Ir sujudo lietuviai kaip sukiršintos širšės! Vieni sveikina tokį Seimo sprendimą, kiti juo piktinasi. Suskaičiuoti, kurių daugiau, deja, neįmanoma. Ne taip, kaip Seimo narius... Už tokį sprendimą balsavo 41 parlamentaras, „prieš“ buvo 2, susilaikė 5. Tačiau Seimo narių turime 141. Vadinasi, balsavime dalyvavo mažiau nei trečdalis tautos „išrinktųjų“! O kur buvo likusieji? Atostogavo Bahamose? Sėmėsi patirties Afrikoje? Žaidė tenisą? Ar bailiai, kaip ponas Algirdas Sysas (per debatus griežtai nepritaręs tokiam siūlymui), nėrė į krūmus, o gal į Seimo restoraną?
Kažin ar tauta besužinos, kur ir ką veikė tokią atsakingą apsisprendimo valandą dauguma jos rinktų atstovų, nes balsavime nedalyvavo ir pats seimūnų etikos vyriausiasis sargas Algimantas Salamakinas. O gaila...
Bet ir toje deguto statinėje – šaukštelis medaus: aksioma tampantis teiginys, kad Seimas – tai mūsų pačių, mūsų visuomenės veidrodinis atspindys. Kokie esame, tokiems ir valdžią patikime. Kas balsavo už konservatorių ir krikdemų sąjungą, tas dabar džiaugiasi ministrės Rasos Juknevičienės iniciatyva ir Seimo mažumos (deja!) priimtu sprendimu. Kiti – arba prieš, arba nežino, ką besakyti, ką begalvoti... Gal žinių trūksta, gal drąsos stokoja savo nuomonei pareikšti ir apginti, o gal bijo aplinkinių reakcijos? Žodžiu, prisitaikėliai ar neišmanėliai.
Kažin ar tauta besužinos, kur ir ką veikė tokią atsakingą apsisprendimo valandą dauguma jos rinktų atstovų, nes balsavime nedalyvavo ir pats seimūnų etikos vyriausiasis sargas Algimantas Salamakinas. O gaila...
Bet ar gali būti kitaip? Juk labai jau skirtinga patirtis formavo dabartinių lietuvių sąmonę. Vieni, paveikti klastingos kagėbistų propagandos ir provokacijų, nespringdami laisvės kovų didvyrius vadina „banditais“, kiti net už visus Viktoro Uspaskicho milijonus nesutiktų stribų vadinti (ir niekada nevadino!) „liaudies gynėjais“.
Tad sprendžiant iš to vaizdelio, kurį parodė „veidrodis“, premjerui Andriui Kubiliui ir tautos švietimu bei kultūra besirūpinantiems ministrams vertėtų skubiai pakoreguoti jų siūlomus šūkius-gaires.
Pirma: užuot postringavę apie ŽINIŲ EKONOMIKĄ, imkimės ugdyti ŽINIŲ VISUOMENĖ. Nes jei visuomenė stokos žinių, valstybė liks ne tik be ekonomikos, bet ir be piliečių! O Seimas – be kompetentingai dirbančių politikų.
Antra: užuot prioritetu skelbę švietimo ir mokslo orientavimą į VERSLO poreikius ir verslumo ugdymą, orientuokime švietimą ir mokslą į VALSTYBĖS ir visuomenės poreikius, tarp kurių verslas – anaiptol ne visa lemiantis veiksnys! Tikroji kuriamoji, varomoji ir stabilumą valstybei užtikrinanti jėga – aukštos moralės, sveiki, saugūs, tvirtų principų piliečiai. Jų žinios, verslumas, darbiniai įgūdžiai – „antstatas“ ant tvirtai suręsto moralinio-humanistinio pamato.
O ant kokio pamato mes statome savo valstybę, į ką orientuojamės?
Beveik iškart po Kovo 11-osios akto, nespėjus dar gerai sutvirtinti moralinių ir juridinių atkurtos nepriklausomybės pamatų (jie ir šiandien tebekliba), kai kas puolė svaičioti apie „viršūnėles“: apie elitą, apie aristokratiją – savas vertybes puoselėjančių valstybių visuomenės „papuošalus“. Galima suprasti tokius norus, bet kad kalnų erelio plunksnomis apsikaišęs lygumų gandras netaptų juokingas, jis turėtų užsiauginti ir erelio raumenis, ir erelišką narsą.
O iš kur okupantų ir kolaborantų „ugdytoje“ Lietuvoje galėjo taip greit atsirasti naujas elitas ar aristokratija? Juk tikrasis, prigimties aristokratizmas ar išskirtinis, elitinis intelektas nepriklauso nuo įstatymų ar susitarimų, ir net „kilmės“ dokumentai negali per vieną naktį padaryti kilniu „bajoru“ to, kuris pats ar jo tėvai dešimtmečiais lankstėsi prieš brutalią jėgą, įžūlų cinizmą, „išlaisvintojų“ chamiškumą, klusniai žaidė okupantų primestus ideologinius-socialinius žaidimus.
Apsikaišyti dirbtiniais blizgučiais, nu(si)pirktais postais gali bet kas. Bet iš kur pasisemti dvasios stiprybės, taurumo, orumo, kilnumo, jei net žodžiai, įvardijantys tas savybes, jau baigia išnykti iš mūsų kasdienės kalbos?
Juk šiandienėje Lietuvoje esama ir tikrojo, ne postais, o darbo, veiklos rezultatais bei visuomenės pagarba iškilaus intelektinio-kūrybinio elito, ir dvasia taurių aristokratų. Pastaruosius galima pamatyti visur, kur tik reiškiama pagarba laisvai, nepriklausomai Lietuvai, jos istorijai, kompromisų nepriėmusiems laisvės gynėjams.
Šiandienės Lietuvos aristokratai – tai miško bunkerių sunkumus, išdavysčių, kalėjimų ir tremčių kančias atlaikę, meilę Tėvynei ir žmogiškąsias vertybes išsaugoję buvę partizanai, tremtiniai bei jų palikuonys. Daugelio jų šiandien nebėra su mumis.
O buvo ir tokių, kurie „jūras perbridę, pelkėje nuskendo“, neištvėrę kankinimų ar suvedžioti kankintojų saldžių pažadų.
Tuo brangesni, pagarbos ir padėkos vertesni yra tie, kurie dar su mumis, kurie vėliavomis, gėlėmis ar brangiais prisiminimais nešini ateina prie kapų ir paminklų nusilenkti atminimui tų, kurie kėlė, šaukė, vedė, vadovavo... Jų netrūko ir ten, kur buvo pagerbiamas J.Žemaitis: Seime, Kaune, Palangoje, kurios miesto taryba priėmė nutarimą suteikti kurorte gimusiam laisvės kovų vadui miesto garbės piliečio vardą.
Jų, laisvės aristokratų, tiek daug, kad trumpame komentare netilptų visų vardai ir pavardės. Jų, kita vertus, labai mažai, nes aplink juos – kartų tuštuma. Mažai jaunų veidų, beveik nematyti moksleivių. O mokytojų – keliasdešimt kartų mažiau, nei protesto mitinguose prie Seimo.
Štai ir penas apmąstymams: kokie turėtų būti valstybės švietimo ir socialinės politikos prioritetai, jei nenorime tapti mankurtų tauta, Europos elito interesus aptarnaujančiu personalu?!
