 |
Neigiama BVP pokyčių tendencija, kurią demonstruoja Lietuvos statistikos departamentas, kelia rimtą nerimą: BVP jau ir per IV praėjusių metų ketvirtį smuko 5,5 proc. – nuo 2011 m. III ketvirčio BVP sumažėjo beveik 3 mlrd. litų to meto kainomis arba 10,5 proc. ir pasiekė 2010 m. III ketvirčio lygį. Mano nuogąstavimus neigiamai vertina matematikos mokslų daktaras Vaidotas Zemlys, kuris neatkreipė dėmesio į tai, kokiu pjūviu analizuoju duomenis. Jis Lietuvos BVP mažėjimą du ketvirčius iš eilės vadina sezoniškumu ir mieliau renkasi kitą pjūvį. Pateikiu nemažiau reikšmingus duomenis. Įvertinus sezoniškumą bei darbo dienų įtaką, pagal Eurostat duomenis, Lietuvos ekonomikos augimas lėtėja jau trečią ketvirtį iš eilės: 2011 m. per II ketvirtį BVP augo tik 1,7 proc., III ir IV ketv. jau po 1,3 ir 1 proc., o šių metų I ketvirtį augimas sudarė tik 0,8 proc.
Nuogąstauju ne tik aš. Remiantis Lietuvos pramonininkų konfederacijos duomenimis, didžiųjų gamintojų optimizmas smunka trečią ketvirtį iš eilės. Pirmąjį 2012 m. ketvirtį padidintas neapibrėžtumo lygis užfiksuotas visuose sektoriuose, o trijose šakose lūkesčiai smuko žemiau kritinės 50 punktų ribos. Sudėtinga situacija išorės rinkose skatina atsargiai vertinti eksporto bei vidaus vartojimo perspektyvas. Be sezoninės paklausos nuosmukio vidaus paklausos prognozių pablogėjimui didelės įtakos turėjo padidėjęs neigiamų veiksnių spaudimas (vartotojų lūkesčių pablogėjimas bei sulėtėjęs atlyginimų augimo tempas).
Taigi įvertinus visą ūkio situaciją, o ne vieno statistinio rodiklio reikšmę, galima daryti išvadą, kad artimiausiu metu stebėsime labai lėtą Lietuvos apdirbamosios pramonės plėtrą, o keli sektoriai net gali laikinai atsidurti stagnacijoje.
Pasikartosiu, valdančiųjų džiūgavimą dėl ekonomikos tendencijų vertinčiau kaip žvilgsnį pro rožinius akinius, nes realybė yra toli gražu ne tokia džiuginanti. Pateikdamas faktus nesiekiu tik konstatuoti, bet turiu konkrečių siūlymų, kaip to išvengti. Būtina žiūrėti, kaip gyvename šiandien ir planuoti, kaip gyvensime rytoj. Dėl valdančios koalicijos kompetencijos, valdymo įgūdžių stokos, bei nuoseklios krizės įveikimo ir ekonomikos skatinimo strategijos nebuvimo tebejaučiame skaudžias pasekmes. Nuo praėjusių metų lapkričio bedarbių skaičius vėl pradėjo didėti. Eurostato duomenimis, Lietuva Europoje pagal nedarbą užima šeštą vietą, o pagal jaunimo nedarbą pakilo net į antrąją. Tai labai grėsminga tendencija.
Rekordiniai šie metai ir skolinimosi mastais. Vos per pusketvirto mėnesio Vyriausybė sugebėjo pasiskolinti 6,8 mlrd. litų, kuriuos panaudosime senesnėms skoloms grąžinti ir didėjančioms biudžeto skylėms lopyti. Šią sumą pridėjus prie 41,74 mlrd., kuriuos Lietuva buvo skolinga praėjusių metų gruodžio 31-ąją, susidaro grėsminga skola, dabar jau sudaranti maždaug 46 proc. BVP. Matant tokią situaciją, apgailėtinai skamba Vyriausybės pranešimas, kad pirmąjį šių metų ketvirtį valstybės biudžetas pasipildė 104,7 mln. litų pajamų daugiau, nei planuota. Skolinimąsi galima pateisinti vieninteliu atveju – jei skolintomis lėšomis įgyvendinami investicijų, kuriančių pridėtinę vertę, projektai, įskaitant ir kofinansuojamus iš ES paramos, tokiu būdu vystant infrastruktūrą ir skatinant ekonomiką. Tik tai leistų kurti naujas darbo vietas, surinkti daugiau pajamų. Deja, pasiskolintomis milijardinėmis lėšomis neskatinamas verslas. Žmonės realiai nejaučia valstybės ekonomikos augimo, nes visi uždirbti pinigai iškart atiduodami už skolų tvarkymą. Be atokvėpio skolinantis užsienyje ir vidaus rinkoje valstybės skolos problema nusikratoma ir ji paliekama būsimai Vyriausybei.
