Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 11d. 15:00

Visas Laimos gyvenimas – su žirgais: ir dabar jodinėtų, tik sveikata neleidžia

Laima Šilalienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Laima Šilalienė
Laima Šilalienė – Šalčininkų rajono jojimo sporto klubo „Pasaga“ siela. Kitaip jos nepavadinsi, kadangi, kaip pati pasakoja, visą savo gyvenimą ji šalia turėjo žirgų ir juos mylėjo. Jojikė, vėliau – jojimo trenerė, dabar ponia Laima irgi turi mokinių, džiuginančių savo rezultatais. Ir pati dar norėtų užšokti ant žirgo ir pajodinėti, tik sveikata jau nebe ta.

Šalčininkų rajono pakraštyje, Sakaluose, esančiose jojimo klubo arklidėse žirgų nėra tiek, kiek būdavo anksčiau – kaip sako ponia Laima, „amžius ne tas, jau negali, susimažino, kiek galėjo“.

Nuo 1982 metų

Vis dėlto meilės žirgams šios moters širdyje nesumažėjo.

Vedžiodama po arklides, ji kiekvieną paglosto, pakalbina, pristato.

„Viskas prasidėjo labai senais laikais – 1982 metais. Čia tada nieko nebuvo, čia mums specialiai arklides šitas pastatė, – paprašyta papasakoti apie jojimo klubo įsikūrimą, sakė ponia Laima.

– Čia buvo toks smagus Kiaulininkystės komplekso direktorius, kuriam viskas buvo labai įdomu – kur nors tvenkiny gėles sodina, kokius gyvius atveža. Vyko derliaus šventė ir mus pakvietė su parodomąja programa.

Mes atvažiavome, padarėme parodomąją programą – šokau per kliūtis, dailusis jojimas. Direktorius, kaip tais laikais buvo madinga, vakarėlio pamiškėje metu sako mano vyrui – kodėl mes čia negalime turėti žirgų?“

Ir vyras pažadėjo, kad jeigu bus arklidės – jie čia atvažiuos.

„Taip ant juoko, su humoru ir buvo viskas. Na ir atvažiavome su visa grupe, savo žirgais, kuriuos turėjome Vilniuje, Belmonto jojimo mokykloje“, – pasakojo L.Šilalienė.

Buvo ir šimtas žirgų

Jos patirtis su žirgais – apie 55 metų.

Dabar iš 11 žirgų keturi yra šeimos, kitiems nuomojama vieta.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jojimo klubas „Pasaga“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jojimo klubas „Pasaga“

„Mes čia turėjome ir daug raitelių, vežėme iš Rusijos neapjotus žirgus, apjodavome ir veždavome į Vokietiją. Kartais būdavo iki šimto. 50 arklių suveža iš visos Lietuvos surinkęs toks vokietis, mes juos apdorojame ir siunčiame toliau. Kažkaip laikėmės, iš to gyvenome.

Paskui įsigijome geras kumeles, kergėme ir turėjome savo žirgų. Tai buvo jaunystė, o dabar jau...“, – šypteli ponia Laima.

Gali būti labai stiprus raitelis ir vidutinis žirgas, o kitas silpnas raitelis ir labai geras žirgas, tai vidutinis žirgas su stipriu raiteliu laimės.

Čia buvo ir sportuojama, ir pramogaujama.

„Kai 2015 metais Sporto departamente vyko apdovanojimai, tai mūsų vaikas buvo pirmas vaikų rungtyje, jaunučių rungtyje – pirmas, jaunimo – irgi pirmas. Išėjo mano keturi pirmieji. Buvo labai stipri sekcija.

Gali būti labai stiprus raitelis ir vidutinis žirgas, o kitas silpnas raitelis ir labai geras žirgas, tai vidutinis žirgas su stipriu raiteliu laimės“, – apie sėkmės formules pasakojo L.Šilalienė.

Ji pati kažkada pradėjo jodinėti žirgų sporto bazėje šalia buvusio Žalgirio stadiono. Paskui ją pakvietė į Riešę, kur Vilniaus žirgynas veikė, joti ir treniruoti.

Po penkerių metų grįžo į Vilnių, kai Belmonte pastatė arklides.

Mokinių tebeturi

Pati Laima Vilniuje atsidūrė vaikystėje, kai tėvus išvežė į Sibirą:

„Aš likau, nes buvau pas tetą Vilniuje, ėjau į penktą klasę. Taip ir likau pas ją, o tėvus išvežė. Jie grįžo po penkerių metų, o aš mokiausi, nebuvo lengva.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jojimo klubas „Pasaga“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jojimo klubas „Pasaga“

Bet prie žirgų – nuo mažens. Tėvas turėjo 19 ha savo ir 3 ha dėdės žemės. Ir turėjo šešis arklius, buvo stiprus ūkininkas. Taip pat buvo žirgų mylėtojas, tai turbūt paveldima. Dukra labai norėjo joti. Gerai startavo, tačiau dėl sveikatos negalėjo toliau jodinėti. Anūkė nė iš tolo prie šito. O proanūkė gana gerai joja.“

Būtent proanūkė ir jos bendraamžė (abi merginos baigė šiais metais vidurinę mokyklą) dabar ir yra pagrindinės Laimos mokinės.

Kaip sako, kartais pati nori šokti ant žirgo ir parodyti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje reikia elgtis.

Deja, sveikata jau nebe ta, tad ir proanūkė močiutę saugo, neleidžia net pamėginti.

L.Šilalienė yra išugdžiusi ne vieną gerų rezultatų pasiekusią sportininkę.

Kažkada su jojikėmis ir atvyko į Šalčininkų rajoną.


Važinėjome į stovyklas Maskvoje, Minske, tikrai buvo geras rezultatas.

Pasiekė puikių rezultatų

Kaip prisimena ponia Laima, sąlygos sportuoti čia buvo sudarytos labai geros.

Persikėlus 1982 metais Gyvulininkystės komplekso ūkiai nupirko po žirgą, aprūpino pašarais, tad, kaip sako Laima, „niekas nerūpėjo, tik sportuoti“.

„Važinėjome į stovyklas Maskvoje, Minske, tikrai buvo geras rezultatas“, – sako.

Tačiau Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, sugriuvus buvusiems ūkiams, nelengvi laikai atėjo ir žirgynui.

Kaip pasakoja Laima, įsigiję jojimo klubą su pastatais, žirgais, jie įlindo į skolas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jojimo klubas „Pasaga“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jojimo klubas „Pasaga“

„Įsigijome kumelių, pradėjome veisti. Bet niekur nenuklydome nuo sporto – visą laiką sportas, sportas, sportas. Kiek galėjome, tiek užsiėmėme komercija, stengdamiesi išlįsti iš skolų. Pardavėme namą Jašiūnuose ir išlindome“, – šypsosi Laima.

Nors lengva nebuvo: „Ypač sunkus metas buvo apie 1992 metus, kada buvo blokada. Mes pėsti vaikščiojome į treniruotes, paskui jau kumelaitę kinkėme.

Bet sunkiausia, kadangi ūkiai pašarų nepristatinėjo, o mes atsargų jokių tais metais neturėjome. Būdavo ateini į arklides ir verki, visi arkliai žvengia, o neturi ką paduoti. Ir taip buvo.“

Niekur nenuklydome nuo sporto – visą laiką sportas, sportas, sportas. Kiek galėjome, tiek užsiėmėme komercija, stengdamiesi išlįsti iš skolų.

Tuomet teko net į Baltarusiją važiuoti, kur pavyko gauti ruginių šiaudų, nes avižų dar buvo galima įsigyti, o šieno – niekur.

Tačiau jau kitais metais situacija ėmė taisytis, pašarais pradėjo rūpintis patys iš anksto.

„Visą laiką sportavome. Vaikai tokie chuliganiukai aplinkui, bet kai pradėjo pas mus sportuoti, iš karto pradėjome laikytis drausmės, nes pavojinga, jeigu nepaklus.

Žirgas tuo momentu gali numesti, užlipti ir panašiai. Tad visą laiką laikėmės drausmės, todėl užaugo geri vaikai. Iš pradžių susirinkdavo 30 vaikų, bet daug atkrito“, – šypsosi Laima.

Ir dabar, jeigu atsiranda norinčių jodinėti, galbūt nebūtinai siekti sportinių aukštumų, Laima mielai priima:

„Jeigu vaikai labai nori, kaip atsakysi? Kai pats esi prie žirgų visą laiką, tai kaip nepadėsi, jeigu ateina ir rodo meilę žirgams.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:20
02:37
01:14:11

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

15MAX
Parašykite atsiliepimą apie 15min