Abejonės iškyla tada, kai žiniasklaida pradeda orientuotis ne į tiesos paieškas, bet į smalsumo tenkinimą ar manipuliavimą juo. Kai gražus įvardijimas „ketvirtoji valdžia“ pradedamas suvokti ne kaip tarnystė visuomenei, bet kaip galia manipuliuoti žmonėmis, verčiant juos elgtis norimu būdu.
Apmaudu, jog kai kurie Lietuvos politikai sukompromitavo žodį „politika“ ir „valdžia“. Neabejoju, jog yra daug sąžiningų, kompetentingų politikų, tačiau daugumai Lietuvos žmonių žodis „politikas“ tampa „sukčiaus“ sinonimu. Deja, panaši situacija ir žiniasklaidoje. Yra gabūs, sąžiningi žurnalistai, apžvalgininkai, kurių tekstai puošia viešėją erdvę. Tačiau šioje erdvėje taip pat labai daug piktžolių, kurios dažnai užgožia tai, kas gera. Sakoma, jog šaukštas deguto sugadina medaus statinę. Deja, šiuo metu deguto kur kas daugiau nei šaukštas. Gal todėl tenka sutikti daug žmonių, kurie paprasčiausiai bijo žurnalistų, kuriems žodis „žiniasklaida“ yra žodžių „purvas“ arba „prekyba nuomonėmis“ sinonimas.
Neabejoju, jog yra daug sąžiningų, kompetentingų politikų, tačiau daugumai Lietuvos žmonių žodis „politikas“ tampa „sukčiaus“ sinonimu.
Ką daryti? Bent jau pradėti kritišką diskusiją apie dabartinę žiniasklaidos būklę Lietuvoje. Neseniai teko išgirsti kolegos nuomonę: „Dabartinėje situacijoje nevalia raustis po savo baltinius ir vienas kitą kritikuoti, turime būti vieningi ir solidariu frontu kovoti prieš politikus“. Šios frazės autorius vadovauja įtakingai žiniasklaidos priemonei. Man toks žurnalistų solidarumo suvokimas visiškai nepriimtinas. Tai veikiau klaninės sąmonės išpažinimas nei profesinis solidarumas. Jei mes iš tiesų siekiame tarnauti žmonėms, o ne esame paprasčiausiai prekybos nuomonėmis supermarketai, tai žurnalistų ydos mus turėtų neraminti kur kas daugiau nei politikų. Kitas dalykas – kai žurnalistai pradeda prieš kažką kovoti, jie neišvengiamai išduoda savo misiją. Mes tegalime kovoti už žmonių teisę žinoti. Vienybė svarbi, kai kas nors pradeda trukdyti tarnauti žmonėms. Tačiau, pripažinkime, dažniausiai trukdo mūsų pačių baimės ir arogancija.
Apie tai, kokias lietuviškos žiniasklaidos ydas regiu, ne kartą esu rašęs. Pakartosiu kelis teiginius, kuriuos išsakiau prieš porą metų. Deja, nuo to laiko situacija tikrai nepagerėjo.
„Tenka apgailestauti, kad didėja visuomenės panieka žurnalisto darbui, jog į žurnalistą vis dažniau žvelgiama ne kaip į teisės žinoti tiesą puoselėtoją, bet kaip į „smegenų plovimo“ įrankį. Tačiau pripažinkime - daugumai žurnalistų dabartinė situacija pakankamai patogi. Nereikia vargintis dėl tikslumo, rizikuoti, atskleidžiant galingųjų ydas. Galima pareikšti, kad žurnalistika tėra viena iš verslo atmainų, ir jos tikslas - pataikauti publikos skoniui, pelnytis duoną iš žaidimų, o apie kokias nors misijas tekalba visuomeniniai transliuotojai ar donkichotiškieji leidiniai, kurie tiražais gerokai nusileidžia išskirtinai į pelną orientuotai žurnalistikai.“ (Deja, baimės viešojoje erdvėje daugiau nei laisvės..)
Lietuva yra puikus pavyzdys, jog vidinė žodžio laisvės erozija yra ne mažiau pavojinga nei išorinė cenzūra. „Visuomenės informavimo įstatyme“ teigiama, jog viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Tačiau ką mes regime tikrovėje? Daugeliu atveju – verslą be taisyklių. Didelė dalis įtakingų žiniasklaidos priemonių yra tapusios sudėtine verslo-politikos-žiniasklaidos konglomeratų dalimi. Jose dirbantys žurnalistai rūpinasi ne skaitytojų ar žiūrovų teise siekti tiesos, bet savininkų politinių ar verslo interesų tenkinimu. Užsakomieji straipsniai, paslėpta reklama, ciniškas kišimasis į privatų gyvenimą, rimtų problemų suprimityvinimas, paviršutiniškumas ir purvo pylimas ant tų, kurių pozicija nepatinka žiniasklaidos priemonės savininkams – visa tai Lietuvoje yra įgavę epidemijos mastą.“ (Deja, baimės viešojoje erdvėje daugiau nei laisvės..)
„Šiandien žurnalistika asocijuojasi ne tiek su tiesa, kiek su galia. Spėju, jog ne apie tiesos troškulį rašoma ir paslaptingose dvylikoje Valstybės saugumo departamento pažymų, kurias parengė keli naivūs pareigūnai, manę, kad žurnalistikos, politikos ir verslo „Molotovo kokteilis“ pavojingas valstybei. Kol kas šis „kokteilis“ tik „įkrėtė proto“ tiems naivuoliams ir apdrėbė visus mus paskalų ir manipuliacijų mase, ir vargu ar ir naujieji Seimo nariai turės drąsos išsireikalauti minėtų pažymų, kuriose, regis, atskleidžiami gėdingi galingų žiniasklaidos priemonių darbo principai.“ (Sąžiningos žiniasklaidos ilgesys. Ar tikrai?)
Tikrai nemanau, kad išmintingiausias būdas gerinti situaciją – tas, kurį bandė įdiegti Seimo valdyba, įvesdama kvotas bei bandydama kontroliuoti parlamentarų kontaktus su žurnalistais.Kita vertus, tai nepateisina labai sustiprėjusių pastangų parodyti politikams tikrą žiniasklaidos priemonių galią. Tai nepateisina ir tokios „žurnalistikos“, kurią galėjome stebėti praėjusios savaitės laidoje „Teisė žinoti“, egzistavimo.
„Dabartinė žurnalistikos situacija daugiasluoksnė ir tikėtis vyraujančios kokybiškos, solidžios bei sąžiningos žurnalistikos galima tik tada, jei keisis tiek pačių žurnalistų, tiek visos visuomenės nuostatos. Vargu ar dauguma žurnalistų atras drąsos keistis, jei nesustiprės sąžiningos žiniasklaidos ilgesys visuomenėje, jei ir toliau dauguma žmonių tenkinsis tais bukinančiais produktais, kuriuos bruka pigių nuomonių pardavėjai. Neteko sutikti žmogaus, kuris netvirtintų, jog trokšta sąžiningos žiniasklaidos. Deja, toliau bendraujant, paprastai paaiškėja, kad sąžininga - šiuo atveju reiškia – pateikianti tik man patinkančias nuomones, nutylinti alternatyvas, agituojanti esą „teisinga“ kryptimi. Tai liudija, jog įpratome į žurnalistiką žvelgti ne kaip į svarbių klausimų kėlimą, skirtingų galimų atsakymų į juos nagrinėjimą, bet kaip į guru, kuris teikia elgesio receptų, pasako, ką turime galvoti, kaip elgtis. Labai dažnai žiniasklaida ne tiek skatina mus mąstyti, kiek leidžia nemąstyti, nes aprūpina jau sugromuliuotomis ir vartojimui parengtomis „tiesomis“. (Sąžiningos žiniasklaidos ilgesys. Ar tikrai?)
Dėl galingiausiojo prekeivio nuomonėmis vardo besigrumiančių rašeivų gyvenimo filosofija paprasta – jei žmonėms mūsų nereikėtų, mūsų tiražai, reitingai, reklamos srautai subliūkštų, ir būtume priversti keistis. Jei žmonės godžiai nepirktų iliuzijų ir apkalbų, mes atsisakytume šio verslo. O dabar mus kritikuoja pirmiausia tie, kurie pavydi galios ir patys nesugeba taip sėkmingai manipuliuoti žmonėmis. Ciniška filosofija, tačiau ją nuginčyti galima ne moralizavimu, bet asmeniniu apsisprendimu. Absurdiška ginčytis, kas pirmiau turi pradėti keisti požiūrį – žurnalistai ar jų auditorija. Pirmiausia turime kiekvienas iš mūsų atsakyti į klausimą: ko mes iš tiesų norime ir siekiame? Ar mes iš tiesų trokštame tiesos, su visais jos nepatogiais aspektais? Ar mes patys turime ryžto keisti ydingą sistemą maitinančius savo įpročius?“ (Sąžiningos žiniasklaidos ilgesys. Ar tikrai?)
