Partijos artimiausiomis savaitėmis viena po kitos rinksis ir spręs, kokį partietį siūlo ar ką remia „iš šono”. Ne už kalnų ta akimirka, kai aiškų „taip” arba „ne” turės pasakyti net tie, kurie dabar koketiškai flirtuoja su visuomene ar galimais rėmėjais.
Ledus tik šiomis dienomis pralaužė konservatorių–krikdemų narė Laima Andrikienė. Europarlamentarė, nors ir suskubo paneigti, jog apsisprendė galutinai, savo demonstruojamu pasiryžimu dalyvauti rinkimuose gali stumtelti visą vežimą. Kol kas sunku pasverti jos šansus.
Pagaliau. Nes jau ėmė darytis nebejuokinga, kai po partijos nesėkmės abejoti dėl dalyvavimo prezidento rinkimuose ėmė etatinė kandidatė Kazimiera Prunskienė, ką jau kalbėti apie Artūrą Paulauską.
Ledus tik šiomis dienomis pralaužė konservatorių–krikdemų narė Laima Andrikienė. Europarlamentarė, nors ir suskubo paneigti, jog apsisprendė galutinai, savo demonstruojamu pasiryžimu dalyvauti rinkimuose gali stumtelti visą vežimą. Kol kas sunku pasverti jos šansus. Be to, gali būti, jog taip politikė siekia atkreipti į save dėmesį prieš birželį vyksiančius Europos parlamento rinkimus. Galbūt kitas tikslas yra išjudinti konservatorius-krikdemus, kurių lyderis kalba apie paramą nepartinei Daliai Grybauskaitės, nors vienai įtakingiausių Lietuvos politinių jėgų lyg ir priklausytų turėti savo atstovą varžybose dėl prezidento sosto.
Kad ir kaip toliau klostytųsi moters, kadaise pripratinusios Lietuvą gyventi nauju laiku, tolesnė karjera, buvo maloniai keista išgirsti, kaip kandidatė apie savo dalyvavimą atvirai kalba pati, o ne abstrakčiomis frazėmis išsisukinėja nuo eilinį gandą tikrinančių žurnalistų.
Kodėl prieš šiuos prezidento rinkimus tiek daug maišų ir kačių? Tarp galybės priežasčių yra ir baimė, jog pretendentą bus spėta apjuodinti, ir prastoka partijų, tiesiog neturinčių, ką įdomaus pasiūlyti rinkėjams, sveikata. Taip pat neatmestina galimybė, jog delsa susijusi su užkulisiniais žaidimais.
Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvos politinės jėgos dalyvauja prezidento rinkimuose tik iš pareigos. Vien dėl to, jog privalo. Juk būtų kažkaip negražu nedalyvauti.
Siekdamas realiai daryti įtaką politiniams procesams, prezidentas ar prezidentė turi įdėti daugiau darbo nei gauna naudos. Iš pirmojo šalies asmens tauta paprastai reikalauja tiek, kiek galios Konstitucija jam nesuteikia. Valstybės vairą iš tiesų valdo premjeras, todėl strategiškai svarbiau kontroliuoti šį postą. Nuosmukio laikotarpiu žmonės įdėmiau seka valdžios sprendimus ekonomikoje nei vertybių demonstravimą užsienio politikoje. Ekonomistas šiuo atveju naudingesnis Vyriausybės rūmuose, nei S.Daukanto aikštėje.
O tautai ar reikia prezidento? Ji labiausiai trokšta simbolio, kurį galėtų mylėti. Tai galima pamatyti ir iš šalies vadovo rinkimų rezultatų. Dažnai balsuojama „patinka/nepatinka” principu. O jei jau ką nors išrinko, prezidentas niekada, išskyrus apkaltos atvejus, neiškris iš populiariausių šalies veikėjų penketuko. Jo reitingai bus tuo aukštesni, kuo jis mažiau reikšis. Tokiu būdu prezidentas tampa savotišku modernios valstybės monarcho pakaitalu, ikona, į kurią neverta investuoti nei politiškai, nei finansiškai.
Norėtųsi, kad vargais negalais iškeltas ir išrinktas kandidatas dirbtų taip, jog po penkerių metų klausimų, ar prezidento institucija Lietuvai reikalinga, nebekiltų.
