Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Andrius Navickas: Sutarimas geriau nei vienos grupės pergalė

Po ilgų diskusijų ir ginčų Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos buvo priimtos. Mindaugas Puidokas ir Rimas Dagys pasidžiaugė, kad žengėme labai svarbų žingsnį. Paradoksalu, bet abu jie tą patį kalbėjo ir tada, kai buvo priimtas šis įstatymas prieš pusantrų metų. Įstatymas, kurį vėliau patys paskelbė „baubu“.
Andrius Navickas
Andrius Navickas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Aš pats už galutinį pataisų projektą balsuoti nenorėjau ir, mano galva, svarbu paaiškinti – kodėl?

Tikrai nemanau, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo keisti nereikėjo. Nors ne kartą kartojau, jog aršūs įstatymo kritikai elgiasi neteisingai, „atpirkimo ožiu“ pavertę įstatymą, o ne nekompetentingus vykdytojus, karikatūriškai interpretavusius jo nuostatas. Man nepriimtina ir tai, kad užsibrėžto tikslo buvo siekiama bet kokiomis priemonėmis, net ir skelbiant nepatikrintus ar žinomai iškreiptus faktus. Sukelta moralinė panika, kuri tikrai nėra gera terpė išmintingiems sprendimams. Tuo galėjome įsitikinti, kai prieš porą metų buvo diskutuojama „Matuko reforma“. Tiesa, negalėjau pritarti ir tiems, kurie nepripažino aksiomos, kad vaiko paėmimas iš galimai nesaugios aplinkos šeimoje yra itin skaudus smūgis pačiam vaikui. Šis smūgis gali būti suduotas tik tuo atveju, jei gelbėjamės iš dar didesnės bėdos. Panašiai, kaip vaiko nustūmimas ant žemės, išvengiant į jį važiuojančio automobilio.

Psichologai, socialiniai darbuotojai akcentavo būtinybę saugoti vaiką, šeimų organizacijos tvirtino, kad tai pasieksime tik toliau stiprindami šeimas ir leisdami joms laisvai tvarkytis.

Nuo pat pradžių laikiausi nuostatos, kad mums reikalingas tvarus sprendimas, kuri visi pripažintume, kaip bendrąjį gėrį, po kurio niekas nesijaustų nugalėjęs ar pralaimėjęs. Kodėl tai itin svarbu? Šeimos ir valstybės institucijų supriešinimas silpnina abi puses. Mums gyvybiškai svarbu, kad psichologai, socialiniai darbuotojai, šeimų organizacijos atrastų bendrą kalbą ir veiktų sutelktai.

Atrodė, kad tokio visus tenkinančio kompromiso neįmanoma atrasti. Tuo labiau kad socialinės apsaugos ir darbo ministro lyderystės labai trūko. Tačiau per sausį įvyko labai svarbus pokytis ir galiausiai buvo sutarta dėl kompromisinio projekto, kuris atrodė teisingas tiek ministerijai, tiek daugumai kitų diskusijų dalyvių. Nė vienas kompromisas nebūna tobulas, tačiau visi, regis, sutiko, kad net svarbiau už įstatymo formuluotes yra reikli ir įdėmi stebėsena, kaip teisės aktas yra įgyvendinamas praktikoje.

Kai jau atrodė, kad diskusijos baigtos, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų (LŽVS) frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis nusprendė „susprogdinti bombelę“. Kai viskas jau buvo apsvarstyta komitetuose, jis įregistravo pataisą, pasak kurios į įstatymą buvo įrašyta sąvoka „reikšminga žala“. Tiek Linas Kukuraitis, tiek Vaiko teisių kontrolierė, tiek psichologų atstovai iš karto griežtai pareiškė, kad tokia pataisa gerokai susiaurins vaiko teisių apsaugą, taip pat nerimavo, jog atsiras dviprasmybių įgyvendinant įstatymo nuostatas. Pavyzdžiui, labai neaišku, kuo skiriasi reikšminga ir nereikšminga žala?

Esu tvirtai įsitikinęs, kad nėra nieko tragiško, jog priėmėme Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kuriame lieka ginčytinų nuostatų.

Dar vienas neaiškumas – kas šiandien prisiima politinę atsakomybę už situacija vaiko teisių apsaugos srityje? Laikiausi ir laikausi nuostatos, kad tai pirmiausia ministro Lino Kukuraičio atsakomybės sritis. Tačiau tai, kad jis išlieka ministru, nepaisant to, kad Seimo dauguma visiškai ignoravo jo poziciją, jau yra absurdas.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad nėra nieko tragiško, jog priėmėme Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kuriame lieka ginčytinų nuostatų. Man nepatinka visai kas kita, kad po pataisų priėmimo ne vienas politikas ėjo prie mikrofono ir dėkojo tiems, kas yra „teisingoje barikadų pusėje“. Pats barikados egzistavimas jau yra didžiausia problema.

Ir dar vienas dalykas – būtų labai gerai, kad nustotume politikoje manipuliuoti Bažnyčios mokymu. Turiu galvoje dalies kolegų pastangas įrodinėti, kad visi, kas jiems prieštarauja, išduoda krikščionybę. Kai suniekiname kitaip manančio žmogaus poziciją, tikrai netampame „labiau krikščionys“. Popiežius Pranciškus vasarį sakė kalbą Vatikane, kurioje pripažino, kad didžiulė tragedija, jog daug vaikų išnaudojami toje aplinkoje, kurioje jie turėtų būti saugiausi – šeimose, mokyklose, net Bažnyčioje. Popiežiaus siūlomas receptas – glaudesnis bendradarbiavimas su žmogaus teisių institucijomis ir socialinėmis tarnybomis, atsiverti stebėsenai ir atsisakyti „teisuoliškumo“, kai manome, kad mes tai jau tobulai mokame auklėti vaikus. Tokia popiežiaus pozicija, mano įsitikinimu, tikrai nereiškia, kad neturime gerbti tėvų ir smulkmeniškai kištis į šeimų gyvenimą. Turime ieškoti geriausio kompromiso tarp reiklios vaikų teisių apsaugos ir pagarbos šeimų savarankiškam veikimui. Šioje vietoje reikia ne kurios nors pozicijos pergalės, bet atkaklios pastangos sutarti ir suprasti vienas kitą.

Andrius Navickas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius