Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Andrius Kubilius: Kremliaus hibridiniai karai prieš Lietuvą. Never ending story

Neseniai įvykusi kibernetinė ataka prieš krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį visus, kam rūpi Lietuvos saugumas, privertė krūptelti: įvykis parodė, kaip lengvai Lietuva yra pažeidžiama. Ir kiek ji nepajėgi efektyviai apsiginti nuo tokių išpuolių. Jeigu taip lengva paskelbti tokią dezinformaciją, Peterburgo troliams įsilaužiant į vienos didžiausių televizijos kompanijų tinklapį, tai ką tie Kremliaus kibernetiniai troliai gali dar Lietuvoje pasiekti?
Andrius Kubilius
Andrius Kubilius / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

I. Niekada nepasibaigianti istorija

Pastaruoju metu (po 2014 metų Maidano revoliucijos ir Rusijos invazijos į Ukrainą) džiaugiamės, kad Vakarų partneriai pradėjo mus ir mūsų rūpesčius dėl saugumo žymiai geriau suprasti. Pradėjo geriau suprasti ir dėl potencialios Rusijos karinės agresijos grėsmės, todėl džiaugiamės NATO gynybos planais ir Bundeswero bataliono nuolatine dislokacija Lietuvoje.

Tačiau turime gerai suprasti, kad Rusija mums grasina ne tik klasikine karine agresija, nuo kurios mus NATO yra įsipareigojusi apginti. Garsioji „Gerasimovo doktrina“ aiškiai parodė, kad Rusija yra pasirengusi kariauti „hibridinius karus“, kuriuose klasikinis tankų ar artilerijos mūšis nebėra vienintelė ir pagrindinė kovos priemonė. Generolo Gerasimovo įvardintas „hibridinis karas“ yra visų prieinamų priemonių panaudojimas tam, kad Kremlius pasiektų savo tikslų: politinio dominavimo susigrąžinimo buvusiose imperijos teritorijose ir Vakarų gebėjimo priešintis tokiai „hibridinei ekspansijai“ silpninimo. Prieinamos Kremliaus priemonės prasideda nuo tokių propagandinių Kremliaus įrankių, kaip „Russia Today“, „Sputnik“, „Pervyj Baltijskij kanal“, „rubaltic.ru“ panaudojimo iki pastangų daryti įtaką JAV ar Prancūzijos Prezidentų rinkimams. Maskva nesislėpdama finansuoja Marine Le Pen antieuropietišką Nacionalinį Frontą Prancūzijoje, britų Vyriausybė aiškinasi ar Rusijos slapti pinigai nedarė įtakos Brexit referendumo rezultatams. Kremlius aktyviai „hibridiškai“ veikia Vakarų Balkanuose, Moldovoje, Ukrainoje ir Gruzijoje, stengdamasis hibridinėmis ir karinėmis priemonėmis (teritorijų okupacija) sustabdyti šių šalių vakarietišką integraciją.

Viename iš paskutinių „The Economist“ žurnalo numerių paskelbtoje didelėje analitinėje apžvalgoje „Karų ateitis“ („The future of wars“) daug dėmesio skiriama ir „hibridinių karų“ perspektyvai. Ekspertai teigia, kad Rusijos „pilkosios zonos“ strategijos tikslas yra sumažinti piliečių pasitikėjimą Vakarų institucijomis bei paskatinti populistinius judėjimus. Rusija to pasiekia darydama įtaką rinkimų kampanijoms ir tam naudodama socialinių tinklų galimybes, internetinius trolius bei botus, taip stiprindama žmonių nusivylimus ir paplitusius prietarus. Kaip teigiama publikacijoje, Facebook kompanija įvertino, kad per pastarąją JAV Prezidento rinkimų kampaniją su Rusija siejamas interneto „trolių fabrikas“ „Internet Research Agency“ sukūrė 120 fake puslapių ir patalpino 80 000 postų, kuriuos tiesiogiai gavo 29 mln. amerikiečių, o suskaičiavus tuos, kurie pasidalino ar paspaudė „like“ – susidaro ir visas 150 mln., t. y. apie du trečdalius potencialių rinkėjų.

Kaip skelbia čekų ekspertai, ką tik pasibaigusiuose Čekijos Prezidento rinkimuose, prorusiškam kandidatui, dabartiniam Prezidentui Milošui Zemanui pergalę prieš provakarietišką kandidatą, akademiką Jiri Drahošą lėmė masiniai išpuoliai prieš pastarąjį socialiniuose tinkluose, skleidžiant visiškai absurdiškas „fake news“, kad J.Drahošas yra buvęs čekų KGB agentas, kad yra pedofilas ar kad jis remia neribotą imigraciją. Tai buvo gerai organizuota ir gerai finansuota neaiškiomis lėšomis kampanija, kuri ir lėmė J.Drahošo pralaimėjimą.

Štai tokiame žymiai platesniame kontekste turime vertinti ir pastarųjų dienų naujieną: Kremliaus trolių kibernetinį išpuolį prieš Krašto apsaugos ministrą R. Karoblį. Tai viena iš „hibridinio karo“ atakų, tačiau ją verta matyti tame žymiai platesniame kontekste: kiek mes esame pasiruošę apsiginti ne tik nuo Kremliaus karinės agresijos, bet ir nuo jo „hibridinės agresijos“. Jeigu Kremlius hibridinėmis priemonėmis stengiasi įtakoti politinę JAV ar Europos Sąjungos raidą, tai ar mes, Lietuva, geografiškai būdami patalpinti Rusijos imperijos (dar vis nesugriuvusios) pašonėje, galime būti tokie naivūs ir galvoti, kad mes nesame ir negalime būti tokių „hibridinių agresijų“ taikinys?

Kai kalbame apie Kremliaus „hibridinius karus“, turime suprasti, kad „Sputnik“ propaganda, Solovjovo televiziniai dezinformaciniai išpuoliai ar Kremliaus trolių kibernetinės atakos prieš mūsų ministrą yra lengviausiai atpažįstamos ir todėl mažiausiai pavojingos „hibridinės agresijos“ priemonės. Su jomis reikia kovoti, jas reikia uždarinėti, jas pačias reikia „trolinti“, kaip kad Andrius Tapinas daro, tačiau vien tai neapsaugos mūsų nuo Kremliaus tikrųjų „hibridinių atakų“, kur Kremliui laikas nuo laiko ir Lietuvoje pavyksta pasiekti nemažų laimėjimų.

Tokias Kremliaus pergales ar pralaimėjimus hibridiniuose karuose prieš Lietuvą geriausiai galima įvertinti tik iš ilgalaikės perspektyvos, nes tuo metu, kai vyksta pati įnirtingiausia kova, tokį Kremliaus hibridinį karą prieš Lietuvą būna sunku atskirti nuo mūsų pačių kasdienių politinių batalijų. Reikalinga tam tikra istorinė perspektyva, tam tikra pasikartojančių „hibridinių karų“ patirtis, kad galėtumėme daryti apibendrinimus ir išvadas.

O išvados nėra labai pozityvios: šiuo metu esame žymiai geriau pajėgūs apsiginti nuo Rusijos karinės agresijos, esame pajėgūs žymiai efektyviau atpažinti kibernetines atakas ar propagandinius televizinius išpuolius prieš mūsų istoriją ar mūsų gynybos ministrus, tačiau vis dar esame labai silpni ir naivūs, kai tenka ginti strateginius valstybės interesus nuo žymiai sunkiau atpažįstamų Kremliaus „hibridinių agresijų“, kurios yra realizuojamos ne per kokias nors „Sputnik“ ar „Pervyj Baltijskij Kanal“ propagandines programas, bet per Lietuvos politikus, politiškai aktyvų verslą, partijas ir net lietuvišką žiniasklaidą. Kad Lietuva nuo tokių „hibridinių karų“ nėra pajėgi apsiginti, gerai parodo tokio karo panorama, kurią eksponuoja Seimo nario, socialdemokrato Mindaugo Basčio apkaltos byla, kuri, kad ir post factum, bet atskleidžia, kaip Kremlius ir „Rosatom“ 2010-2012 m. kovojo hibridinį karą prieš Visagino atominės elektrinės projektą. Ir sėkmingai laimėjo.

Štai tokiems Lietuvos laimėtiems ir pralaimėtiems hibridiniams karams mes iki šiol skiriame per mažai dėmesio. Nesimokome, kaip reikia juos laiku atpažinti, nesugebame tokiems karams preventyviai užkirsti kelio, nepajėgiame tam efektyviai išnaudoti mūsų žvalgybos ir kontržvalgybos pajėgumų. Pasiguosti galime tik tuo, kad ir Jungtinės Amerikos Valstijos, ir Jungtinė Karalystė, ir visa Europos Sąjunga irgi mokosi tik dabar, kaip kovoti su tokiais hibridiniais išpuoliais. Ir dažniausiai tik iš savo pralaimėjimų.

Mes, Lietuvoje, nuo pat 1990-ųjų pabaigos gindamiesi nuo Kremliaus hibridinių karų, esame sukaupę daug vertingos patirties – ir pergalių, ir pralaimėjimų patirties. Tokia apibendrinta patirtis yra vertinga, nes leidžia mums patiems pamatyti mūsų silpnąsias vietas, per kurias veržiasi hibridinės agresijos atakos. Tokia patirtis yra vertinga ir mūsų partneriams Vakaruose, kurie tik dabar pradeda suprasti, ką tai reiškia būti Kremliaus „hibridinio karo“ taikiniu. Turime karinį NATO, kuris yra pasiruošęs Vakarus ginti nuo karinės agresijos prieš jų teritoriją, bet neturime „anti-hibridinio NATO“, kuris padėtų Vakarų valstybėms apsiginti nuo Kremliaus hibridinių atakų, nukreiptų prieš kiekvieną šalį individualiai, orientuotų ne į teritorijų okupaciją, bet į rinkėjų širdžių bei protų užkariavimą, ir todėl efektyviai pritaikytų kiekvienam individualiam taikiniui. Todėl kol kas tenka gintis kiekvienam atskirai, o rezultatai Europoje geriausiu atveju yra „migloti“, nors tendencijos bent jau mūsų artimiausioje Centrinės Europos aplinkoje ir mums, ir visiems Vakarams turėtų kelti vis didesnį susirūpinimą.

2014 metais, dar iki Maidano revoliucijos, mes paskelbėme analitinę studiją „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“, kurioje išdėstėme nuoseklų susirūpinimą dėl to, kaip Lietuvoje yra realizuojama tai, ką Kremlius tuo metu vadino „Rusijos minkštosios galios strategija“. Jau tada įvardijome daugelį reiškinių, kurie po Maidano revoliucijos Vakaruose buvo pavadinti „hibridiniais karais“. Savo parengtame dokumente atkreipėme dėmesį ir į naują tendenciją, kad Kremliaus „hibridinių karų“ instrumentais vis dažniau tampa nacionalinis verslas, turintis didelių biznio interesų Rusijoje. Tuo metu, kai skelbėme šį dokumentą, buvome vieniši su tokiu požiūriu visame Vakarų pasaulyje. Dar vienišiau jautėmės, kai 2007 metais skelbėme pirmąjį panašaus pobūdžio dokumentą „Rusijos sulaikymo strategija“, kurį rašėme tuo metu, kai Lietuvoje po parlamentinių tyrimų paaiškėjo, kokią politinę galią yra įgijęs „Gazprom“ įtakos voratinklis, tokiems tikslams išnaudojantis taip pat ir lietuvišką verslą. Šiame strateginiame dokumente iš esmės ir pagrindėme aiškią energetinės nepriklausomybės strategiją, kaip būdą ištrūkti iš Kremliaus politinių įtakų lauko.

Tik po Maidano revoliucijos ir Krymo okupacijos Vakarai pradėjo Rusijos agresyviame elgesyje matyti tai, apie ką mes kalbėjome 2007 ir 2014 metais. 2016 metais vienas iš reikšmingų Vašingtono think tank'ų CSIS paskelbė garsų raportą „Kremlyn Playbook: Understanding Russian Influence in Central and Eastern Europe, kuriame akivaizdžiais pastarojo meto Centrinės Europos politinės raidos faktais parodė, kaip daugelyje šių šalių vis didesnį politinį vaidmenį vaidina vietiniai stambūs verslininkai, turintys didelių verslo interesų Rusijoje, ir lemiantys vietinę politinę raidą Kremliui palankia kryptimi. Tai ir yra viena iš Kremliaus hibridinio karo aktyviai panaudojamų priemonių, kuri pasižymi labai dideliu efektyvumu, padedanti Kremliui pasiekti jo trokštamų pergalių ir geopolitinių tikslų. Visai neseniai (2018 m. sausio 10 d.) paskelbtas JAV Senato Užsienio reikalų komiteto raportas „USA Senate Committee on Foreign Relations Report: „Putin's Asymetric Assault on Democracy in Russia and Europe: Implications for U.S. National Security yra tikra Kremliaus kariaujamų Vakarų pasaulyje panašių „hibridinių karų“ enciklopedija, akivaizdžiai įrodanti, kad mes buvome teisūs pradėję apie tai kalbėti tolimais 2007 metais.

Tai tik įrodo, kad ir mes turime nemažai patirties, kurią pats laikas yra apibendrinti: kokius Kremliaus hibridinius karus esame patyrę, kuriuos iš jų esame laimėję ir kuriuos pralaimėję. Ir kodėl? Kodėl kai kuriuos laimėjome ir kodėl kitus pralaimėjome? Galų gale iš istorinės perspektyvos verta pažiūrėti, kas kokį vaidmenį tuose karuose suvaidino, kad ateityje galėtume lengviau pažinti naujas hibridines agresijas ir, galbūt, būtume pagaliau pajėgūs nuo jų preventyviai apsiginti.

Apie šią Lietuvos patirtį, sukauptą Lietuvai ginantis nuo Kremliaus hibridinių karų, ir yra šis tekstas. Jis nepretenduoja į absoliutų istorinį ar politinį objektyvumą, nes yra parašytas šių Lietuvos gynybinių karų aktyvaus dalyvio, patyrusio ir bendrų pergalių džiaugsmo, ir pralaimėjimų skaudaus nusivylimo. Tačiau jaučiu pilietinę pareigą pateikti savo apibendrintą šių karų vertinimą. Švęsdami Vasario 16-osios šimtmetį, švenčiame savo pergalių (ir skaudžių pralaimėjimų), karuose su imperiniu Kremliumi, šimtmetį. Kartu tai yra gera proga stabtelėti ir suvokti, kad ateinančiame šimtmetyje nemažai laiko praleisime taip pat gindamiesi nuo Kremliaus agresijos, galbūt kitokios, nei praeitame šimtmetyje, galbūt labiau „hibridiškos“, bet dėl to tik dar labiau pavojingos. Štai todėl jau šiandien turime būti negailestingi sau ir drąsiai įsivardinti savo „gynybinio fronto“ silpnąsias vietas. Tam, kad taptume stipresniais.

Prieš gerą pusmetį, kalbėdamas vienoje iš tarptautinių konferencijų, vykusių Lietuvoje, buvau paprašytas pasidalinti pastabomis apie mūsų patirtį, įgytą amerikiečių „Williams“ kompanijai ateinant į „Mažeikių naftą“ 1999 metais. Konferencijos vedančiojo Mykolo Katkaus buvau išprovokuotas ir paaiškinau, kad visa ta 1999-ųjų istorija, mano įsitikinimu, buvo vienas iš pirmųjų Kremliaus „hibridinių karų“ prieš Lietuvą. Karo, kurį Lietuva galų gale, nors ir su dideliais politiniais nuostoliais, bet laimėjo. Toks diskusijos posūkis paskatino įvardinti ir kitas Kremliaus „hibridinio karo“ prieš Lietuvą atakas, kuriose Lietuvai sekdavosi su permaininga sėkme – vienas laimėdavo, kitas pralaimėdavo. Kiek pamenu, tada įvardijau išimtinai „energetinius mūšius“: be jau minėtos „Mažeikių Naftos“ gynybos nuo „Lukoil“ istorijos, kuri baigėsi „Orlen Lietuva“ atsiradimo sėkme, įvardijau ir atsisveikinimo su „Gazprom“ monopoliu bei Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo Klaipėdoje statybos istoriją 2008-2012 metais, kuri 2014 metais baigėsi Lietuvos pergale. Taip pat įvardinau ir tas „hibridines“ kautynes, kurias skaudžiausiai pralaimėjome: pirma, tai 2012 metų referendumas „prieš Visagino atominę elektrinę (VAE)“, kuris baigėsi visiška Kremliaus ir „Rosatom“ pergale. Todėl dabar turime Astravo problemą. Tą Kremliaus pergalę Lietuvoje realizavo žinomos partijos ir žinomi verslo veikėjai, kurie jau 2013 metais galėjo pasidžiaugti labai sėkmingais sandoriais su Kremliui artimais verslais Rusijoje. Lygiai taip pat įvardinau ir 2013-2014 metų Lietuvos pralaimėjimą dėl „Chevron“ investicijų į skalūninių dujų paiešką Lietuvoje. Šį pralaimėjimą Lietuvoje vėlgi lėmė konkrečios partijos, bendruomenės, politikai ar šiaip „visuomenės veikėjai“.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./„Chevron“
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./„Chevron“

Štai tas pusiau ekspromtu gimęs Lietuvos patirtų hibridinių karų apibendrinimas ir paskatino imtis šio teksto bei pabandyti šiek tiek nuosekliau sudėlioti tokių karų panoramą. Atskiri to karo epizodai, atskiros hibridinės kautynės gal ir yra atskirose publikacijose ar akademiniuose darbuose išsamiau aprašytos, tačiau trūksta panoraminio vaizdo ir panoraminių apibendrinimų bei racionalių išvadų, kurios galėtų būti perkeltos į valstybės darbotvarkę, kurioje privalo būti sprendžiama kaip ateityje preventyviai atgrasinti ir užkirsti kelią tokioms hibridinėms atakoms.

Kremliaus hibridinių karų istorija Lietuvoje apima visą mūsų atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį: nuo pat 1990-ųjų iki dabar. Žiūrint iš istorinės perspektyvos yra akivaizdu, kad per visus 28 Nepriklausomybės metus nėra buvę tokio laikotarpio, kad nebūtume susidūrę su kokiu nors „hibridiniu išbandymu“ arba jis nebūtų pradėjęs formuotis. Siekdamas tam tikros loginės šių karų aprašymo struktūros, juos santykinai suskirsčiau į tris grupes: Nepriklausomybės pradžios hibridinius karus; energetinius hibridinius karus ir politinius hibridinius karus. Primindamas šiuos karus, nesistengiu detaliai išdėstyti visos jų fabulos ar visų aplinkybių (jas galima prisiminti iš įvairių to meto publikacijų), tačiau bandau įvardinti kokie nauji „hibridinio karo“ bruožai kiekviename tokio karo epizode išryškėjo.

II. Kremliaus hibridiniai karai Nepriklausomybės pradžioje

Lietuva Nepriklausomybės pradžioje patyrė pačių įvairiausių Kremliaus bandymų užgniaužti laisvės siekį: turėjome atlaikyti 1990-ųjų energetinę blokadą ir 1991-ųjų Sausio 13-os karinę agresiją. Be pačių įvairiausių kitų išbandymų, tuo metu Lietuvai teko atlaikyti ir du didžiausius politinius „hibridinius išbandymus“: 1990-1991 „Vilniaus krašto autonomiją“ ir 1993-ųjų „Savanorių maištą“. Nors šios istorijos nėra pilnai ištirtos ir ne visi klausimai yra atsakyti, tačiau negali atsikratyti įspūdžio, kad tai buvo pirmieji Kremliaus įtakoti „hibridiniai mūšiai“, kuriuose Lietuvai teko gintis.

1. „Vilniaus krašto autonomija“

1990-1991 metais Vilniaus krašto „autonomijos“ kūrimo istorijos datos ir faktai yra gerai žinomi. Visa faktų panorama yra išsamiai atskleista Juozo Žilio 2014 m. lapkričio 2 d. publikacijoje „Lietuvos žiniose“: „1990–1991 metai: kaip buvo kuriama autonomija?“. Verta prisiminti, kad Juozas Žilys 1990-1992 metais buvo Atkuriamojo Seimo Juridinio skyriaus vadovas, o vėliau pirmasis Konstitucinio Teismo Pirmininkas. Jo publikacijoje atskleidžiama ne tik visa „autonomijos“ kūrimo faktologija, kuri akivaizdžiai parodo, kaip tokios autonomijos iniciatyvą palaikė Kremlius, bet kartu yra pademonstruojama visa jaunos Lietuvos Respublikos teisinė savigyna nuo tokios „hibridinės agresijos“.

Tuo metu paaiškėjo viena iš pirmųjų ryškių Kremliaus „hibridinių karų“ tendencijų: atskiro regiono autonomizacija yra populiarus „Kremliaus hibridinių“ karų instrumentas visoje posovietinėje erdvėje. Taip 90-ųjų pradžioje Kremlius elgėsi Moldovoje, Gruzijoje, Azerbaidžane ir Armėnijoje, pastaruoju metu Ukrainoje, tai bandė padaryti ir Lietuvoje, tačiau tikslo pasiekti nepavyko.

Taip pat paaiškėjo, kad Lietuvos lenkų bendruomenė, skirtingai nuo analogiškų bendruomenių Ukrainoje ir Baltarusijoje, kur vietinės lenkų bendruomenės yra pagrindiniai tų valstybių demokratinės raidos ir provakarietiškumo šalininkai, gali būti išnaudota Kremliaus „hibridinių karų“ Lietuvoje tikslams. Vėliau tokias pastangas nuolat stebėdavome ir stebėdavomės, kad to negalime išaiškinti savo bičiuliams Varšuvoje, kurie laikas nuo laiko santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos paversdavo Valdemaro Tomaševskio politizuotų reikalavimų įkaitu, už kurių būdavo galima įžvelgti Kremliaus manipuliacijas.

2. „Savanorių maištas“

1993 metų rudenį, tuoj po Rusijos kariuomenės išvedimo, Pakaunėje įvykęs „Savanorių maištas“ sukėlė daug rūpesčių to meto atsakingiems politikams, kurie siekė išvengti aštrios (gal net kruvinos) konfrontacijos (nors tokių raginimų buvo), kartu paliko daug neištirtų aplinkybių ir neatsakytų klausimų. To meto Seimo dešinioji opozicija tokią įvykių raidą vertino kaip Kremliui naudingą provokaciją ir, kartu su to meto kairiųjų valdžios racionaliais atstovais, dėjo visas pastangas, kad į mišką pasitraukę savanoriai, tarp kurių buvo įvairių nuotaikų, būtų įtikinti taikiai sugrįžti namo. „Pakaunės maišto“ aplinkybės ir skirtingi vertinimai pakankamai išsamiai atspindėti 2013 metų 15min publikacijoje „Dvidešimt metų po Jono Maskvyčio organizuoto Pakaunės savanorių maišto: atsakymų į svarbius klausimus vis dar nėra“.

Taikiai pasibaigus šiai Kremliaus „hibridinei provokacijai“ paaiškėjo, kad Lietuvos kairieji politikai tokiuose svarbiuose šalies nacionalinio saugumo reikaluose gali pasiduoti pagundai ir ieškoti sau trumpalaikės politinės naudos: po „savanorių maišto“ kairiųjų politikai ir jiems artima spauda ėmė garsiai skelbti, kad savanorių maištą suorganizavo „dešinioji opozicija“. Tokiems teiginiams nebuvo jokio pagrindo, dešinieji politikai elgėsi atsakingai ir daug padarė, kad „maištas“ neišaugtų į didesnę krizę, tačiau valdžioje buvę kairieji pirmą kartą aiškiai parodė, kad net ir tais atvejais, kai Lietuvai tenka atlaikyti Kremliaus „hibridines atakas“, kairieji gali ieškoti sau populistinės naudos, be jokio pagrindo užsipuldami dešiniuosius. Šis kairiųjų pomėgis ilgainiui virto visišku teisiniu ir politiniu absurdu, kai 2007 metais kairieji, būdami valdžioje, Seime savo balsais priėmė nutarimą, kuriame konservatorius įvardino partija, turinčia teroristinės organizacijos bruožų.

III. Energetiniai hibridiniai karai

Lietuvos sukaupta patirtis ginantis nuo Kremliaus „hibridinių karų“ akivaizdžiai parodo, kad Rusija ypač aktyviai kovoja „hibridinius karus“, siekdama savo energetikos politikos tikslų, kurie pagal Rusijos geopolitikos doktriną yra svarbiausias instrumentas Rusijai siekiant savo geopolitinių tikslų.

Rusija ir toliau siekia išlaikyti savo sovietiniais laikais sukurtą energetinę imperiją, nepaisant to, kad politinė ir ekonominė imperija sugriuvo dar 1990-aisiais. Buvusios energetinės imperijos išsaugojimas yra svarbiausias instrumentas, leidžiantis Rusijai daryti įtaką nuo šios energetinės imperijos vis dar priklausančių valstybių politinei raidai. Kremlius kovoja savo „hibridinius energetinius karus“ tam, kad išsaugotų savo energetinę imperiją, o išsaugotos energetinės imperijos reikia tam, kad Kremlius išsaugotų savąją politinio dominavimo imperiją.

„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Maskvos Kremlius
„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Maskvos Kremlius

2000-aisiais, Rusijos prezidentu inauguravus Vladimirą Putiną, energetika tapo pagrindiniu įrankiu įgyvendinant Kremliaus užsienio politiką posovietinėje erdvėje. Apie ekonominį spaudimą kaip užsienio politikos įgyvendinimo priemonę gana atvirai buvo ir yra kalbama net svarbiausiuose šios šalies dokumentuose. Pavyzdžiui, 2008 m. paskelbtoje Rusijos Federacijos užsienio politikos koncepcijoje teigiama, jog siekdama apsaugoti savo nacionalinius interesus, Rusija „naudoja visus galimus ekonominius svertus, išteklius ir konkurencinius pranašumus“. Dėl alternatyvos Rusijos tiekiamoms gamtinėms dujoms trūkumo, V.Putino užsienio politikoje itin svarbus vaidmuo teko dujų koncernui „Gazprom“ ir šios kompanijos interesus atstovaujančioms vietos įmonėms. Lietuvoje tokia erdvė Kremliui susikūrė po to, kai 2004 metais A.Brazausko Vyriausybė „Gazprom“ leido privatizuoti Lietuvos dujų vamzdžius ir tapti viso Lietuvos dujų ūkio akcininku.

Taip Kremliui atsivėrė keliai per energetikos įmones ir su jomis susijusias įvairias interesų grupes, panaudojant jų finansinius resursus, daryti įtaką Lietuvos žiniasklaidai ir atskiroms partijoms.

Viešoji erdvė, ypač svarbi Kremliaus „hibridinių karų“ sėkmei, pirmiausia buvo atakuota pasinaudojant europietiškos demokratijos puoselėjamu nuomonių pliuralizmu bei prisidengiant tariamai kitokios nuomonės raiška, nuomonių įvairove.

Tai tapo visų „hibridinių energetinių karų“ ryškia ir nuolatine tendencija: lietuviškoji žiniasklaida bei dalis save vadinančiųjų nepriklausomais ekspertais labai lengvai tapdavo ir tampa vadinamosios „alternatyvios nuomonės“ šaltiniais. „Alternatyvi nuomonė“ gimdavo kaip priešprieša pirmiausia dešiniųjų Vyriausybių pastangoms nepralaimėti „hibridinių energetinių karų“ Kremliui.

Viešoji erdvė, ypač svarbi Kremliaus „hibridinių karų“ sėkmei, pirmiausia buvo atakuota pasinaudojant europietiškos demokratijos puoselėjamu nuomonių pliuralizmu bei prisidengiant tariamai kitokios nuomonės raiška, nuomonių įvairove.

Ryškiausiai žiniasklaidos vaidmenį, darant įtaką visuomenės nuomonei, atspindi „Mažeikių naftos“ istorija. Buvęs JAV ambasadorius Lietuvoje apie Rusijos galias daryti įtakas per energetiką žiniasklaidai, politikams ir visuomenei yra aprašęs savo 2004 metais išleistoje studijoje (Keith C. Smith, Russian Energy Politics in the Baltics, Poland, and Ukraine: A New Stealth Imperialism? (CSIS Reports, 2004)): „Kai 1999 m. tapo aišku, jog „Lukoil“ netaps „Mažeikių naftos“ savininke, „Lukoil“ per Maskvą pakeitė savo ambasadorių Lietuvoje ir atsiuntė žvalgybos karininką, tikėdamasi, kad taip apsaugos naftos infrastruktūros kontrolę Lietuvoje. Naujasis ambasadorius buvo Jurijus Zubakovas, 25-erius metus dirbęs KGB, pastaraisiais metais – ryšininkas tarp KGB ir „Lukoil“. J.Zubakovas niekada iki tol nebuvo paskirtas darbui už Rusijos ribų. Netrukus po J.Zubakovo paskyrimo „Williams“ kompanija ir jos rėmėjai pajuto, kad ypač pagausėjo negatyvių straipsnių spaudoje ir oponuojančių parlamentarų. Tapo aišku, kad J.Zubakovui duota užduotis sustabdyti „Williams“, kad jis neatimtų iš „Lukoil“ dominuojančios partnerystės Lietuvoje naftos sektoriuje.“

Štai tokiame kontekste ir apžvelgsime 4 didžiausius Kremliaus „hibridinius energetinius karus“ prieš Lietuvą. Du iš jų laimėjome, du Lietuva pralaimėjo. Už dalykines pergales ir pralaimėjimus teko sumokėti nemažą politinę kainą, šiuose karuose paaiškėjo dėsningumai, kurie yra verti ypatingo dėmesio ruošiantis būsimiems hibridiniams Kremliaus karams prieš Lietuvą.

1. „Mažeikių nafta“ ir „Williams“

Pirmą kartą su specifiniu Kremliaus „hibridiniu karu“ energetikos reikaluose Lietuva susidūrė, kai Vyriausybė 1998-1999 m. investuoti į „Mažeikių naftą“ pasikvietė amerikiečių kompaniją „Williams“. Kremlius žūtbūtinai siekė, kad tokiu investuotoju taptų Kremliui artima „Lukoil“ kompanija.

Propagandai prieš investuotojus iš JAV buvo mestos didžiulės pajėgos, siekiant sustabdyti sutarties pasirašymą. Tuometis premjeras Rolandas Paksas visos priešiškos propagandos buvo nesunkiai pastumtas į pasipriešinimo tokiai vakarietiškai investicijai kelią ir, galų gale, „dramatiškai“ atsistatydino. Tada pirmą kartą paaiškėjo, kokias milžiniškas galimybes lietuviškoje žiniasklaidoje ir politinėje erdvėje valdo Maskva.

Vis dėlto Kremliui nepavyko pasiekti tikslo – sustabdyti amerikiečių investicijų, nes to meto valdanti Tėvynės Sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų partijų parlamentinė dauguma išliko nepaveikta. Antra vertus, daliai visuomenės dirbtinai suformuotas priešiškumas vakarietiškam kapitalui pablogino investicinį klimatą Lietuvoje, o politinius dividendus iš priešstatos „Williams“ atėjimui susikrovęs R.Paksas vėliau tapo Lietuvos prezidentu. Kaip teigta žiniasklaidoje skelbtoje pažymoje, 6 mln. JAV dolerių šiam tikslui per Jurijų Borisovą, su Rusijos žvalgyba siejamą verslininką, perdavė „Williams“ atėjimui į Lietuvą besipriešinusi „Lukoil“.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./ORLEN Lietuva naftos perdirbimo gamykla
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./ORLEN Lietuva naftos perdirbimo gamykla

Šiame „energetinio hibridinio karo“ epizode Lietuva pasiekė faktinę pergalę ir Kremliaus siekiai, panaudojant „hibridinės agresijos“ priemones atbaidyti amerikiečių investicijas į Lietuvos energetiką bei „Lukoil“ perimti „Mažeikių Naftą“, buvo sustabdyti. „Mažeikių Nafta“ tapo pelninga Vakarų kapitalo valdoma įmone. Lietuva, pertvarkytoje įmonėje valdydama 40% akcijų ir parduodama jas dalimis (pradžioje „Jukos“, o vėliau „Orlen“ kompanijoms), uždirbo milijardines pajamas, kurios vėliau G.Kirkilo Vyriausybės buvo išleistos nuvertėjusių indėlių kompensavimui.

Nors faktinė Lietuvos pergalė ir buvo pasiekta, tačiau už tokią Lietuvos gynybą nuo Kremliaus pirmosios „energetinės hibridinės atakos“ Lietuvos dešinieji sumokėjo didelę politinę kainą: 2000 metų pabaigoje Seimo rinkimus laimėjo savo „pasipriešinimu“ (arba pasitarnavimu Kremliui) išpopuliarėjusio R.Pakso vadovaujamas „Naujos politikos“ blokas ir socialdemokratai, vedami į politiką sugrįžusio A.Brazausko. Tėvynės Sąjunga, atlaikiusi visas Kremliaus atakas, rinkimuose patyrė triuškinamą pralaimėjimą ir, vietoje 1996-2000 metais turėtų 70 vietų Seime, liko su į „vieną liftą“ telpančia 9 Seimo narių frakcija. Politiškai nukentėjo ir visa Lietuva, nes tokia gynyba nuo Kremliaus „hibridinės agresijos“ sukūrė tai, ką galima pavadinti „Pakso reiškiniu“. Per mūšius dėl Lietuvos naftos pramonės kontrolės (kuriuos Kremlius galų gale pralaimėjo), vis dėlto Kremlius įgijo stiprų politinį instrumentą, kurį vėliau panaudojo tam, kad užimtų Lietuvos Prezidento postą.

Šis pirmasis „hibridinio energetinio karo“ epizodas buvo svarbus, nes paaiškėjo, kad Kremliui nėra sunku sukelti pasipriešinimą ir visuomenės pasipiktinimą vakarietiškomis investicijomis į Lietuvos energetiką; paaiškėjo, kad kairieji, būdami opozicijoje, gali elgtis visiškai neatsakingai ir tokiai nacionaliniam saugumui svarbiai investicijai gali nuožmiai priešintis bei sąmoningai klaidinti žmones; paaiškėjo, kad tokiose Kremliui svarbiose istorijose Lietuvoje galima lengvai ir neatsakingai pelnytis politinio populiarumo ir ant to statyti savo politinę karjerą; paaiškėjo, kad kairieji, perėmę valdžią, po tokios Kremliaus „hibridinės atakos“, nepasiekusios rezultato, gali sau leisti net prokurorus „užsiundyti“ ant dešiniųjų, sumokėjusių didelę politinę kainą už tai, kad Lietuva būtų apginta nuo Kremliaus „hibridinės atakos“.

Po kairiųjų atėjimo į valdžią 2000-ųjų pabaigoje, dešiniųjų ministrai, padarę viską, kad sutartis su „Williams“ būtų pasirašyta, dar ilgai už pasirašytas sutartis buvo tampomi po teismus. Išryškėjo nauja „hibridinių karų“ tendencija – kairiųjų valdomoje Lietuvoje, dešinieji, gindami Lietuvą nuo Kremliaus „hibridinių atakų“ energetikoje, rizikuoja ne tik sumokėti didelę politinę kainą būsimuose rinkimuose, bet ir patirti nepagrįstą teisinį persekiojimą.

2. Atsisveikinimas su „Gazprom“ monopoliu ir SGD terminalas

Kas lėmė tokią Lietuvos sėkmę? Pirma, aiški politinė valia ir platesnis politinis konsensusas (bent pradiniame etape), kad tokias reformas reikia įgyvendinti.

Sėkmingiausiai prieš Kremlių sukariautu Lietuvos „hibridiniu energetiniu karu“ galėtų būti pripažintas po 2008 metų Seimo rinkimų XV Vyriausybės pradėtas „atsisveikinimo su „Gazprom“ monopoliu“ ir „SGD statybos“ projektai, kuriuos 2014 metais užbaigė jau XVI Vyriausybė. Šio karo specifika yra ta, kad jame daugiau atakavo ir įvairių iniciatyvų ėmėsi Lietuvos Vyriausybė, o Kremlius buvo priverstas gintis. Bet tai nesumažino Kremliaus pastangų savo gynybai išnaudoti įvairiausias priemones: nuo bausmės Lietuvai padidintomis dujų kainomis iki įtakos viešai opinijai ir atskiroms politinėms partijoms ar politikams, juos panaudojant tam, kad būtų priešinamasi Vyriausybės žingsniams.

Kaip buvo pasiekta Lietuvos pergalė geriausiai atspindėta dr. Vijos Pakalkaitės tarptautinėje spaudoje publikuotuose darbuose, pvz.: Oxford Institute of Energy Studies 2016 metais paskelbtas išsamus V.Pakalkaitės mokslinis darbas „Lithuania’s Strategic Use of EU Energy Policy Tools: A Transformation of Gas Dynamics“.

Kas lėmė tokią Lietuvos sėkmę? Pirma, aiški politinė valia ir platesnis politinis konsensusas (bent pradiniame etape), kad tokias reformas reikia įgyvendinti: 2008 m. XV Vyriausybė vienu iš savo svarbiausių politinių prioritetų įsivardino Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekį. Tokį tikslą Tėvynės Sąjunga buvo suformulavusi dar 2007 metais paskelbtoje „Rusijos sulaikymo strategijoje“. Tam, kad po 2008 metų Seimo rinkimų toks tikslas būtų pasiektas, buvo įkurta Energetikos ministerija, o jos vadovu buvo paskirtas tvirtos politinės valios lyderis Arvydas Sekmokas. Vyriausybės įgyvendinamas pertvarkas stipriai rėmė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prieš tai, dar G.Kirkilo Vyriausybės laikais, Seimo dešiniųjų iniciatyva Lietuvos Seimas priėmė sprendimą, kad Lietuva turi besąlygiškai įgyvendinti ES Dujų sektoriaus pertvarkos direktyvas, vadinamąjį „Trečiąjį energetikos paketą“. Lietuva tapo šių reformų įgyvendinimo ES mastu lyderė, o „Gazprom“ sutelkė visas savo pajėgas tam, kad Lietuva būtų sustabdyta, nes Lietuva pademonstravo kelią kaip išsivaduoti iš „Gazprom“ monopolio.

Rusijai „hibridinėmis agresijomis“ nepavyko šių projektų sustabdyti, nes Lietuva sugebėjo Rusijos „hibridines galias“ atremti pasitelkdama Briuselio „minkštąsias galias“ – pirmiausia išnaudojant ES direktyvas ir jų įgyvendinimą, bet taip pat ir Lietuvos iniciatyva įtraukiant Europos Komisiją į derybas su „Gazprom“ bei į antimonopolinius „Gazprom“ veiklos tyrimus visoje Centrinėje Europoje.

Šioje pergalės istorijoje paaiškėjo, kad Kremlių „hibridiniuose energetiniuose karuose“ galima įveikti, bet tam reikia gerai parengto kovos plano, stiprios bei sutelktos politinės valios ir efektyvaus įgyvendinimo. Taip pat labai svarbu tokiuose karuose pasitelkti į talką Briuselį.

Ir šioje istorijoje pasikartojo jau anksčiau matytas dėsningumas – kairieji, 2012 metais laimėję rinkimus, net ir tęsdami dešiniųjų suprojektuotus dujų sektoriaus pertvarkų ir SGD statybos darbus, ėmėsi ir dešiniųjų, padėjusių pagrindus pergalei šiame „hibridiniame kare“, persekiojimo. Seime 2013 metais buvo sudaryta vadinamoji „Skardžiaus“ parlamentinio tyrimo komisija, kurios uždavinys buvo pasmerkti dešiniuosius ir diskredituoti visą SGD terminalo projektą. Kairiųjų daugumos dominuojamas Seimas tai ir padarė.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Laivas „Independence“
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Laivas „Independence“

3. Hibridinis karas „Prieš VAE“

Dar didesnius „hibridinio karo“ resursus Rusija metė siekdama sustabdyti Visagino atominės elektrinės (AE) projektą. 2012 metais Lietuvos specialiosios tarnybos yra užfiksavusios Rusijos sprendimus išleisti milijonines sumas Lietuvos informacinėje erdvėje, siekiant sukompromituoti patį projektą ir pagrindinius jo įgyvendintojus – Tėvynės Sąjungą.

Kad Kremlius priešinsis visomis išgalėmis pasimatė iš karto, kai tik po 2008 metų Seimo rinkimų paaiškėjo, kad XV Vyriausybė šį projektą imasi žymiai efektyviau įgyvendinti.

Į tokį pasipriešinimą Lietuvos planams buvo mestos pačios rimčiausios Kremliaus pajėgos. Kai tik pasirodė žinių, kad VAE projektą gali imtis realizuoti stiprios Italijos ar Pietų Korėjos energetikos kompanijos, ir vienoje, ir kitoje šalyje nedelsiant apsilankė V.Putinas ar D.Medvedevas, o po to Lietuva nedelsiant sulaukė žinių, kad tiek italai, tiek ir korėjiečiai iš VAE projekto traukiasi. Vienintelė „Hitachi“, valdoma japonų ir amerikiečių, pasiryžo atlaikyti bet kokį Kremliaus spaudimą.

Propagandiniais tikslais, siekdama sutrukdyti Visagino AE projektui, Rusija pradėjo vystyti net du branduolinių jėgainių projektus šalia Lietuvos: Astravo AE Baltarusijoje ir savąjį Karaliaučiaus AE projektą, į tai investuodama šimtus milijonus ar net milijardus JAV dolerių. Iš pradžių matėsi, kad tai yra grynai propagandiniai projektai, neturintys jokios ekonominės logikos ir skirti tik Lietuvos žmonių nuomonei paveikti negatyviai.

Kai tik Lietuva referendume nepritarė Visagino AE projektui, Rusija, nusprendusi, kad savo propagandinį tikslą pasiekė, tolesnę Karaliaučiaus AE statybą sustabdė. Nes Lietuva jau 2011 m., pertvarkydama savo elektros tinklus, efektyviai parodė Kremliui, kad elektra iš šios Karaliaučiaus AE į Lietuvą nepateks.

Astravo AE projektas buvo tęsiamas toliau, nes Kremlius šiame projekte matė pirmiausia geopolitinę naudą, kurią tiksliausiai įvardino Aleksandras Lukašenka, garsiai paskelbęs kad ši elektrinė taps „ašaka Lietuvos ir ES gerklėje“. Lietuva, 2012 m. referendumu sustabdydama Visagino AE projektą, kartu sudarė galimybes Kremliui tikėtis, kad Lietuva bus priversta pirkti Astravo AE elektrą ir taip šis Kremliaus „hibridinis projektas“ taps ekonomiškai apsimokančiu. Mūsų valstybė vėlavo su tinkama reakcija į šį projektą, nes tik 2017 metais, dešiniųjų iniciatyva, Seimas priėmė įstatymą, kuris šią elektrinę pripažino nesaugia ir uždraudė jos elektros patekimą į Lietuvą.

Hibridinio karo „prieš VAE“ istorija yra ypatinga tuo, kad pirmą kartą taip ryškiai Kremliaus pergalę „energetiniame hibridiniame kare“ prieš Lietuvą lėmė Lietuvos verslas, turintis didelių verslo interesų Rusijoje ir randantis kaip užmegzti ryšius su artimais Kremliui žmonėmis Rusijoje.

Didžiausia Kremliaus „hibridinio karo prieš VAE“ sėkmė buvo pasiekta, kai referendumui dėl Visagino AE sustabdymo 2012 metų vasarą Seime pritarė Lietuvos socialdemokratų partija ir jos vadovas, vėliau tapęs premjeru Algirdas Butkevičius. Tik dabar, iš apkaltos Seimo nariui Mindaugui Basčiui medžiagos, galima pamatyti kaip tuo metu „Rosatom“ intensyviai ieškojo ir rado priėjimą prie socialdemokratų vadovybės. Taip pat iš šios bylos matome, kokias pastangas „Rosatom“ dėjo tam, kad suviliotų stambųjį Lietuvos verslą tariamai dideliais pelnais, kuriuos jie uždirbtų, jei dalyvautų „Rosatom“ statomų elektrinių statybose Lietuvos pašonėje. Taip „Rosatom“ pavyko sukurti pakankamą lietuvišką kritinę „pasipriešinimo VAE projektui“ masę ir jai suteikti tinkamą politinį instrumentą – referendumą.

Pagrindinis sprendimo dėl referendumo priėmimo Seime iniciatorius buvo Seimo narys Vidmantas Žiemelis, o vienu iš svarbiausių agitatorių visuomenėje – Ramūnas Karbauskis ir jo mecenuojami visuomenės veikėjai. Tik vėliau paaiškėjo, kad V.Žiemelio sūnus, sėkmingas verslininkas, plėtojantis didelius projektus Rusijoje, bei pats R.Karbauskis, taip pat turintis verslo interesų Rusijoje, jau 2013 metais Rusijoje sulaukė ypatingų savo verslo sėkmių. R.Karbauskis perėmė „Rostselmaš“ gaminamos technikos pardavimus Lietuvoje, o G.Žiemelis gavo teisę statyti didelį naują oro uostą Pamaskvėje. Ir tas sėkmes garantavo Kremliui artimi ir ypač įtakingi Rusijos verslo bei politikos lyderiai.

Hibridinio karo „prieš VAE“ istorija yra ypatinga tuo, kad pirmą kartą taip ryškiai Kremliaus pergalę „energetiniame hibridiniame kare“ prieš Lietuvą lėmė Lietuvos verslas, turintis didelių verslo interesų Rusijoje ir randantis kaip užmegzti ryšius su artimais Kremliui žmonėmis Rusijoje.

„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Dmitrijus Rogozinas
„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Dmitrijus Rogozinas

Šiame kontekste yra verta atidžiau susipažinti su lietuviškomis aplinkybėmis, kurios išryškėjo tik prabėgus pakankamai nemažai laiko po pralaimėto referendumo. Tas aplinkybes šių eilučių autorius yra 2018 m. sausio 22 d. išdėstęs savo „Facebook“ paskyroje. Štai kaip atrodo šiam darbui svarbios loginės sąsajos:

Verta atsiminti, kad vienais didžiausių referendumo „prieš VAE“ entuziastų buvo Ramūnas Karbauskis ir jo partija bei Seimo narys Vidmantas Žiemelis, garsaus verslininko Gedimino Žiemelio tėvas. Ir štai tokioje plotmėje reikia užduoti esminį klausimą, į kurį Lietuvoje iki šiol nebuvo bandyta rasti atsakymo:

Kas sieja D.Rogoziną, R.Karbauskį ir G.Žiemelį?

Sausi faktai yra tokie:

1) Dmitrijus Rogozinas yra gerai žinomas Rusijos politikas, pagarsėjęs nacionalistas, „Didžiosios Rusijos“ propaguotojas, po Krymo okupacijos pakliuvęs į pirmųjų septynių asmenų sąrašą, kuriems JAV pritaikė asmenines sankcijas. D.Rogozinas nuo 2011 metų eina Rusijos Vyriausybės vicepremjero, „atsakingo už karinį pramoninį kompleksą, atominę energetiką, laivų statybą, aviacijos ir radioelektronikos pramonę, net pasienio politiką“. Anot žinomo Rusijos eksperto Mariaus Laurinavičiaus, D.Rogozino klanas buvo pagrindiniai Krymo okupacijos architektai.

2) Žinomas Lietuvos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas 2017 m. vasario 28 d. delfi.lt paskelbė tekstą „Yra vienas kelias stabdyti Astravo AE statybas“, kuriame paskelbė tokią žinią apie D.Rogoziną ir Visagino AE: „Vienas aukštas ir patyręs Lietuvos politikas man pasakojo, jog dabartinis Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas jam atvirai yra sakęs, jog jų tikslas yra sužlugdyti bet kokius branduolinės energetikos projektus Lietuvoje ir pastatyti savo AE mums“.

3) M.Laurinavičius DELFI.lt 2014 m. rugpjūčio 26 d. paskelbtame tekste „V.Putino Rusija. Agresija Ukrainoje. Kas laukia jos architektų?“ teigia, kad viena iš trijų pagrindinių Krymo okupaciją finansavusių organizacijų – tarpregioninė visuomeninė organizacija „Večė“ yra „glaudžiai susijusi su D.Rogozino klanui artimais žmonėmis – verslininku, įmonės „Rostselmash“ ir su ja susijusių kitų verslo struktūrų bendrasavininkiu Konstantinu Babkinu, Michailu Deliaginu ir Maksimu Kalašnikovu“.

4) Konstantinas Babkinas yra ne tik „Rostselmash“ savininkas, bet ir aktyvus nacionalistas, „Verslo Partijos“ lyderis, 2014 metų kovo 10 dieną Maskvos centre, kartu su E. Limonovu ir dar keliais šimtais pasekėjų, demonstravęs ir pats asmeniškai viešai reikalavęs, kad referendumai būtų surengti ne tik Kryme, bet ir kituose Ukrainos regionuose. Nenuostabu, kad jis finansavo ir D.Rogozino operaciją, okupuojant Krymą.

5) 2012 metų spalio mėnesį įvyko referendumas „prieš Visagino AE“. Jo rezultatai turėjo nudžiuginti D.Rogoziną, į kurio pareigas įeina ir Rusijos atominės energetikos pramonės priežiūra. Už tokius rezultatus Kremlius moka atsidėkoti tam, kas svariai prisidėjo prie tokių rezultatų pasiekimo.

6) Vienas iš aktyviai referendume veikusių R. Karbauskis jau 2012 metų lapkričio mėnesį pradeda rūpintis, kaip perimti D.Rogozino draugo K.Babkino valdomo „Rostselmash“ pelningą verslą Lietuvoje. Ir R.Karbauskiui pasiseka. D.Rogozino draugas K. Babkinas nutaria, kad Lietuvoje „Rostselmash“ techniką pardavinės R.Karbauskio „Agrokoncernas. Būna gi tokių atsitiktinių sutapimų, bet kaip sako klasikai – kas gali paneigti galimybę, kad ...?

7) Kito aktyvaus referendumo dalyvio V.Žiemelio sūnus, žinomas verslininkas G.Žiemelis, 2013 metais taip pat džiaugėsi. Tais metais buvo paskelbta, kad G.Žiemelio bendrovė „Avia Solutions Group“ statys naują oro uostą prie Maskvos, Ramenskoje. 2016 metais šio oro uosto atidaryme dalyvavo pats Rusijos Premjeras D.Medvedevas. Iš nuotraukos matosi, kad šioje šventėje taip pat dalyvavo ir D.Rogozinas. D.Rogozinas ypatingą dėmesį G.Žiemelio verslui rodė ir 2012 metais, likus keletui mėnesių iki referendumo, kai dalyvavo „Avia Solutions Group“ konstruojamo orlaivių remonto ir techninės priežiūros centro Uljanovske statybų pradžios ceremonijoje. Nenuostabu, kad G.Žiemeliui verslas Rusijoje sekasi, nes D.Rogozinas, būdamas vicepremjeru yra atsakingas ne tik už atominę, bet ir už aviacijos pramonę.

Štai tokios yra aplinkybės, kodėl Ramūno Karbauskio sėkme, staiga perimant „Rostselmash“ kombainų pardavimus Lietuvoje, reikia giliau pasidomėti. Yra kam Lietuvoje sekasi su rusiškų trąšų ir rusiškų kombainų išimtinių teisių įsigijimu. Tai kažkokie „seni armėnai“ padeda, tai D.Rogozino bendražygiai, valdantys Rostove kombainų fabriką, pasidaro labai sukalbami.“

Kova Kremliaus „hibridiniame kare prieš VAE“ baigėsi ne tik Lietuvos skaudžiu pralaimėjimu ir taip sukurta „erdve“ plėtoti Lietuvai grėsmę keliantį Astravo AE projektą.

Šios loginės sąsajos, kurios gimsta sudėliojant viešai skelbtus faktus, yra nei paneigtos, nei patvirtintos. Galima tik spėlioti, kiek tokie lietuviško verslo interesai įtakojo jų „lietuviškas“ pastangas kovoti prieš VAE, nes tokios sąsajos nėra kaip nors saugumo tarnybų įvertintos. Lietuvoje pasipriešinimas Kremliaus „hibridiniam karui“ prieš VAE faktiškai nesulaukė efektyvios Lietuvos žvalgybos ir kontržvalgybos institucijų paramos. Deja, su labai panašia tendencija teko susidurti visuose Kremliaus „energetiniuose hibridiniuose karuose“ prieš Lietuvą – valstybės saugumu turinčios rūpintis institucijos daugiau dėmesio skirdavo situacijos post factum analizei, nei prevenciniams veiksmams, padedantiems valstybei realiai gintis tada, kai toks karas vyksta.

Charakteringa, kad jau 2015 metais G.Žiemelio įmonei buvo uždrausta plėstis Vilniaus oro uoste, o Šiauliuose neleista remontuoti lėktuvų Zoknių oro uoste, nes „Valstybės saugumo departamentas (VSD) nustatė, kad grupės valdybos pirmininkas G.Žiemelis bendradarbiauja su Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimais verslininkais, kuriems taikomos Vakarų sankcijos.“ 2017 metais dėl tų pačių priežasčių G.Žiemelio įmonėms buvo atimta teisė dalyvauti NATO konkursuose. Deja, panašių išvadų nebuvo sulaukta 2012 metais, kai Kremlius laimėjo karą prieš VAE.

Kova Kremliaus „hibridiniame kare prieš VAE“ baigėsi ne tik Lietuvos skaudžiu pralaimėjimu ir taip sukurta „erdve“ plėtoti Lietuvai grėsmę keliantį Astravo AE projektą. Kaip visada tokiuose karuose, kairieji, perėmę valdžią, ėmėsi dešiniųjų persekiojimo už jų vaidmenį šiame pasipriešinimo Kremliui kare. Tuo užsiėmė ne tik „Skardžiaus“ komisija Seime. Premjero A.Butkevičiaus iniciatyva, nuo pat 2013 metų, po prokuratūras ir teismus iki šiol tampomas buvęs VAE įmonės generalinis direktorius, bandant jį nubausti už tai, kad Lietuvai primestame referendume „prieš VAE“ valstybės naudai buvo panaudotos VAE lėšos, taip bandant pasipriešinti milžiniškoms Kremliaus „hibridinėms investicijoms“ į propagandą prieš VAE projektą.

4. Pasipriešinimas skalūninių dujų paieškai – „Chevron“ istorija

„Chevron“ istorija yra ketvirtoji Kremliaus „hibridinių energetinių karų“ prieš Lietuvą istorija. Joje matome daug tų pačių epizodų ir tendencijų, kurios iki tol jau buvo matomos ir kitose panašiose „Lietuvos gynybos“ istorijose: dešinieji, būdami valdžioje, į Lietuvos energetiką kviečia ir atveda stiprius Vakarų investuotojus, su kurių pagalba Lietuva siekia laimėti kovą prieš Kremlių Lietuvos energetinės nepriklausomybės vardan; kairieji, būdami opozicijoje, tokioms investicijoms aklai priešinasi, vėliau perėmę valdžią, lyg ir bando tokias investicijas ar projektus tęsti, tačiau neturi pakankamai politinės valios ir leidžia „įvykių tėkmei“ tokias investicijas sužlugdyti.

Taip ir „Chevron“ istorijoje – investuotojai atėjo 2012 metais prie dešiniųjų, vėliau kairiesiems atėjus į valdžią, atskiri Vyriausybės nariai lyg ir buvo už šią investiciją, tačiau Seime socialdemokratai priešinosi, aktyviai naudojo Kremliaus visame pasaulyje ir ypač Europoje platinamą dezinformaciją, ir Lietuvoje, kaip ir kai kuriose kitose Europos valstybėse, tokie investiciniai projektai pralaimėjo.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Protestas prieš „Chevron“
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Protestas prieš „Chevron“

Štai ką apie šį Lietuvos pralaimėtą Kremliaus „hibridinį energetinį karą“ rašėme jau minėtoje, 2014 metų pradžioje (dar iki Maidano revoliucijos) paskelbtoje „Minkštojoje Rusijos sulaikymo strategijoje“ (tada dar kalbėjome apie Rusijos „minkštųjų galių“, o ne „hibridinių karų“ strategijas):

Ne mažiau sėkmingai Rusijai pavyko įgyvendinti ir „minkštųjų galių“ operaciją prieš skalūninių dujų paiešką ir JAV kompanijos „Chevron“ investicijas Lietuvoje. Siekiant sutrukdyti investuotojams iš Jungtinių Valstijų žvalgyti naftos ir dujų išteklius mūsų šalyje, buvo pasitelkta ne tik vietos žiniasklaida ar aplinkos apsaugą susirūpinusių žaliųjų grupės, bet ir anoniminiai socialinių tinklų veikėjai. Garliavos įvykių metu užmegzti interneto erdvėje veikiančių įtakos agentų tinklai tapo efektyvia priemone formuojant neigiamą pilietiškai aktyvių, tačiau patiklių Lietuvos piliečių nuomonę investicijų iš Vakarų valstybių (visų pirma JAV) atžvilgiu.

Lyginant su pirmąją „minkštųjų galių“ operacija prieš „Williams“ kompanijos atėjimą į „Mažeikių Naftą“, pastarosios dvi – prieš Visagino AE ir „Chevron“, buvo žymiai „minkštesnės“, „švelnesnės“, labiau sofistikuotos, geriau finansuojamos, sugebant įtraukti ir meno bei kultūros elito atstovus, sugeneruojant tariamai nepriklausomų ekspertų nuomonę, palankią Rusijos interesams.“

Jau 2014 metais, toje pačioje „Minkštojoje Rusijos sulaikymo strategijoje“ darėme preliminarias išvadas apie tai, kas lemia Lietuvos pergales ar pralaimėjimus Kremliaus „hibridiniuose energetiniuose karuose“:

Paskutinių dviejų, Rusijos pergale pasibaigusių svarbių Lietuvai energetinių projektų stabdymo istorijos pagrindinis skirtumas nuo 1999 m., kai Rusijai nepavyko sustabdyti tuometės Vyriausybės plano pritraukti amerikiečių investuotojus ir neperleisti „Mažeikių Naftos“ Rusijos „Lukoil“ kompanijai, yra tai, kad 1999 m. projektą rėmė tvirtą ir didelę daugumą turėjusi Tėvynės Sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų koalicija Seime. Tuo tarpu 2012 m., TS-LKD vadovaujama 4 partijų koalicija, rėmusi Visagino AE projektą, dirbo faktinės valdančios mažumos koalicijos sąlygomis, tai yra turėjo mažiau nei pusę balsų. 2013 m. „Chevron“ investiciniai planai neturėjo aiškios Vyriausybės paramos. Tokiais atvejais atsiveria plati erdvė Rusijos „minkštosioms galioms“ pasireikšti ir manipuliuoti Lietuvos žmonių viešąja nuomone.“

Kokias išvadas galima pasidaryti iš Lietuvos sukauptos patirties energetiniuose „hibridiniuose karuose“?

1. Visose Lietuvos pasipriešinimo Kremliaus „hibridiniams energetiniams karams“ istorijose stebima ta pati politinė tendencija: visi esminiai karai buvo pradėti kariauti tada, kai dešinieji buvo valdžioje. Tokiuose karuose Kremliaus kėslams priešinasi dešinieji, o kairieji (ypač kai būna opozicijoje) dažniausiai neatsakingai ir agresyviai trukdo tokiai gynybai.

2. Kairieji, būdami valdžioje, nevengia politinėmis ir teisinėmis priemonėmis persekioti tų dešiniųjų politikų ar valstybės pareigūnų, kurie dėjo visas pastangas tam, kad būtų pasipriešinta Kremliaus agresijai „hibridiniame energetiniame kare“.

3. Pasirodo, kad Lietuvoje „hibridiniuose energetiniuose karuose“ Kremlius savo tikslams nesunkiai panaudoja vietines bendruomenes, tariamus „nepriklausomus ekspertus“, kairiuosius politikus (ypač kai jie yra opozicijoje), ir net dalį žiniasklaidos.

4. Nė vienoje gynyboje nuo „hibridinių energetinių karų“ Lietuvos žvalgybos ar kontržvalgybos institucijos nevaidino svarbesnio vaidmens, preventyviai sustabdant Kremliaus pastangas.

5. Lietuva tokiuose „hibridiniuose energetiniuose karuose“ laimi tik tada, kai Seime dominuoja dešinieji arba, kai pavyksta išsaugoti platų politinį konsensusą, į kurį labiausiai ir kėsinasi Kremlius. Tiek konsensuso išsaugojimui, tiek gynybos tokiuose karuose sustiprinimui yra labai naudinga į Lietuvos gynybą įtraukti ir Europos Sąjungos institucijas bei Briuselio biurokratus.

IV. Politiniai hibridiniai karai

Kremliaus „hibridinių karų“ tikslas dėl tokių valstybių kaip Lietuva – išlaikyti jas savo geopolitinės įtakos sferoje, stabdyti jų ryžtą atsikratyti energetinės priklausomybės, silpninti jų pastangas kiek galima giliau integruotis į svarbiausias Vakarų struktūras: Europos Sąjungą ir NATO. Tuo Lietuva nesiskiria nuo kitų Centrinės ir Rytų Europos šalių, kuriose, anot žinomo Rusijos politiko Konstantino Kosačiovo, Kremlius turi „problemų“ su per daug provakarietiškai nusiteikusiu politiniu elitu (K.Kosačiovas. The specifics of Russian Soft Power), todėl Kremlius įvairių „hibridinių karų“ būdu, apeliuodamas į „paprastą liaudį“, sukeldamas joje euroskeptiškas ar antivakarietiškas nuotaikas, stengiasi daryti įtaką demokratiniams politiniams procesams, politinėms partijoms ir politikos lyderiams, tokiu būdu keisdamas vietinį politinį elitą į Kremliui palankesnį.

Pastaruoju metu Vakaruose viena po kitos pasirodė rimtų analitinių studijų (CSIS 2016 metų raportas „Kremlin Playbook: Understanding Russian Influence in Central and Eastern Europe“); USA Senate Committee on Foreign Relations Report (2018 m. sausio 10 d.): „Putin's Asymetric Assault on Democracy in Russia and Europe: Implications for U.S. National Security“), kuriuose pakankamai išsamiai aprašyta tai, kaip Kremliui pavyksta laimėti vis naujus tokio pobūdžio hibridinius karus Vyšegrado valstybėse, Bulgarijoje, net ir mūsų kaimyninėje Latvijoje. Daug kur, taip pat ir pas mus, schemos yra panašios ir pakankamai paprastos: vietinis verslo lyderis, turintis rimtų verslo interesų Rusijoje, aktyviai įsijungia į nacionalinę politiką, joje susilaukia sėkmės, formuoja Vyriausybę, kuri dažniausiai neslepia antieuropietiškų ir palankių Maskvai nuostatų.

Šiek tiek kitaip Kremlius veikia „senųjų Vakarų“ teritorijose, bet taip pat agresyviai ir efektyviai. Visi žinome, kaip Kremlius bandė paveikti svarbiausius politinius procesus Jungtinėse Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje. Šiose šalyse yra giliai nagrinėjami tokių įtakų mechanizmai, ieškoma efektyvių būdų kaip jiems užkirsti kelią.

Lietuvoje tokios Kremliaus pastangos iki šiol nesusilaukia sistemingo dėmesio. Lietuvos saugumo tarnybos, be keleto reikšmingų išimčių, dažniausiai nagrinėja tik „nišinius“ Kremliui palankius politinius veikėjus (pvz., A.Paleckį ar V.Tomaševskį) ir jų neslepiamus ryšius su Kremliumi, tuo tarpu Maskvos pastangos įtakoti tradicinių partijų veiklą susilaukia tik epizodinio dėmesio (Seimo nario M.Basčio apkaltos byla). Po Maidano revoliucijos 2014 metais Lietuvos politikoje susiklostė „anti Kremlinis“ politinis konsensusas, leidęs priimti sprendimus dėl gynybos biudžeto didinimo bei privalomos karinės tarnybos sugražinimo, tačiau laikui bėgant toks konsensusas pamažu eroduoja, todėl atsiranda vis daugiau iniciatyvų „gerinti santykius su Rusija“. Akivaizdu, kad vėl atsiveria palankesnė erdvė Kremliaus „hibridiniams politiniams karams“ Lietuvoje.

Todėl mums svarbu gerai suprasti Kremliaus „politinius hibridinius karus“, kurie yra kariaujami Lietuvoje ir kurių taikiniu ar instrumentu yra ne kokie nors „nišiniai“ Kremliui artimi radikalai ar pseudo patriotai, o partijos, užimančios svarbią, o kartais net ypatingai svarbią vietą Lietuvos politinėje sistemoje.

Dar 2014 metais, paskelbdami „Minkštąją Rusijos sulaikymo strategiją“, skyrėme nemažai dėmesio tam, kaip Kremliui sekasi Lietuvoje kariauti tokius „politinius hibridinius karus“. 2016 metų Seimo rinkimai suteikė dar naujų papildomų faktų ir argumentų tokiai analizei. 2014 metais skelbtoje „Minkštojoje Rusijos sulaikymo strategijoje“, kalbėdami apie Kremliaus pastangas daryti įtaką Lietuvos politinei sistemai, teigėme:

1. Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo buvo siekiama Lietuvoje neleisti susikurti stipriai provakarietiškai politinei sistemai. Ypatingų propagandinių atakų susilaukdavo ir susilaukia politikai, pasisakantys už Rusijos įtakos mažinimą bei už gilesnę Lietuvos europinę integraciją, ypač – už energetinę nepriklausomybę. Kremliaus veikimas politinėje Lietuvos scenoje yra susijęs su įtakomis per verslą ir vietinę žiniasklaidą.

2. Veiklos mechanizmai yra įvairūs – per visuomenines rusakalbių ir kitas organizacijas, per politines partijas. Kai kurie prorusiški dariniai veikia ir Kremliaus politiką įgyvendina atvirai (pavyzdžiui, Algirdo Paleckio Socialistinis liaudies frontas), o kai kurie politiniai dariniai įtaką įgavo manipuliuodami sovietinę nostalgiją jaučiančių žmonių jausmais ir nevengdami pigaus populizmo, kuriam tokie žmonės yra lengvai pasiduodantys.

3. Lietuva yra pergyvenusi keletą didelių politinių sukrėtimų, kai paaiškėdavo, kad Lietuvos svarbiausios politinės institucijos gali būti lengvai „užvaldytos“ asmenų ar pinigų, kurių pėdsakai veda į Rusiją. Taip 2003 m. paaiškėjo, kad išrinktas Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas yra visiškai „užvaldytas“ su Rusijos kariniu kompleksu siejamo Jurijaus Borisovo ir jo nusamdytų patarėjų iš kompanijos „Almax“. J.Borisovas per rinkimus milijonais rėmė R. Paksą, o valstybė tik visuomenei skausmingo apkaltos proceso būdu sugebėjo šį „užvaldymą“ sustabdyti. Vėliau iškilo V.Uspaskicho gebėjimas „užvaldyti“ nemažą dalį Seimo, tam panaudojant su „Gazprom“ pagalba uždirbtus milijonus ir neaiškiais neteisėtais būdais sukauptus ir partinei veiklai finansuoti panaudotus 24 mln. litų. Šios bylos tyrimas dar nesibaigė Lietuvos teismuose, tačiau tai yra stambiausia politinės korupcijos byla Lietuvos istorijoje.

Todėl mums svarbu gerai suprasti Kremliaus „politinius hibridinius karus“, kurie yra kariaujami Lietuvoje ir kurių taikiniu ar instrumentu yra ne kokie nors „nišiniai“ Kremliui artimi radikalai ar pseudo patriotai, o partijos, užimančios svarbią, o kartais net ypatingai svarbią vietą Lietuvos politinėje sistemoje.

4. Lietuvos specialiosios tarnybos yra fiksavusios kai kurių partijų atstovų artimus ryšius su atitinkamomis Kremliaus struktūromis. Rusijos ambasada Vilniuje taip pat yra ne vieną kartą fiksuota kaip aktyviai besidominti ir galimai daranti įtaką kai kurių partijų ar atskirų politikų veiklai. Tai ypač suaktyvėja, kai Lietuva svarsto arba priima sprendimus dėl ypač svarbių energetikos projektų. Pagal kai kurių politikų ar tariamai nepriklausomų ekspertų išsakomą neslepiamą palankumą ir tolesnei Lietuvos priklausomybei nuo Rusijos energetinių sistemų ir resursų, galima spėti, kad šie asmenys yra paveikti Rusijos „minkštųjų galių“ įtakos.“

Dar 2014 metais pamatėme, jog Kremlius Lietuvoje keičia taktiką, ir nuo agresyvaus „Kremliaus privalumų“ propagavimo vis labiau pereina prie tariamai lietuviškų, pseudo patriotinių, bet kartu ir antieuropietiškų nuostatų sklaidos ir įtvirtinimo. Ryškiausia tokių nuostatų apraiška 2014 metais buvo „žemės referendumas“. Nors Maidano revoliucija ir Rusijos agresija Ukrainoje stipriai sumažino Lietuvoje erdvę grynam antivakarietiškumui, tačiau erdvė pseudo patriotizmui išliko, kurią sąmoningai skatinant ir gausiai į ją investuojant, politikoje vis didesnį vaidmenį ėmė vaidinti „švarios pagonybės“, mistinės „Naisių vasaros“, lietuviškumo v.s. globalizacija takoskyros. Tai suvaidino ypatingą vaidmenį 2016 metų Seimo rinkimuose, tačiau, dar 2014 metais savo skelbtame dokumente, mes įžvalgiai teigėme:

Pastaruoju metu Kremlius keičia taktiką ir ypač sustiprino savo veiklą stengdamasis daryti įtaką ir skatinti pseudo patriotišką antieuropietišką liniją. Patriotizmas yra gražus ir palaikytinas jausmas, jis neturi priešinti tautų ir juo labiau niekaip neprieštarauja Lietuvos integracijai į ES. Lietuva, įstojusi į ES, ne tik kad neprarado savo identiteto, bet ir sėkmingai atkuria sovietmečiu suniokotą tikrą, nuoširdų tautiškumą. V.Putino propaguojamas rusiško tipo nacionalizmas yra agresyvus ir remiasi antieuropietiškomis, antivakarietiškomis nuostatomis. Tokio agresyvaus, rusiško tipo nacionalizmo apraiškas vis dažniau matome ir Lietuvoje. Jis aktyviai platinamas per socialinius tinklus, reiškiasi per antieuropietiškų referendumų inicijavimą.“

Tuo metu mūsų kalbos apie Kremliaus „politinius hibridinius karus“ buvo visiška išimtis ir naujiena visame Vakarų pasaulyje. Todėl į mus daug kas Vakaruose žiūrėjo nepatikliai, kaip į „šizofrenikus rusofobus“. Dabar Vakaruose tokios analizės yra tapusios kasdienybe ir šiandien jau mes Lietuvoje atrodome naivūs, kai galvojame, kad mūsų esminiai politiniai procesai gali būti paliekami be Kremliaus „hibridinių karų“ strategų ypatingo dėmesio.

Sukaupus tokią patirtį Kremliaus „politiniuose hibridiniuose karuose“ yra verta šių dienų šviesoje dar kartą peržiūrėti pagrindinius Kremliaus „hibridinio politinio karo“ prieš Lietuvą epizodus ir įvertinti juose sukauptą patirtį.

Tokiame kontekste siūlome aptarti keturis svarbiausius „politinio hibridinio karo“ epizodus. Tai R.Pakso tapimo Prezidentu bei jo apkaltos procesai, taip pat V.Uspaskicho bei R.Karbauskio politinių sėkmių ir nesėkmių istorijos. Apie šiuos epizodus jau yra užsiminta pastraipose, skirtose „hibridiniams energetiniams karams“ ar verslo, turinčio didelių biznio interesų Rusijoje, įtakai į Lietuvos politinius interesus, tačiau šiuos keturis „hibridinius politinius karus“ yra verta kai kuriais svarbiais aspektais išsamiau aptarti.

Tuo pat metu yra būtina pabrėžti, jog kiekvienas iš šio „politinio hibridinio karo“ epizodų turėjo savo specifinę sąsają su mūsų jau aptartais Kremliaus „hibridiniais energetiniais karais“ prieš Lietuvą. Aptariant šiuos politinius projektus, susijusius su Kremliaus kariautais ar kariaujamais „hibridiniais politiniais karais“ prieš Lietuvą, būtina taip pat pabrėžti, kad tokiuose politiniuose projektuose dalyvavo daugelis žmonių, partijų narių ir tikrai jų visų negalima laikyti sąmoningais Kremliaus „hibridinio karo“ instrumentais. Daugelį jų į politiką ir dalyvavimą aptariamuose politiniuose projektuose atvedė visai kitokie motyvai, tačiau ir jie patys, o kartais ir jų lyderiai, patys to nesuprasdami, vaidino ir vaidina Kremliui „naudingų idiotų“ vaidmenį.

1. ir 2. „Mažeikių nafta“ ir R.Pakso tapimas Prezidentu bei apkalta jam

Dailininkas Gintaras Jocius/www.sarzai.lt/Rolando Pakso šaržas
Dailininkas Gintaras Jocius/www.sarzai.lt/Rolando Pakso šaržas

Kaip R.Paksas susikūrė sau politinę „šlovę“ tariamai gindamas „Lietuvos suverenumą“ nuo „blogųjų amerikiečių“ ir „Williams“ pastangų „užgrobti“ Lietuvos turtą yra išsamiai aprašyta. Taip pat išsamiai yra aprašyta ir tai, kaip už didelius J. Borisovo (galimai „Lukoil“) pinigus jis tapo Prezidentu. Visa tai yra gerai žinoma.

Ką šiandien būtų verta pabrėžti – tai, kad po 2000 metų Seimo rinkimų, kuriuos laimėjo R.Pakso vadovaujamas „Naujos politikos“ blokas, jau buvo aišku, kad Lietuvos politinė erdvė nėra atspari tokio tipo Kremliaus „hibridiniams karams“. Paaiškėjo, kad didelė dalis Lietuvos rinkėjų lengvai pasiduoda Kremliui naudingai propagandai, o nemažai Lietuvos politinių partijų ir politikos lyderių yra linkę naudoti tokią Kremliui naudingą propagandą vardan savo asmeninių politinių reitingų ir visiškai nepaisydami tokios jų laikysenos sukeliamų grėsmių šalies nacionaliniam saugumui.

Tai, kad R.Paksas tuo metu laimėjo Prezidento rinkimus, žiūrint šių dienų akimis visiškai nestebina. Stebina, kaip lengvai tuo metu Kremliui pavyko pasiekti tokią esminę pergalę „hibridiniame politiniame kare“ prieš Lietuvą. J.Borisovas, didelis rinkiminių pinigų kiekis, įlietas ir į lietuvišką žiniasklaidą, „kieto vyruko“ įvaizdis, nusipelnytas pirmiausia „pasipriešinant“ blogiems Vakarams, žmonių socialiniai skauduliai po 1998-2000 m. vadinamosios Rusijos ekonominės krizės, kuri skaudžiai kirto ir Lietuvai, buvo esminės dedamosios, kurios leido R.Paksui nesunkiai laimėti rinkimus. Prie to prisidėjo ir tai, kad R.Pakso „draugystė“ su Rusijos naftininkais buvo prasidėjusi dar 90-ųjų pradžioje, kai jo statybos kompanija „Restako“ uždirbo didelius pinigus iš statybų šaltajame naftininkų mieste Chanty-Mansiijske.

Tokia R.Pakso pergalė akivaizdžiai parodė, kad prabėgus dešimtmečiui po Nepriklausomybės atstatymo, Lietuvoje yra susiformavęs didelis rinkėjų blokas, kuris dėl įvairių ekonominių, socialinių, teisingumo stokos skaudulių ar paprastos nostalgijos ir negebėjimo prisitaikyti prie naujo gyvenimo iššūkių, yra linkęs balsuoti „protestuodamas“ ir yra lengvai paveikus įvairiai Kremliui naudingai bei primityviai propagandai.

2003-2004 metais iš VSD paviešintų pažymų paaiškėjus, kad Prezidentas R.Paksas yra „užvaldytas“ J.Borisovo ir tai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat paaiškėjo, kad Lietuvos tradicinis politinis, skaidrios žiniasklaidos, saugumo pajėgų, bei konstitucinės teisės elitas gali apginti Lietuvą po to, kai tapo suprantama, jog Kremliui jau pavyko „hibridinėmis priemonėmis“ užimti Lietuvos prezidentūrą. Tai svarbus, nors ir labai retas Lietuvos politinės brandos įrodymas.

Šioje istorijoje paaiškėjo paradoksalus faktas – Lietuva nepajėgi iš anksto pasipriešinti ryškėjančiai Kremliaus hibridinei grėsmei, tačiau kai tokiai grėsmei pavyksta save realizuoti, užimant aukštas Lietuvos institucijas, tada Lietuvoje randasi pakankamai jėgų nuo tokios grėsmės išsivalyti.

Luko Balandžio / 15min ir Valdo Kopūsto / Scanpix nuotr./Rolandas Paksas ir Jurijus Borisovas
Luko Balandžio / 15min ir Valdo Kopūsto / Scanpix nuotr./Rolandas Paksas ir Jurijus Borisovas

R.Pakso „naftinė epopėja“ Lietuvos politikoje pasibaigė 2004 metais. Tuo metu jau buvo pasibaigusi ir „Mažeikių naftos“ epopėja: 2002 metais „Williams“ pakeitė „Jukos“, kuri 2005 metais „Mažeikių naftoje“ uždirbo didžiausią pelną. Ir nors 2006 metais V.Putinas Rusijoje sužlugdė „Jukos“, o „Mažeikių naftą“ perėmė lenkų „Orlen“ kompanija, jau 2004 metais buvo aišku, kad Kremlius pralaimėjo karą dėl „Mažeikių Naftos“ kontrolės. Tuo pačiu pasibaigė ir investicijos į su tuo susijusį „Pakso projektą“. Tačiau tai nereiškė, kad Kremlius taip užbaigė savo „hibridinius politinius karus“ prieš Lietuvą. Tiesiog nuo „naftos“ politinių projektų buvo pasisukta link „dujų“ politinių projektų.

3. „Gazprom“ ir V.Uspaskicho politinė sėkmė

Jau 2004 metais paaiškėjo, kad gęstant R.Pakso „naftiniam“ politiniam projektui, Kremlius jau gali į Lietuvos politinę areną paleisti naują „dujinį“ politinį projektą. 2004 metais „Gazprom“ įsigijo trečdalį akcijų Lietuvos dujų ūkyje, o į nacionalinę politinę areną įsiveržė „dujinis“ politinis projektas – V.Uspaskichas, glaudžiai susijęs su „Gazprom“ interesais, ir Darbo partija.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Viktoras Uspaskichas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Viktoras Uspaskichas

Tuo pat metu Lietuvos padangėje pasimatė ir kito „dujinio politinio“ projekto kontūrai: politiškai ir valstybės reikaluose ėmė aktyviai reikštis kito dujų importo tarpininko „Dujotekanos“ vadovai. Jų įtakos schemos pakankamai išsamiai buvo išnagrinėtos 2006 metais atliktame parlamentiniame VSD veiklos tyrime, kur paaiškėjo, kad minėtos įtakos driekiasi nuo Lietuvos Vyriausybės koridorių iki Kremliaus aplinkos kabinetų. Po minėto parlamentinio tyrimo šis „dujinis politinis“ projektas prarado savo galias.

Tuo tarpu V.Uspaskichas ir Darbo partija jau 2004 metų rudenį vykusiuose Seimo rinkimuose parodė, kad sugeba perimti to paties rinkėjų bloko, anksčiau balsavusio už R.Paksą, palankumą. Tokiai V.Uspaskicho sėkmei tuo metu buvo panaudota per 24 mln. litų nelegalių lėšų, skirtų Darbo partijos rinkimų kampanijai. Tokio šiurkštaus rinkimų įstatymo „pažeidimo“ savu laiku „nepastebėjo“ Vyriausioji rinkimų komisija. Ir tik vėliau šią neteisėtą veiklą sustabdė Lietuvos saugumo ir spec. tarnybų pareigūnai. Byla, kaip žinome, buvo nagrinėjama beveik 10 metų.

Paaiškėjo, kad Lietuva labai silpnai pasirengusi apsisaugoti nuo tokių grubių „invazijų“ į jos demokratinių rinkimų sistemą: Vyriausioji rinkimų komisija tokių šiurkščių pažeidimų nepastebėjo, Baudžiamajame Kodekse nėra straipsnių, kurie baustų už tokį pasikėsinimą į demokratiją, todėl tenka bausti tik už buhalterinių taisyklių pažeidimus; ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo procedūros kaltinamųjų gali būti sąmoningai vilkinamos tiek, kad pats kaltinimas nebeturi įtakos rinkėjų nuomonei.

V.Uspaskichas ir Darbo partija gana sėkmingai pasirodė ne tik 2004, bet ir 2008 bei 2012 metų Seimo rinkimuose, nepaisant to, kad tuo pat metu vyko didžiausios Lietuvos istorijoje „rinkimų korupcijos“ bylos nagrinėjimas. Darbo partijos politinė sėkmė pasibaigė prieš 2016 metų Seimo rinkimus. Ir greičiausiai ne todėl, kad tuo metu teismai baigė nagrinėti Darbo partijos bylą, V.Uspaskichui paskirdami simbolinę bausmę. Taip jau sutapo, kad tuo pačiu metu Lietuva pasiekė esminę pergalę „hibridiniame energetiniame kare“ prieš Kremlių ir 2014 metų pabaigoje, pradėjus veiklą SGD terminalui, Lietuva galutinai išsivadavo iš „Gazprom“ monopolio. Kremliui ir „Gazprom“ Lietuva nebebuvo įdomi, kaip jų „dujų imperijos“ sudėtinė dalis, todėl pasibaigė ir Kremliaus dėmesys „dujiniam“ politiniam projektui Lietuvoje. Nebeliko tokių „dujinių“ instrumentų, kuriais galima daryti įtaką Lietuvos politiniams procesams, nebeliko ir V.Uspaskicho bei Darbo partijos. Bet Lietuvos politinė padangė neliko tuščia – į V.Uspaskicho ir Darbo partijos atlaisvintą rinkėjų erdvę iš karto įsiveržė panašus R.Karbauskio ir Valstiečių-žaliųjų partijos projektas, sėkmingai mobilizavęs iš esmės tuos pačius rinkėjus, kurie anksčiau buvo balsavę už R. Paksą ar V. Uspaskichą. Verta pažymėti, kad iki to laiko nei R.Karbauskis, nei Valstiečiai-žalieji kokių nors rinkiminių aukštumų nepasiekdavo. Prie R.Karbauskio rinkiminės sėkmės 2016 metais prisidėjo ir gana nesėkminga 2012-2016 metų A. Butkevičiaus socialdemokratų Vyriausybės veikla, nuvylusi kairiuosius rinkėjus, ir taip paskatinusi juos pasisukti link R. Karbauskio naujo politinio projekto.

4. Rusiškos trąšos bei kombainai ir R.Karbauskio projektas

Nafta, dujos, iš dujų pagamintos trąšos yra strateginės Rusijos prekės ir ypač svarbus verslas, kurį visiškai kontroliuoja V.Putino Kremlius bei naudoja jį savo geopolitiniams tikslams. Naudoja ir tam, kad darytų milžinišką įtaką tokių valstybių, kaip Lietuva, politinei raidai. Lietuva nėra vienintelė, kuri kariauja tokius hibridinius energetinius/politinius karus su Kremliumi. Mes tokiuose karuose įgyjame patirties ir Kremlius įgyja patirties, rasdamas būdų įgyvendinti vis naujus, sau naudingus politinius projektus Lietuvoje.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Ramūnas Karbauskis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Ramūnas Karbauskis

Nenuostabu, kad 2014 metais, pasibaigus „Gazprom“ dominavimo Lietuvos dujų sektoriuje erai, pasibaigė ir „dujinio“ politinio projekto (V.Uspaskichas ir Darbo partija) šlovės laikotarpis. 2014 metais darėsi vis akivaizdžiau, kad toks politinis projektas save išsėmė ir darosi nebenaudingas naujuose Kremliaus „hibridiniuose karuose“. Todėl po 2014 metų vis labiau aiškėjo, kad ateina metas naujam politiniam projektui, kuris taikys į tuos pačius rinkėjus.

Tai, kad šią politinę nišą užėmė R.Karbauskio politinis projektas šiandien jau nėra nuostabu. Su R.Pakso ir V.Uspaskicho politiniais projektais šį naująjį projektą panašiu daro tik tai, kad ir šis projektas yra paremtas verslu, turinčiu didelių verslo interesų Rusijoje bei tai, kad jis yra orientuotas į tuos pačius rinkėjus. Tačiau pats šio naujojo politinio projekto realizavimo būdas yra kitoks, žymiai labiau sofistikuotas. Šiandien galima tik stebėtis, kad ilgą laiką politinėje bendruomenėje nebuvo matomas kruopštus parengiamasis darbas, investuojant į „Naisių vasaros“ serialą, patį Naisių kaimą ir visos Lietuvos ekskursijas į šį kaimą, ar „Naisių teatrą“ ir jo nacionalines gastroles. Taip iš rusiškų trąšų ir latifundinių žemės plotų uždirbti pinigai buvo verčiami asmeniniu socialiniu R.Karbauskio kapitalu, kuris buvo įdarbintas 2016 m. Seimo rinkimuose ir paverstas politine pergale.

Iš tiesų ne tik Lietuvoje yra stebima, kad pastaruoju metu Kremliaus „hibridiniai karai“ tampa „minkštesniais“, labiau sofistikuotais, sunkiau atpažįstamais. Nebėra tiesioginės Rusijos pranašumų propagandos, yra daugiau tariamo „tautiškumo“. Bet nuo to tokie karai tampa tik dar pavojingesniais. Jų tikslas lieka tas pats – iš politinės arenos išstumti provakarietišką tradicinį politinį elitą, sujaukti politinę sistemą, kad tokiame drumstame vandenyje Kremliui būtų nesunku brandinti savo ilgalaikius politinius tikslus – silpninti Vakarus. Ir visur, visoje Centrinėje ir Rytų Europoje, stebime tą patį dėsningumą – į politinę lyderystę veržiasi vietiniai verslo lyderiai ir jų sukurtos partijos, turintys didelių verslo interesų Rusijoje. Kremlius vis geriau išmoksta kaip juos subtiliau panaudoti savo tikslams, leidžiant jiems prisidengti apgaulinga „tautiškumo“ ar „patriotiškumo“ skraiste, ir kartu kaip atsidėkojimą jiems pasiūlant pelningus kontraktus Rusijoje.

Neapsigaukime – ir mes su tuo šiuo metu susiduriame. R.Karbauskio rinkimų sėkmės 2016 metais istorija yra tai, kuo Kremliaus „hibridinių karų“ architektai gali pasidžiaugti, o panašių Kremliaus sėkmių „hibridiniuose karuose“ Europoje pavyzdžiai pastaruoju metu yra giliai analizuojami Vakaruose skelbiamose analitinėse studijose.

Akivaizdu, kad ir R.Karbauskio politinis projektas nėra ilgalaikis. Jau dabar jis susiduria su didelėmis problemomis. Bet tai visiškai nereiškia, kad jam pasibaigus Lietuva nesusidurs su naujais panašaus pobūdžio projektais, orientuotais į tuos pačius rinkėjus, ir naudingais Kremliui naujuose „hibridiniuose karuose“.

2019 metais mūsų laukia savivaldos, Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai. 2020 metais – ypač svarbūs Seimo rinkimai. Nesitikėkime, kad jie liks be Kremliaus dėmesio. Dar yra laiko imtis reikalingų žingsnių, kad būsimieji rinkimai būtų žymiai geriau apsaugoti nuo Kremliaus „hibridinių karų“. Net ir tie šių dienų politikos lyderiai, kurie garsiai ar tyliai yra įtariami, kaip tie, kurie savo politinę sėkmę ir tam reikalingą finansinį kapitalą susikūrė išnaudodami turimus ryšius Kremliuje, turi visas galimybes įrodyti, kad tokie įtarimai yra nepagrįsti ir jie nėra tapę Kremliaus „hibridinio karo“ įrankiais. Tam tereikia realiais darbais prisidėti prie pastangų užkamšyti mūsų gynybos nuo „hibridinių karų“ skyles. Ir tai bus geriausias įrodymas...

Kokias išvadas galime padaryti iš jau sukauptos lietuviškos patirties, kovojant prieš Kremliaus „hibridinius politinius karus“?

1. Nuo pat V.Putino atėjimo į valdžią 2000 metais, Lietuva susidūrė su aktyviomis Kremliaus pastangomis laimėti „hibridinius politinius karus“ prieš Lietuvą ir užimti svarbiausias valstybės institucijas: Seimą, Vyriausybę ar Prezidento postą. R.Pakso išrinkimas Prezidentu parodė, kad tai nėra labai sudėtinga pasiekti.

2. Valstybės saugumo departamentas R.Pakso apkaltos istorijoje parodė sugebėjimą veikti efektyviai, tačiau tokie gebėjimai nebuvo parodyti ginantis nuo jokio kito Kremliaus „hibridinio energetinio ar politinio karo“.

3. Politinės sistemos preventyvinės apsaugos mechanizmai tebelieka labai silpni ir skylėti: ne tik saugumo tarnybos neužkerta kelio „hibridiniams karams“, bet ir politinių partijų bei rinkimų kampanijų finansavimo priežiūra (nors ir sugriežtinta) vis dar išlieka labai fragmentiška ir lengvai apeinama, įvairiems rinkimų komitetams turint praktiškai neribotas ir nekontroliuojamas galimybes finansuoti savo veiklą ir savo „brando“ išpopuliarinimą. Žiniasklaidos atsparumas dideliems verslo pinigams, kuriais finansuojamos paslėptos politinės reklamos, taip pat išlieka abejotinas.

4. Lietuvoje yra susiformavęs beveik stabilus blokas rinkėjų, kurie linkę patikėti Kremliaus „hibridinių karų“ propaganda ir balsuoti vis už naujus, Kremliui naudingus politinius projektus. Šie rinkėjai pasižymi visomis Vakaruose giliai akademiškai studijuojamomis „supykusių rinkėjų“ (angl. – „angry voters“) savybėmis, kurios yra būdingos skurstančiai, socialinės atskirties paveiktai visuomenės daliai. JAV mokslininkai traktuoja, kad tokiomis sąlygomis gyvena iki 40% JAV visuomenės, prarandančių tikėjimą „american dream“ realumu. Skurdas ir socialinė atskirtis bei to lemta visuomenės frustracija tampa vienu iš svarbiausių iššūkių ir Lietuvos valstybei, nes „supykę rinkėjai“ yra labiausiai paveikūs Kremliaus „hibridiniuose karuose“ naudojamoms atviros ir paslėptos propagandos priemonėms.

5. Lietuva panaši į daugelį kitų Centrinės ir Rytų Europos valstybių, kuriose į politiką vis gausiau ateina nacionalinis verslas, turintis didelių biznio interesų Rusijoje. Tokio verslo lyderiai, ateidami į politiką, veikia žymiai rafinuočiau, nei tai buvo daroma prieš 15-20 metų. Šiais laikais toks verslo lyderis, prieš ateidamas į politiką, gausiai investuoja į įvairias socialines ir kultūrines programas, taip susikurdamas populiarius „brandus“, kurie po to būna sėkmingai panaudojami kovojant už rinkėjų palankumą. Taip politinėje erdvėje yra formuojamas naujas politinis elitas, turintis didelių biznio interesų Rusijoje ir tuo įdomus ir naudingas Kremliui.

Keistasis violetinis karas“

Be tarpusavyje susijusių „hibridinių energetinių ir politinių karų“, kuriuos Lietuvai teko atlaikyti, Lietuva išgyveno ir vieną „Keistąjį violetinį karą“, kur taip ir neliko aišku kas buvo teisus, kas ne, kas už to stovėjo ir kas tuo buvo suinteresuotas, bet žmonės buvo žudomi ir žūdavo keistomis aplinkybėmis, kaltinimai pedofilija ir manipuliacijos mažu vaiku tapo visos valstybės pagrindiniu darbotvarkės klausimu, minios rinkosi ir smerkė, emocijos degino ir skaldė visą Lietuvą, ir kiekviena pusė vaikščiojo su savo „teisybe“.

Tai – 2009-2012 metų „Garliavos istorija“: tragiška, pilna radikalių emocijų ir su daugeliu vis dar neatsakytų klausimų. Šis „keistasis karas“ lyg ir nebuvo išoriškai susijęs su jokiais iki tol ar tuo metu kariautais „hibridiniais energetiniais ar politiniais karais“, tačiau šio „keistojo karo“ kalendorius (2009 ruduo–2012 metų vidurys) sutapo su „hibridinio energetinio karo“ dėl išsivadavimo iš „Gazprom“ monopolio ir už VAE projekto ateitį svarbiausiu laikotarpiu. Nors nėra jokių įrodymų, kad „keistąjį violetinį karą“ ir minėtus „hibridinius energetinius karus“ kas nors sieja, išskyrus tą patį laikotarpį, bet negali atsikratyti įspūdžio, kad tiems, kas prieš Lietuvą kariavo „hibridinius energetinius karus“, buvo naudinga, kad visuomenės dėmesys buvo prikaustytas prie „keistojo violetinio karo“, į kurį aktyviai įsitraukė ir daugelis politikos veikėjų.

Emocijos, susipriešinimas, kuriuos kėlė „keistasis violetinis karas“, trukdė platesnei visuomenei aiškiau pamatyti pavojus, kuriuos Lietuvai kelia Kremliaus prieš Lietuvą kariaujami „hibridiniai energetiniai karai“. Tokia situacija buvo naudinga Kremliui, o Lietuvos valstybė akivaizdžiai pademonstravo, kad ji su tokiomis visuomeninėmis krizėmis labai sunkiai susitvarko. Todėl šio „keistojo violetinio karo“ sąsajos yra vertos išsamesnio dėmesio ir šiame tekste.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Neringa Venckienė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Neringa Venckienė

Pirmiausia verta atkreipti dėmesį į tai, kad Rusijos specialių tarnybų istorija pateikia nemažai pavyzdžių, kaip Rusijoje tokios tarnybos sugebėdavo sukelti ir išlaikyti tokias ilgalaikes, aukštų emocijų, visuomenines krizes. Vienai iš įspūdingiausių tokių specialiųjų operacijų, taip pat susijusiai su vaiku, sukako šimtas metų tuo pat metu, kai Lietuva buvo apimta „keistojo violetinio karo“. Šiai šimtmečio senumo istorijai yra verta skirti šiek tiek daugiau dėmesio, kad suprastume, kokį vaidmenį tokiuose „keistuose karuose“ Rusijos specialiosios tarnybos vaidina jau visą šimtmetį.

1911 metais Kijeve šalia plytų fabriko buvo rastas nužudyto berniuko kūnas su daugeliu durtinių žaizdų. Carinės Rusijos slaptosios policijos „Ochrankos“ (iš jos vėliau atsirado Dzeržinskio „čekistai“, o dar vėliau Stalino NKVD ir KGB) vadovai nusprendė, kad tokios aplinkybės leidžia ieškoti būdų, kaip apkaltinti žydus ritualine žmogžudyste ir taip sukelti dideles aistras visuomenėje. Tai buvo naudinga carui, kuris po 1905 metų revoliucijos ieškojo būdų, kaip išsaugoti menkstantį populiarumą ir kaip išvengti valstybės demokratizacijos, ko reikalavo vis platesni visuomenės sluoksniai.

„Ochranka“ matė vieną galimybę kaip padėti carui: tam reikėjo radikalizuoti visuomenę antisemitinėmis nuotaikomis. Taip „Ochrankos“ kabinetuose po 1905 metų gimė garsusis, tariamai tikri „Siono išminčių protokolai“, o į plačią visuomenę buvo paleistas iškalbingas šūkis „Mušk žydus – gelbėk Rusiją“.

Štai tokiomis aplinkybėmis slaptoji policija „Ochranka“ nutarė, kad Kijeve yra gera proga apkaltinti žydus ritualine berniuko žmogžudyste ir taip susikurti instrumentą visuomenės nuotaikoms kaitinti. Tinkamas apkaltinimui žydas buvo greitai rastas – greta žmogžudystės vietos veikusio plytų fabriko vadybininkas, žydas Menachem Mendel Beilis.

Kijevo policijos kriminalistų vadovas, dirbdamas sąžiningai, greitai nustatė, kad berniuką nužudė ne koks nors žydas, o paprasti banditai – vagys, nes bijojo, kad berniukas, matęs jų nusikaltimą, gali apie tai kam nors papasakoti. Liberalios žiniasklaidos dėka žinia apie tikruosius žudikus, nustatytus kriminalisto, tapo žinoma ir plačiai visuomenei, tačiau „Ochranka“, papirkdama tariamus liudininkus, stūmė bylą su kaltinimais žydui toliau į priekį. Žmonių emocijos, kaip „Ochranka“ ir pageidavo, įsisiūbavo ne juokais, ir tai, „Ochrankos“ pasitenkinimui, tęsėsi net keletą metų.

Ši šimtmečio istorija rodo tik tai, kad Rusijos specialiosios tarnybos jau senai yra įvaldžiusios efektyvias technologijas, kaip sukurstyti ir ilgą laiką palaikyti karštas visuomenės emocijas, ir gilų pačios visuomenės susiskaldymą, jeigu to reikia siekiant kokių nors svarbesnių tikslų ar siekiant nukreipti visuomenės dėmesį nuo kokių nors kitų problemų.

Neturime įrodymų, kad „Garliavos istorijoje“ tos pačios „Ochrankos“ įpėdinės, šiandieninės Rusijos specialiosios tarnybos būtų sudalyvavusios ir naudojusios tas pačias technologijas, tačiau akivaizdu, jog ši istorija, šis „keistasis violetinis karas“ atskleidė tai, jog mūsų visuomenė neturi imuniteto nuo panašių manipuliacijų visuomenės emocijomis, kokį pasaulis stebėjo prieš 100 metų Kijeve.

Kita vertus, dar 2014 metais skelbtoje „Minkštojoje Rusijos sulaikymo strategijoje“, kalbėdami apie Rusijos hibridinį karą prieš „Chevron“ investicijas, teigėme, kad „Garliavos įvykių metu užmegzti interneto erdvėje veikiančių įtakos agentų tinklai tapo efektyvia priemone formuojant neigiamą pilietiškai aktyvių, tačiau patiklių Lietuvos piliečių nuomonę dėl investicijų iš Vakarų valstybių, pirmiausia – JAV)“.

Nors „keistasis violetinis karas“ nėra priskirtinas kokiam nors Kremliaus „hibridinių karų“ tipui, tačiau neapleidžia nuojauta, kad ateityje, jeigu Kremlius matys poreikį, jis sukurs ir panaudos savo naudai ir tokį „keistojo karo“ instrumentą. Deja, mes, Lietuva, pateikėme daug įrodymų, kad tokių „keistųjų karų“ nemokame sustabdyti ar suvaldyti. Nemokame ir apsiginti...

V. Siūlymai – ką daryti?

Akivaizdu, kad Lietuva ir ateityje neišvengs Kremliaus naujų „hibridinių karų“: tiek energetikoje, tiek ir tiesiogiai politikoje. Galima prognozuoti, kad energetikoje tokiais karais artimiausiame laikotarpyje taps Astravo AE reikalas ir Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacijos klausimai. Tai persikels ir į politinių karų frontus, kur tikėtina sulaukti ir visai naujų fronto linijų, pvz. dėl ES ateities. Būtume nedovanotinai naivūs ir neatsakingi, jeigu galvotume, kad gali būti kitaip. Arba jei galvotume, kad Kremliaus „hibridinių karų“ taikiniu gali būti tik tokios Kremliui „įdomios“ valstybės, kaip JAV ar Didžioji Britanija.

Astravo atominė elektrinė
Astravo atominė elektrinė

Jeigu sutinkame, kad tokie „hibridiniai karai“ prieš Lietuvą yra neišvengiami, tada turime savęs klausti – ką turime daryti, kad būtume geriau jiems pasirengę? Todėl šį tekstą ir baigiu keletu pradinių atsakymų į neatidėliotinų veiksmų reikalaujantį klausimą – ką daryti?

1. Akivaizdu, jog Lietuvos patirtuose „hibridiniuose karuose“ Kremliui labiausiai sekėsi ten, kur Lietuvoje veikė į įvairius verslo santykius su Rusija įsipainioję aukšto rango Lietuvos politikai, jų įmonės ar dosnūs rėmėjai. Todėl pirmiausia reikia „suvaldyti“ iš tokių sąsajų kylančias grėsmes. Tai galima padaryti nustatant įstatyminį reikalavimą, kad visi į politines pareigybes pretenduojantys veikėjai, įskaitant susijusius asmenis, privalo deklaruoti iš verslo su Rusija gaunamas pajamas ir jų dalį bendrose verslo pajamose. To nedeklaravusiems politikams ar jiems nenusišalinus priimant sprendimus, susijusius su politiniais ar verslo santykiais su Rusija, tai laikyti pagrindu pradėti apkaltą.

2. Reikia pripažinti, kad rūpindamiesi nacionaliniu saugumu esame neblogai pasirengę tik tokioms grėsmėms, kurios yra lengvai atpažįstamos: karinėms grėsmėms, kibernetinėms grėsmėms, atviros dezinformacijos grėsmėms. Todėl nuolat stipriname savo karinius pajėgumus ir siekiame dar aktyvesnio NATO karinių pajėgų vaidmens mūsų regione; stipriname kibernetinės gynybos pajėgumus ir mokomės preventyviai tokioms grėsmėms užkirsti kelią; drąsiai užkertame kelią Rusijos TV skleidžiamai dezinformacijai. Tačiau ir toliau liekame labai silpnai pasirengę atpažinti ir preventyviai užkirsti kelią Kremliaus „hibridiniams energetiniams“ ar „hibridiniams politiniams“ karams, nes nesutelkiame reikalingų gynybinių pajėgumų į vieną vietą.

3. V.Putinas 2015 metais įkūrė jungtinį hibridinio karo centrą, kuriam vadovauja kariškis, ir kuriame buvo apjungtos įvairios hibridinės pajėgos, galinčios panaudoti žiniasklaidos, ekonomikos, politikos ir „nešvarių priemonių“ instrumentus „hibridiniame kare“. Toks jungtinis centras buvo įkurtas pirmiausia siekiant, kad visi veiksmai būtų suderinti kovojant strateginio svarbiausio tikslo vardan: ES ir NATO silpninimo ir potencialios griūties.

4. Jungtinės Karalystės Vyriausybė, stebėdama vis didesnes Rusijos „hibridinių pajėgumų“ keliamas grėsmes, kaip atsaką į tokio jungtinio „hibridinio centro“ įkūrimą Rusijoje, svarsto apie specialaus jungtinio „war cabinet“ įkūrimą Londone. Kaip rašo Marius Laurinavičius panašų centrą jau yra įkūrusi Čekija: „Kovai su šiomis grėsmėmis Prahoje prie vidaus reikalų ministerijos įkurtas specialus Centras prieš terorizmą ir hibridines grėsmes, itin aktyviai veikia Vyriausybės tiesiogiai finansuojami ar kitaip remiami analitiniai centrai“. Esu įsitikinęs, kad lygiai tokio pat jungtinio „antihibridinio centro“ reikia ir Lietuvoje, kuriame turėtų būti sujungtos saugumo, politinės, ekonominės, energetinės, kibernetinės, politinių kampanijų analizės ir preventyvaus veikimo pajėgos, kurių užduotis turėtų būti labai svarbi – padėti valstybei užkirsti kelią ir apsiginti nuo naujų Kremliaus „hibridinių karų“. Nes, kaip tiksliai rašo tas pats M.Laurinavičius, apie čekų saugumo tarnybų pamokas Lietuvai: „Ir tai galima laikyti antrąja pamoka, ypač svarbia Lietuvai: vien grėsmę įvardinti tikrai nepakanka. Jei nebus aktyvaus koordinuoto valstybės pasipriešinimo, Kremlius gali pasiekti savo tikslų“. Iki šiol sukaupta Lietuvos patirtis, kaip tik ir įrodo, kad valstybė koordinuotai pasipriešinti „hibridiniams karams“ nėra tinkamai pasirengusi.

5. Jau minėta CSIS studija „Kremlyn Playbook: Understanding Russian Influence in Central and Eastern Europe“ pateikia rekomendacijas, ką JAV administracija, NATO, ES vadovybė turi daryti, kad Kremliaus pergalės „hibridiniame politiniame kare“ Centrinėje ir Rytų Europoje būtų sustabdytos. Ryškiausia rekomendacija – sutelkti reikalingus juridinius ir administracinius resursus tam, kad būtų imtais efektyviai persekioti nelegalius „Kremliaus pinigus“ (ar uždirbtus iš biznio su Kremliumi), kurie yra panaudojami įvairiems Kremliui naudingiems politiniams projektams Centrinėje ir Rytų Europoje. Studijos autoriai ragina JAV administraciją tokių rusiškų pinigų persekiojimui taikyti tokius pat metodus ir technologijas, kurias administracija taiko persekiodama nelegalias „Islamo valstybės“ teroristų lėšas. Lietuva turėtų diplomatiniais kanalais raginti stipriausius NATO partnerius, pradedant nuo JAV, tokiam nelegalių rusiškų politinių pinigų persekiojimui skirti ypatingą dėmesį. Pati Lietuva turėtų iš esmės sustiprinti visų lėšų, kurios vienaip ar kitaip daro įtaką politiniams procesams Lietuvoje, kontrolę, priežiūrą ir nelegalių lėšų persekiojimą. Ypatingą dėmesį reikia sutelkti tokiems procesams, kai neriboti verslo pinigai yra panaudojami pradinėje naujo politinio projekto formavimo stadijoje ir kai jie nekontroliuojamai investuojami naujo populiaraus „brando“ sukūrimui, kuris po to paverčiamas nauju politiniu projektu.

6. Lietuvos Baudžiamasis Kodeksas turi būti papildytas tinkamais straipsniais, kuriais turėtų būti apibrėžta baudžiamoji atsakomybė už pasikėsinimą į Lietuvos valstybę ir jos demokratinę santvarką „hibridinio karo“ instrumentais. Yra negerbiama sava valstybė, jei partija, su 24 mln. nelegalių litų suma pasikėsinusi į Lietuvos demokratiją, yra baudžiama tik už netvarkingą buhalteriją.

7. Kairiosios politinės partijos Lietuvoje turi suprasti, kad jų imunitetas, apsisaugant nuo tapimo Kremliaus „hibridinių karų“ įrankiu, yra žymiai silpnesnis ir nesunkiai įveikiamas. Ypač atidžiai tokios partijos turi stebėti verslininkų, turinčių didelių verslo interesų Rusijoje, norą įsilieti į politinę veiklą ar siūlymus realizuoti patrauklius socialinius ar kultūrinius projektus.

8. Lietuvoje dar nebuvo plačiai taikomas melagingų žinučių platinimas rinkimų kampanijų metų, kaip tai atsitiko JAV, Čekijoje ir kitur, todėl iš anksto reikėtų imtis prevencinių priemonių. Tai reikia aptarti specialiame strateginiame dokumente. Verta pažymėti, kad tokios šalys kaip Prancūzija ar Vokietija šiuo metu svarsto arba jau įgyvendina labai griežtus įstatymus, skirtus kovai su „fake news“ platinimu.

Kremliaus hibridiniai karai yra „never ending story“. Perfrazuojant garsiąją Francis Fukuyamos tezę apie istorijos pabaigą, ištartą šaltojo karo pabaigoje 90-aisiais, kad su šaltojo karo pabaiga baigiasi ir istorija, nes pastaroji yra karų ir konfliktų sąvadas, galime patys sau pasakyti: mums istorijos pabaiga negresia, nes Kremliaus „hibridiniai karai“ prieš Lietuvą tikrai tęsis. Bent jau tiek, kiek Rusija „rinks“ Putiną savo Prezidentu. O tai gali tęstis dar gerus 20 metų...

Turime būti tam pasiruošę.

Andrius Kubilius yra Seimo TS-LKD frakcijos narys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius