„Nakvynės?“ – mane įtariai nužvelgęs klausia Vilniaus miesto nakvynės namuose tvarką prižiūrintis vyras.
Tačiau praleisti ketvirtadienio naktį A.Kojelavičiaus gatvėje esančiuose nakvynės namuose man nepavyko. „Vasarą tau vietos rastume lengvai“, – aiškino tas pats vyras.
Atvirkščiai nei šiltuoju metų laiku, dabar kiekviena nakvynės namų lova yra užimta čia besiglaudžiančių sostinės benamių gyventojų, nes per šalčius nakvynės namų durys benamiams yra atviros visą parą.
„Truputį daugiau chaoso“
Kai kurie benamiai be paliovos varsto tualeto duris (į kurį manęs įsileisti nenori), nes ten paslapčiomis šiltai rūko. Kiti jau miega, susisukę į šiltus patalus.
Trečiadienio vakarą Vilniaus nakvynės namuose glaudėsi kelios dešimtys naujakurių, dėl kurių nakvynės namų senbuviams darėsi ankšta.
„Tik dėl naujos chebros dabar truputį daugiau chaoso“, – pasakojo nakvynės namų senbuvis Vaidas.
Vaidas gatvėje gyvena daugiau nei ketverius metus. Jis benamiu tapo tada, kai dėl alkoholio problemų prarado nuolatinį darbą sandėlyje Šiauliuose. Tiesa, stogo virš galvos Vaidas neturi tik šaltuoju metų laiku, nes vasarą jis dirba pagalbinius darbus statybose, todėl tuo metu nakvynės namuose jam gyventi nereikia.
„Vasarą dirbau sodyboje, tada ir pinigų užteko ir tas darbas su apgyvendinimu buvo, bet baigėm statyti, ir išvarė“, – pasakojo benamis Vaidas.
Jis džiaugėsi, kad yra tokia vieta, kur galima prisiglausti šaltuoju metų laiku. „Gerai, kad yra tokia vieta, bet pirmai progai pasitaikius eisiu iš čia, jei rasiu kokią chaltūrkę“, – aiškino nakvynės namų senbuvis.
Iš namų išvarė sugyventinė
Trečiadienio vakaro nakvynės namų meniu – sumuštinis su „kotletu“ ir sultinys, kurio kai kurie išrankūs benamiai atsisakė.
Vilniaus nakvynės namų naujakurys Saulius čia atsidūrė tiesiai iš ligoninės Lazdynuose palatos. „Nukritau ir atvežė ten, bet neatsimenu kaip, nes girtas buvau“, – pasakojo jis.
Saulius yra kilęs iš Panevėžio, o į sostinę jį atviliojo meilė moteriai, tačiau jųdviejų istorijai koją pakišo vyro pomėgis alkoholiui. „Sugyventinė išvarė mane iš savo namų, kai pergėriau, ir mane atleido iš darbo, o tada atsidūriau gatvėje, – sakė Saulius. – Aš turiu visas statybininko specialybes, dirbau vienoje statybų įmonėje.“
Saulius daugiausia laiko praleisdavo Karoliniškių rajono gatvėse, bet šalčiai jį privertė pasitraukti iš savo mėgstamų vietų į Naujoje Vilnioje esančius nakvynės namus. „Čia labai gerai, – sakė Vilniaus benamis. – Kiek čia privalkatausi per tokius šalčius.“
Po pokalbio benamis patraukė atsiimti savo vakarienės. Trečiadienio vakaro nakvynės namų meniu – sumuštinis su „kotletu“ ir sultinys, kurio kai kurie išrankūs benamiai atsisakė.
Bijo ilgiau užsilikti
Pavalgęs prie manęs priėjo Tomas, kuriam ketvirtadienio naktis nakvynės namuose buvo pirmoji.
„Anksčiau gyvenau bendrabutyje prie Petro ir Povilo bažnyčios, bet kelis kartus negrįžau laiku, ir iš ten išvarė, tai atvariau čia“, – pasakojo aštuoniolikmetis benamis.
Tomas ilgai glaustis Vilniaus miesto nakvynės namuose Naujoje Vilnioje neketina – tam jis turi savų paslaptingų priežasčių. „Tik šiąnakt, nes reikia kai ką susitvarkyt, – sakė Tomas. – Dokumentus aš turiu, bet esu čia biškį prisidirbęs, tai negerai gali būt.“
Šiuose nakvynės namuose trečiadienio vakarą būta ir daugiau svečių, nuo kurių sklido stiprus alkoholio kvapas ir kurie itin uoliai slėpė savo veidus nuo kamerų. Nepaisant to, šalčiams užėjus nakvynės namuose laukiami visi.
