Vilniaus Verkių gatvėje esanti bakūžė nepažymėta jokiu numeriu. Ją įmanoma rasti tik pagal kaimynų namų adresą. Privažiavus artyn atsiveria baisus vaizdas. Net sunku patikėti, kad čia gali gyventi žmonės. Tačiau gyvena jau daug metų. Rasos Noreikaitės vyriausiajam sūnui vienuolika metų, jauniausiajai dukrai – devyni mėnesiai. Vaikus moteris gimdė beveik pamečiui. Keturi iš jų jau eina į mokyklą, tiksliau – lanko ją nereguliariai.
Vandenį šeimos nariams tenka neštis iš šaltinio, esančio už puskilometrio. Tad apie prausimąsi net kalbėti neverta. Mokyklos medicinos sesuo patikrinusi vaikus nuolat randa utėlių – tada jiems uždraudžiama lankyti mokyklą. Kita vertus, šie vaikai neturi nei mokyklai reikalingų priemonių, nei vietos, kur galėtų ruošti pamokas. „Per visus savo darbo metus tik antrą kartą matau taip baisiai apleistus vaikus. Apie šią šeimą socialinės tarnybos žino daug metų, tačiau nieko nebuvo daroma“, – LŽ sakė vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė.
Pasišiaušė plaukai
Gavusi socialinės pedagogės Aldonos Andrulienės skundą dėl siaubingomis sąlygomis augančių vaikų kontrolierė tą pačią dieną – gruodžio 30-ąją - nuvyko į Verkių gatvę. Rasos ir Vladimiro namie ji nerado, čia buvo tik vaikai ir jų dėdė, Rasos sugyventinio broliu prisistatęs vyras. Sulūžusiame vežimėlyje gulėjo jauniausioji dukrelė. „Mergaitė neprižiūrėta, per ją ropojo tarakonai, šalia buvo numestas purvinas buteliukas su kažkokiu skysčiu. Man plaukai pasišiaušė“, – pasakojo R.Šalaševičiūtė.
Ji iš karto puolė kviesti Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) mobiliosios pagalbos grupę. Kol ši atvyko, kontrolierė bandė pakalbinti keturis lovose gulinčius berniukus. Vaikai jai pasirodė lyg apsvaigę, kalbinami nereagavo, nejudėjo. Prie mergaitės kontrolierės neleido jos dėdė, nuolat dangstęs vežimėlį rankomis. Jokio maisto niekur nebuvo matyti. Po kiek laiko dėdė spėjo šiek tiek apsitvarkyti – baisiausius skarmalus kažkur sukaišiojo, vaikams į rankas įdavė po obuolį.
Atvykus grupei buvo nutarta mažiausią mergytę vežti į ligoninę. Devynių mėnesių kūdikis atrodė neišsivystęs pagal savo amžių, gal ir badaujantis. Tačiau pareigūnės netikėtai susidūrė su visos šeimos pasipriešinimu.
Bijo, kad išveš
Vaikai verkė, šaukė, nenorėjo atiduoti sesutės. „Jie labai prisirišę vienas prie kito. Vaikams geriau būti prasčiau pavalgiusiems ar apsirengusiems, bet visiems kartu ir namie“, – kalbėjo mobiliosios grupės vyriausioji inspektorė Asta Sargiūnaitė. Šioje lūšnoje ji lankėsi nebe pirmą kartą. Pasak inspektorės, iš pradžių, vos pamatę svetimą žmogų, vaikai išsilakstydavo ir slėpdavosi – baiminosi būti išvežti. Kartą tai jau buvo padaryta. Vaikai nuolat sirgo pedikulioze, paprasčiau sakant, turėjo utėlių. Jų bendraklasių tėvai rašė skundus, tačiau motina nesiėmė jokių priemonių.
„Netrukus šeima apsitvarkė ir vaikučiai buvo grąžinti. Vadinasi, motina gali tvarkytis, tik nenori“, – sakė R.Šalaševičiūtė. Ji svarstė, ar tokioms istorijoms kartojantis nereikėtų apriboti motinystės teisių.
Geresnių sąlygų atsisako
R.Noreikaitei ne kartą siūlytos įvairios išeitys. Vaikai galėtų lankyti „Šaltinio“ mokyklą, kuri turi ir bendrabutį – ten jie praleistų visą savaitę, praustųsi, pavalgytų, ruoštų pamokas. Tačiau motina aiškina, kad sūnūs nenori būti perkelti mokytis kitur. Ji nesutiko ir su siūlymu lankytis dienos centruose, esą jie toli, todėl vaikai negalėtų saugiai nuvykti ir parvykti. Rasa atsisakė ir pasiūlyto socialinio būsto. Šeimai reikėtų mokėti komunalinius mokesčius, o dabar tenka atsiskaityti tik už elektrą. Lūšnoje vienintelis vertingesnis daiktas – senas televizorius. Verčiamasi iš pašalpų, abu tėvai niekur nedirba. „Aš tik oficialiai nedirbu. Uždarbiauju nelegaliai“, – teisinosi vaikų tėvas. Tačiau jis teigė neuždirbantis tiek, kiek reikėtų gyvenant mieste.
Vaikus prižiūrinti Centro poliklinikos Naujamiesčio filialo gydytoja Aušra Pečiulienė mano, kad motina su visais minėtais siūlymais nesutinka, nes yra įbauginta. „Ji bijo, kad iš jos atims vaikus, ne viską, kas jai siūloma, ir supranta. Jai reikia paaiškinti, padėti“, – įsitikinusi medikė.
Beprotiškai myli vaikus
A.Pečiulienė mano, kad vaikai turi augti šeimoje. Nors motinai trūksta socialinių įgūdžių, ji esą gali auginti vaikus. Kai mažąją buvo išvežę į ligoninę, mama ištisas dienas leido su ja.
Artimiausias Rasos ir Vladimiro kaimynas LŽ patikino, kad skandalų šioje šeimoje nebūna. „Niekada nemačiau, kad jie muštųsi ar muštų vaikus. Vaikai niekada nevagiliavo. Mums jie tikrai netrukdo, tik vaizdas iš mano kiemo labai jau baisus“, – pasakojo pusamžis vyriškis.
Šeima nuo 2007-ųjų pavasario įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, tačiau VTAT darbuotojai mano, kad atimti motinystės teises, išvežti vaikus – netikslinga. „Rasa beprotiškai myli vaikus, patikėkite. Tiesiog ji pati augusi tokioje aplinkoje, jai tai atrodo normalu, kitaip nemoka. Moteris dėl to nekalta. Ir pavalgyti jie turi. Negali, žinoma, kaip dauguma mūsų rinktis ledų ar jogurto, bet miltų, makaronų, bulvių visada yra“, – tikino mobiliosios grupės inspektorė.
Bendrauti ar veikti?
Mokyklos, kurią lanko vaikai, socialinė pedagogė A.Andrulienė sakė nebežinanti, kaip šiai šeimai padėti. Ji rodė kelerius metus trunkantį susirašinėjimą su VTAT. Tarnybos atsakymai standartiniai: lankomės, bendraujame.
Tą patį sako ir Verkių seniūnijos socialiniai darbuotojai. Seniūnijos Socialinio darbo skyriaus vyr. specialistės Astos Vosylienės LŽ atsiųstame rašte teigiama, kad šeimoje lankytasi 18 kartų. „R.Noreikaitė noriai bendradarbiauja su socialiniais darbuotojais, savo iniciatyva paskambina jiems. Moteris motyvuota, rūpinasi vaikais pagal savo galimybes“, – teigiama valdininkės laiške.
Tačiau A.Andrulienė kalbėdama vos neverkė. „Ką reiškia „bendraujame“, reikia kažką daryti. Negali vaikai taip augti“, – pabrėžė ji. Moteris dažnai aplanko vaikus, atneša jiems lauktuvių: obuolių, uogienės, medaus. Ji pasakojo, kaip atneštą uogienę teko dėlioti į stiklainių dangtelius, o vaikai valgė pirštais: namie nėra indų. Pasak pedagogės, buvo aiškiai matyti, kokie jie alkani. Mokykla vaikams padarė išimtį: net kai nelanko mokyklos, jie gali ateiti valgyti nemokamų pietų.
Išmokyti gyventi
Už septynis vaikus R.Noreikaitė gauna pašalpą, kartais jai teikiama ir vienkartinė finansinė parama bei duodama drabužių, patalynės, maisto. Tačiau namie nematyti nei patalynės, nei rankšluosčių. A.Vosylienės laiške tikinama, kad darbuotojai nuolat gauna pažymas apie šeimos gaunamas pajamas, nepastebėta, kad jos būtų naudojamos ne pagal paskirtį. Tačiau kur tada dingsta pinigai? Juk Vladimiras teigia dirbantis, kad ir nelegaliai. A.Vosylienė LŽ tikino, kad per mėnesį Rasa gauna maždaug 1000 litų pašalpą. R.Šalaševičiūtė teigė jau išsiuntusi paklausimus patikrinti šeimos pajamas.
Tačiau net ne pinigai svarbiausia. R.Šalaševičiūtė įsitikinusi, kad socialiniai darbuotojai šeimą buvo palikę likimo valiai. Baigusi patikrinimą, kontrolierė bandys pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas. Galbūt pavyktų įtikinti Rasą leisti vaikus į bendrabutį ar dienos centrą, gal dažniau namie lankytųsi socialiniai darbuotojai ir mokytų Rasą tvarkytis. Kontrolierė nemano, kad vaikus reikia atimti. „Vaikai labai gražūs, vienas kitą palaikantys, labai nori turėti namus“, – sakė R.Šalaševičiūtė. Tačiau blogiausiu atveju gali tekti apriboti motinystės teises. Tuomet mama negalėtų uždrausti vaikams nors kelias valandas per dieną pabūti ten, kur šilta, švaru, duoda valgyti ir žaisliukų.
