Liberali geriausius Amerikos universitetus baigusių trisdešimtinių kompanija, sekmadienį panaši į šiek tiek peraugusių paauglių grupelę, didžiąją dalį laiko į TV ekrane vykstantį siaubą reagavo droviu kikenimu.
Absurdo nublokšti
Šypsena – natūraliausia reakcija į Trumpo absurdo teatrą. Kuri, beje, Clinton nenaudai dažnai matoma ir jos veide, sukurdama arogantiško ir ciniško žmogaus įvaizdį. Tačiau, kaip gerai pastebėjo vienos žymiausių JAV politikos satyros laidų vedėjas Johnas Oliveris, vien todėl, kad kažkas yra absurdiška, nereiškia, kad tai netiesa. Absurdas egzistuoja. Ir panašu, kad jo daugėja ir Europoje, ir už Atlanto.
Vienas iš ryškiausių absurdo protrūkių šiemet, be abejo, Brexit referendumas, kurio kampanija buvo paremta akivaizdžiu ir lengvai įrodomu melu, baimių kūrimu ir ekspertų gėdinimu už jų žinias. Gėdingos ir, kaip matėme, neveiksmingos Darbo partijos reklamos, gąsdinančios pabėgėliais, palyginus su tuo atrodo lyg saviveiklos teatro būrelio pasirodymas mokyklos salėje.
Kai atrodo, kad padedami technologijų pasiekėme mokslo amžių, kuriame per akimirką galime rasti begalę informacijos – enciklopedijų, tyrimų rezultatų, duomenų, – klastoti faktus tapo paprasčiau negu kada nors.
Po referendumo didieji Brexit šalininkai greit pripažino, kad apsimelavo, ir nusiplovė rankas. Didysis Didžiosios Britanijos vedlys iš Europos Sąjungos Nigelas Farage’as po laimėjimo atsistatydino iš UKIP partijos pirmininko pareigų, 18 dienų išbuvusi poste atsistatydino ir naujai išrinkta pirmininkė, o spalio pradžioje vienas iš UKIP narių Europos Parlamente, susimušė su perspektyviausiu kandidatu į naujus lyderius, ir pastarasis su galvos trauma buvo skubiai išgabentas į ligoninę Strasbūre.
Tai, kad vieni ar kiti faktai „pritaikomi“ įtikinti rinkėjams, žinoma, jokia naujiena. Bet tiesmukas akivaizdaus melo kartojimas, tuo labiau, kai jį taip lengvai galima patikrinti pasitelkiant pripažintus ekspertus ar patikimus šaltinius, ir to nesibaigiančio melo didžiulė įtaka rinkėjams brandžioje demokratijoje, iš vėžių išmušė ne vieną.
Tikėti negalima abejoti (padėkite kablelį)
Yougov – tarptautinė rinkos ir nuomonių tyrimų įmonė – pateikia apklausos rezultatus, kurie rodo, kad tie, kurie palaiko Brexit, taip pat netiki ekspertais, tarptautinėmis organizacijomis, verslo atstovais. Vokietijoje nauja ir labai sėkminga populistinė antiimigrantų partija AfD („Alternative für Deutschland“) žiniasklaidą vadina Lügenpresse – „melo spauda“.
Trumpo rinkėjai gyvena alternatyviame Trumpo "Twitter" ir "Facebook" paskyrų pasaulyje, kur „tiesa“ pateikiama paties maestro be jokio atitikmens realiame pasaulyje arba pagrindžiama sakiniu „Daug žmonių sako, kad <įterpti bet kokį savo įsitikinimą>.“
O tada jau daug žmonių tiki tuo, ką daug žmonių sako. Nobelio ekonomikos premijos laureatas Danielis Kahnemanas savo bestseleryje „Mąstymas, greitas ir lėtas“ apie mūsų mąstymo ypatumus cituoja tyrimus, rodančius, kad kuo daugiau kartų žmogus išgirsta tą patį, kad ir absurdišką faktą, tuo labiau jis linkęs juo patikėti.
Trumpas – šios technikos virtuozas: antrųjų debatų metu, pavyzdžiui, vis kartojo, kad JAV ambasadorius Bengazyje (Libija) prieš ambasados užpuolimą 600 kartų skambino Clinton prašyti pagalbos, bet ji nekėlė ragelio. Taip – 600 kartų! Kodėl ne 400 arba 800, žino tik pats Trumpas. Kitą dieną „New York Times“ panašioje rubrikoje kaip ir 15min pavykęs „Patikrinta 15 min“ projektas parašo, kad Bengazio istorija yra Trumpo fantazijos vaisius. Tačiau jo pasekėjams tai nė motais.
Technologijos vs. tikrovė
Kai atrodo, kad padedami technologijų pasiekėme mokslo amžių, kuriame per akimirką galime rasti begalę informacijos – enciklopedijų, tyrimų rezultatų, duomenų, – klastoti faktus tapo paprasčiau negu kada nors. Visiems prieinamame milžiniškame pasauliniame tinkle tereikia paleisti žinią, o tada ją atranda tie, kurie būtent tokios žinios ir ieškojo patvirtinti savo įsitikinimams. Taip įsisukame į velnio ratą, kur bet ką galima įrodyti „Aš skaičiau, kad daug žmonų sako, kad ...“ principu.
Vienintelis įmanomas kelias, atrodo, didesnė mobilizacija rinkimuose ir tikėjimas, kad tiesa vis dėlto kažkur šiapus.
Šis technologijų amžiaus paradoksas grąžina mus į XIX a. pabaigos sąmokslų pasaulį, taip gerai pavaizduotą Umberto Eco knygoje „Prahos kapinės“. Eco herojus Simonis Simoninis užsiima klastotėmis, kurių viršūnė yra dokumentas, liudijantis Europos žydų sąmokslą, gimusį gūdžią naktį slaptame susitikime senosiose žydų kapinėse Prahoje – Siono išminčių protokolai. Jei galvojate, kad informacijos amžiuje neįmanoma visuomenės mobilizuoti suklastotų sąmokslo teorijų pagrindu, įsijunkite Trumpo "Twitter" paskyrą ir galvokite iš naujo.
Jei šiandien pasirodytų mūsų šimtmečio antiutopija, Orwello „1984-ųjų” tęsinys „2084-ieji“, tai irgi būtų knyga apie tiesą. Skirtumas tas, kad Orwello herojai, Teisybės ministerijoje nuolat falsifikuodami praeitį ar dabartį, įdeda daug pastangų, norėdami sukurti savo vienintelės tiesos įrodymus: trinami archyvai, perrašomi seni laikraščiai. Alternatyvių tiesų likučių egzistavimas yra mirtinas Orwello sukurto pasaulio priešas.
O 2084-aisiais niekas nesivargina bent sudaryti įvaizdį, kad visuomenę valdanti sistema remiasi kokiais nors objektyviais faktais, įvykiais ar skaičiais. Tereikia, kad teigiama „tiesa“ egzistuotų kur nors žinių tinkle. Kad ir ką tik sukurta, pačių ją skelbiančiųjų.
Ką daryti Alisai?
Ir štai čia pajunti, kad įkritęs į cinizmo/populizmo/alternatyvios realybės olą staiga atsidūrei stebuklų šalyje. Aš nemoku gyventi post-tiesos pasaulyje. Manęs to nemokė mokykloje, nedėstė šios disciplinos universitetuose, nieko nepaaiškino tėvai. Aš nežinau, kaip kitaip atsakyti į objektyvų melą negu identifikuodama jį kaip melą.
Aš kaip Hillary Clinton irgi beprasmiškai be sustojimo kartočiau „fact check“ (liet. greitas faktų patikrinimas), tikėdamasi, kad kažkur yra įrodymai. Ir jie iš tikrųjų egzistuoja. Tačiau didelei daliai visuomenės tai visai nerūpi.
Atsako post-tiesos išpuoliams neranda ir tradiciniai politikai, partijos, ekspertai, organizacijos, vis dar besimeldžiantys atgyvenusiam racionalaus žmogaus dievui. Egzistuojantys keliai – toliau neefektyviai kautis faktais arba pereiti į post-tiesos pusę ir tiesiog kalbėti bet ką – neteikia paguodos. Vienintelis įmanomas kelias, atrodo, didesnė mobilizacija rinkimuose ir tikėjimas, kad tiesa vis dėlto kažkur šiapus.
Po debatų draugų klausiau ne, už ką jie balsuos, o ką kiekvienas konkrečiai daro, kad nebūtų išrinktas Trumpas. Juoku iš pradžių buvo reaguota ir Didžiojoje Britanijoje į Farage’ą. Jaunimas neina balsuoti, nes visos partijos vertos (tik) pašaipos. Jei viskas, ką darys visuomenė, susidūrusi su post-tiesos pasaulio kūrėjais, bus pajuoka, rinkimų baigtis daugiau nei aiški. 1:0 absurdo naudai.
Ada Jonušė yra europalamentaro Antano Guogos patarėja, #SWITCH! technologijų renginio vadovė
