Man taip atsitiko pirmąjį advento sekmadienį. Viskas vyko taip, kaip ir turėjo vykti – iki kunigo pamokslo, kuriame nuskambėjo raginimas: „Tegu Viešpaties žodžiai akmeniu krinta jums į širdis ir pažadina, išjudina naujus impulsus!“
Mintis, kad mums, sulaukusiems advento, reikia kažkokio postūmio tikėjimui atnaujinti ir patiems atsinaujinti, buvo suprantama ir priimtina. Bet Viešpaties žodžio sulyginimas su akmeniu ne vieną to pamokslo klausytoją šokiravo, nes neatitiko jų įprastinio tautinio–kultūrinio patyrimo. Juk mes, lietuviai, su motinos pienu gauname suvokimą, jog akmuo reiškia kažką sunkaus, fiziškai ir psichologiškai nepakeliamo, slegiančio, nemalonaus (prisiminkime posakius: „laiko akmenį užantyje“, „lyg akmeniu prislėgė širdį“ ir t. t.).
Kitaip akmenys suvokiami kalnuose, kur net mažiausias iš vietos išjudėjęs ir žemyn nuriedėjęs akmenukas gali sukelti didžiausias griūtis, lavinas, nuošliaužas ir kitokius peizažo pokyčius, neretai pakeičiančius ir žmonių gyvenimą.
Panašiai akmenį suvokia ir kitos lygumų, žemumų ar neaukštų kalvų tautos. Akmuo šitokio kraštovaizdžio gyventojams – sunkiasvoriško nejudrumo, pastovumo, sunkios jėgos simbolis.
Kitaip akmenys suvokiami kalnuose, kur net mažiausias iš vietos išjudėjęs ir žemyn nuriedėjęs akmenukas gali sukelti didžiausias griūtis, lavinas, nuošliaužas ir kitokius peizažo pokyčius, neretai pakeičiančius ir žmonių gyvenimą.
Ar tai reiškia, kad kalniečiai geresni arba protingesni už mus, lygumų gyventojus? Anaiptol! Tai tik reiškia, jog visos kalbos apie ypatingą, savitą kiekvienos tautos charakterį, nulemtą tautos istorijos ir gyvenamosios aplinkos, atspindi realią duotybę, kurią tiria specialios mokslo disciplinos: etnologija, etnopsichologija, sociopsichologija ir pan. Tą duotybę privalėtų įsisąmoninti bei į ją turėtų atsižvelgti bet kuris viešas kalbėtojas. O kai šitai užmirštama, galimi ir juokingi kuriozai, ir apverktinos pasekmės.
Prieš daug metų, vos tik atvykusi į aspirantūrą Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) universitete, buvau paprašyta mokyti grupelę dėstytojų lietuvių kalbos. Darbo ėmiausi su entuziazmu, bet be išmanymo. Menkai tenusituokiau ir apie lietuvių bei rusų pasaulėjautos specifiką. Todėl be jokių skrupulų apie vieną garsų lietuvių poetą rusiškai pasakiau taip, kaip buvo įprasta sakyti Lietuvoje: jog jis – lietuvių poezijos ąžuolas (rusiškai – „dub litovskoj poeziji“). Garbingų profesorių akys suapvalėjo iš nuostabos, nes poeto pavardę jie, išsilavinę žmonės, irgi buvo girdėję... Pagaliau vienas „mokinys“ išdrįso paklausti: „Už ką jūs jį taip? Juk tai – geras, talentingas poetas!“
Atėjo mano eilė nustebti. O tada bendromis jėgomis išsiaiškinome, kad rusai su ąžuolu lygina buką, kvailai užsispyrusį žmogų!
Kaip rodo patirtis, tarp Lietuvos politikų daugiau esama ne lietuviškų, o rusiškų ąžuolų („dub dubom“), nes jie, atrodo, iki šiol nemato, kokia demokratijos parodija tampa mūsų valstybė, kai į ją mechaniškai, neatsižvelgiant į vakarykščių homo sovieticus praeitį ir patirtį bei tos patirties sužalotą „sociopsichologiją“, skiepijami laisvosios rinkos, liberalizmo, teisių viršenybės prieš pareigas ir atsakomybę principai, nekūrybiškai „nurašomi“ nuo tų valstybių, kurios nuėjo skirtingą istorinės, politinės, kultūrinės raidos kelią nei Lietuva.
Žinoma, esama pagrindo šaipytis iš vakarykščių „vergų“ ar „baudžiauninkų“, kurie atsitempė į šiandieną gyvenimo vergijoje patirties kuprą: lankstymąsi ir pataikavimą visokiems politiniams, administraciniams ar finansiniams „autoritetams“, agresiją ir žiaurumą už save mažesnių, silpnesnių atžvilgiu, ir pan. Bet vien kritika ar plūdimu prigimties nepakeisi.
O kas buvo padaryta, kad visuomenė pasikeistų, kad homo sovieticus išsitiestų, nusikratytų godumo, klastingumo, pavydo bei kitų nelaisvam, valdžios ir skurdo baimės suriestam žmogui būdingų savybių?
Padaryta nemažai. Šalia gerų dalykų, deja, daug tokių, kurių poveikį visuomenės sąmonei galima apibūdinti tik kaip neigiamą.
Padaryta nemažai. Šalia gerų dalykų, deja, daug tokių, kurių poveikį visuomenės sąmonei galima apibūdinti tik kaip neigiamą.
Sunaikinta daug mokyklų, ligoninių, bibliotekų. Dėl didelių, neįkandamų gausiausiam (mažas pajamas gaunančiam) gyventojų sluoksniui kainų sunykus keleivinių geležinkelių ir autobusų transporto tinklui, nuo kultūros centrų tapo atkirsta didžioji dalis kultūros vartotojų provincijoje. Padebesiuose sklandančios kainos atgrasė pirkėjus nuo knygos (užtat atgręžė veidu į alų). Gero žodžio (bent kol kas) nenusipelno nei švietimo, nei mokslo reformos. Niekaip iš skurdo gniaužtų neišlenda ir netampa pagrindiniu mokesčių mokėtoju tas „vidurinis sluoksnis“, kuris kitose nedidelėse demokratinėse valstybėse sudaro visuomenės (ir valstybės) stuburą.
Užtat „didžiuojamės“ mažiausias pensijas Europos Sąjungoje gaunančiais pensininkais ir vis gausėjančiais milijonierių pelnais...
Nejau tai buvo neišvengiama, pereinant prie demokratijos ir laisvosios rinkos? Nejau tuo turėtų džiaugtis ir didžiuotis nepriklausomos (nepriklausomos?) Lietuvos piliečiai, neišgalintys gardžiuotis laisve ir nepriklausomybe?
Jei atsakymas – „ne“, tai gal politikams bei jų patarėjams, kuriantiems planus, kurios visuomenės grupės sąskaita reikėtų bristi iš ekonomikos krizės, bet nematantiems šios, skurde ir aluje skęstančios Lietuvos ir svajojantiems apie dar mažesnį valstybės vaidmenį finansų, kultūros ar mokslo politikoje, apie žinių visuomenės sukūrimą šalyje, iš kurios „neša muilą“ gabiausias ir darbščiausias jaunimas ir pan., vertėtų kurį laiką patylėti, kad jų žodžiai sunkiais akmenimis nesugultų piliečių širdyse, nusitempdami juos į dar gilesnę moralinės ir pilietinės krizės duobę?
