„Ta tas pats, kas griaudint bomboms linksmintis grojant muzikai, – laidoje sakė L.Slušnys. Padėtį šioje ilgai užsitęsusioje istorijoje jis lygino su karu ir sakė, kad jam net sunku suvokti tuos žmones, kurie gali eiti ir linksmintis tokiuose koncertuose. – Čia, ko gero, panašu į minios nesuvokimą, ką jie daro“.
L.Slušnys sakė esąs tikras, kad dėl tokių žodžių jis sulauks kai kurių žmonių pasmerkimo, tačiau pakartojo jau ir anksčiau išsakytą savo mintį – jam nuoširdžiai gaila tų žmonių, kurie dalyvauja tokiuose renginiuose. „Tai – ant pamišimo ribos, – laidoje sakė L.Slušnys. – Ant teisingumo mes trypiame su muzika. Jeigu ilgai tai užsitęs, galėsime nebemokėti baudų – nesvarbu, kokį sprendimą priėmė teismas, juk galima tai laužyti...“
Ant teisingumo mes trypiame su muzika
Tačiau labiausiai psichiatras apgailestavo dėl to, kokioje situacijoje atsidūrusi mergaitė. „Ji nebemato normalių vaikų, normalaus bendravimo, tik kažkokia idėja užsikrėtusių suaugusiųjų minią“, – sakė L.Slušnys. Mergaitės vaidmenį, tai, kaip su ja elgiamasi šioje istorijoje L.Slušnys lygino su vėliava kare – jos niekas nenori atiduoti, nes tai prilygs pralaimėjimui.
Jis pakartojo, kad nėra nustatyta nei vienos priežasties, kodėl mergaitė negali būti grąžinta motinai, ir teigė, jog visas civilizuotas pasaulis, kuris taip pat buvo susidūręs su panašiomis istorijomis, jau seniai tai išsprendęs – vaikai turi augti su tėvais, tai yra pagrindinė jų teisė. „Mes neleidžiame vaikui normaliai augti. Mes atimame iš jo vaikystę. Kas už tai atsakys?“ – klausė L.Slušnys. Jis taip pat abejojo, ar dabar Kedžių ir Venckų namuose vaikas iš tiesų sulaukia viešai deklaruojamo švelnumo. L.Slušnys teigė, kad bent jau televizijos laidose jis matė agresyvų Neringos Venckienės elgesį, aroganciją, piktą kalbėjimą, tad abejojo, ar toks žmogus grįžęs namo kardinaliai pasikeičia.
