Ambicingiausias fondo projektas gimė iš žmonių skausmo
Bene ambicingiausio projekto visuomeninėms organizacijoms Lietuvoje bendra vertė – per 2 mln. eurų. Centro statybų ceremonijos pradžia – ketvirtadienį. Simbolinę kapsulę įkas ir premjeras Algirdas Butkevičius.
Centre bus įrengti kambariai dešimčiai šeimų, 2 apartamentai atitiks paliatyvios slaugos palatų reikalavimus, veiks 6 reabilitacinės patalpos, pritaikytos psichologinės, dvasinės, meno, muzikos, šviesos terapijoms, bus įrengtas baseinas, šeimos ūkis, kuriame šeimos galės auginti daržoves, prieskonius ir užsiimti įvairiais amatais. Pasak fondo direktorės Eglės Mėlinauskienės, vienoje vietoje bus teikiama nemokama vieninga pagalba ligos ištiktam vaikui ir jo šeimai.
Pamenu, kaip mažo berniuko tėtis, norėdamas aplankyti ir ilgiau pabūti su savo šeima, žiemos metu miegojo mašinoje šalia ligoninės, nes neturėjo lėšų nakvynei.
„Susirgus vaikui, ligoninėje gali gyventi tik vienas šeimos narys, o tas gyvenimas trunka ne vieną mėnesį. Pamenu, kaip mažo berniuko tėtis, norėdamas aplankyti ir ilgiau pabūti su savo šeima, žiemos metu miegojo mašinoje šalia ligoninės, nes neturėjo lėšų nakvynei viešbutyje“, – pasakoja 8 metus „Mamų unijai“ vadovaujanti E.Mėlinauskienė.
Anot jos, vėžys yra sunki ir ilgai gydoma liga, todėl būtina leisti ir vaikui, ir su juo esančiam vienam iš tėvų pailsėti nuo ligoninės atmosferos namus primenančioje aplinkoje ir nors kelias dienas pabūti su kitais šeimos nariais. Lietuvoje kasmet vėžiu suserga apie 100 vaikų.
Žemės sklypo, kuris yra vos 2 kilometrai nuo Vilniaus universiteto Santariškių vaikų ligoninės, kaina – 150 000 eurų. Iki Kalėdų tikimasi pastatyti pagrindinį statinį su uždengtu stogu ir langais.
Centro projektas vykdomas iš aukotų fondui lėšų, iš dalies finansuojamas Lietuvos energijos fondo ir Amerikoje veikiančio fondo „Chicago Mothers Union Foundation“ lėšomis. Projektą pabaigti planuojama 2018 m. pirmame ketvirtyje. Tiesa, pasak E.Mėlinauskienės, pabaigą prognozuoti labai sunku, nes viskas priklauso nuo geros valios žmonių ir jų suaukotų pinigų.
Iš valstybės negauna jokių nuolaidų
„Tai bus vieta, skirta gijimui ir jėgų atstatymui, kurioje kartu galės gyventi visa šeima. Turėsime ir įvairių terapijų, reabilitacijos centrus, kad mažieji ligoniukai gautų jiems reikalingą pagalbą. Taip pat turėsime šeimos ūkį, patys auginsime daržoves.
Planuojame sukurti keletą darbo vietų mamoms, kurios dėl vaiko ligos neteko darbo, nes turėjo jį slaugyti. Kasdien esu šalia vėžiu sergančių vaikų. Matydama jų kančias ir skausmą, matydama nuo fizinio ir psichologinio nuovargio iškankintus mamų ir tėvelių veidus ir pati dar turėdama jėgų, laiko, negaliu nieko nedaryti, nors, regis, nedaryti būtų paprasčiau“, – pasakojo E.Mėlinauskienė.
Paklausta, kaip vertinanti situaciją, kad mūsų valstybė neranda lėšų sergančių vaikų aplinkai pagerinti ir tai daryti tenka iš žmonių aukų, E.Mėlinauskienė tikino, kad ji linkusi ne vertinti, o veikti.
„Žinau, kad jeigu mes nieko nedarysime, aplinka nesikeis dar daugybę metų. Todėl neprašome institucijų imtis atsakomybės, prašome tik vieno – kad jos mums bent netrukdytų. Deja, kartais sulaukiame tokių paradoksų, kad visiškai nusvyra rankos.
Pavyzdžiui, sklypas, kurį įsigijome, priklauso Vilniaus rajonui, tačiau jis ribojasi su miesto keliu. Tam, kad mes galėtume važiuoti tuo miesto keliu iki savo sklypo, buvome gavę reikalavimą išasfaltuoti per kilometrą kelio, nutiesti šaligatvius ir įrengti šviesoforą. Mūsų projekto vertė – 2 mln., šios atkarpos kelio projekto vertė kelis kartus viršytų šią sumą.
„Kartais naudojamės tuo miesto keliu, nors nelabai turime tokios teisės, be to, jis sunkiai važiuojamas ir kol kas net neįsivaizduoju, kaip galėtume nuo jo padaryti nuvažiavimą į savo centrą. Norint asfaltuoti kelią, reikia kirsti dalį miško, kad jis būtų praplatintas, o tas miškas gali priklausyti privatiems žmonėms. Tai milijoniniai darbai, kurių tikrai negali patempti kelios moteriškės. Tai ne mūsų kišenei ir kompetencijai. Mes galime net iš galvos išmesti šį klausimą. Mums galva skauda, kaip pajėgsime šį pastatą pastatyti ir vėliau išlaikyti“, – teigė E.Mėlinauskienė.
Pasak pašnekovės, dabar jie naudojasi šalutiniu keliu nuo Molėtų plento, jis dvigubai ilgesnis, be to, ten visai kitoks judėjimas, daug šviesoforų.
„Kai statome objektą, kuriuo galės naudotis visi Lietuvos vaikai, skirstymas – rajonas-ne rajonas, mano vaikas-kitas vaikas, atrodo keistai. Jeigu mes negalime pasidaryti įvažiavimo tuo keliu, neįvažiuos ir mūsų pacientai, o tai tiesus kelias nuo ligoninės, susidaro vos du kilometrai.
Deja, iš valstybės nesulaukiame absoliučiai jokios paramos. Per 8 metus nesame sulaukę nė cento. Visas lėšas gauname iš privačių rėmėjų. Jeigu visi šie garbūs valstybės ponai bent vieną vakarą pasėdėtų ligoninėje šalia vaiko budinčios mamos, pasiklausytų jos istorijų, galbūt sprendimai būtų priimamai greičiau, būtų didesnis dėmesys. Bet kai esi toli nuo to skausmo, nematai – ir neskauda“, – svarstė pašnekovė.
Tai milijoniniai darbai, kurių tikrai negali patempti kelios moterys. Mes galime net iš galvos išmesti šį klausimą.
Anot jos, valstybinėse įstaigose sėdintys žmonės net nesigilina, koks tai projektas, kam jis skirtas ir siunčia raštus su tokiais reikalavimais. Mes juk neturime jokių interesų, žmonės savanoriškai aukoja savo laiką, energiją, gyvenimą, finansus, kad padėtų sergantiems vaikams ir jų šeimoms, bet mes negauname jokių nuolaidų iš valstybės ir nuolat turime eiti ir maldauti kaip prašytojai.
Dėl to kartais būna labai graudu, norisi bent jau geranoriškumo ir supratimo. Tačiau kai rankos svyra, ateini pas šiuos sergančius vaikus ir supranti, kad negali sustoti“, – atviravo „Mamų unijos“ direktorė.
Fondui pačiam teko ir žemę pirkti. Dvejus metus trukusios derybos, kad prie projekto prisidėtų valstybė, padėtų išsinuomoti žemę lengvatinėmis sąlygomis, nepavyko. „Mamų unija“ ją įsigijo už sumą, už kurią mažiausiai būtų galima pastatyti pastato karkasą.
„Bėda ta, kad žmonės pas mus į aplinką vis dar žiūri labai siaurai – čia mano, o čia – ne mano. Kada gi pažvelgsime plačiau – mano yra visa Lietuva su visomis jos problemomis, mano yra visi Lietuvos vaikai?“ – klausė E.Mėlinauskienė.
Savivaldybė reikalavimų atsisakė, bet prisidėti neplanuoja
Vilniaus miesto Miesto ūkio ir transporto departamento direktoriaus pavaduotojas Antanas Mikalauskas teigė, kad miesto ūkio ir transporto departamentas kiekvieną atvejį nagrinėja individualiai, nes statomi objektai – labai skirtingi.
Rengiant prisijungimo sąlygas statinių projektams, atsižvelgiama į planuojamo statyti objekto sukuriamus transporto srautus ir įtaką esamai susisiekimo sistemai, vertinamas esamas ir perspektyvinis eismo intensyvumas, srauto sudėtis bei bendras gatvių ar sankryžų pralaidumas, teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai.
„Išimtys galimos tuomet, kai besikreipiantis statytojas prašo mūsų išskirtinių sąlygų ir nurodo, kodėl jos turėtų būti suteikiamos. Teisės aktuose tai nenumatyta.
Šiuo metu paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“ nėra įpareigotas atlikti miesto gatvių projektavimo ir įrengimo darbų. Miesto ūkio ir transporto departamento prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygos abiejų šalių bendru susitarimu panaikintos ir šiuo metu laikomos negaliojančiomis. Apie priimtą sprendimą paramos ir labdaros fondo „Mamų unija“ atstovas buvo informuotas“, – teigė tarnautojas.
Kaip prisidėti prie projekto galite sužinoti čia.
