaučia, kad reikės daug dirbti, norint situaciją pakeisti. Patraukęs už vieno siūliuko, turėsi traukti visą sistemą. Ar tai įmanoma? Taip, bet labai sudėtinga.

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius