Liberalų išpuoselėta tik viena vertybė – laisvė. Todėl jų itin nedomina socialinė atskirtis, o jų politiką galima nusakyti vienu sakiniu: skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Atrodo, viskas aišku. Pasaulyje liberalai savo viltis sieja su mokančiais daryti biznį individais ir juos visokeriopai remia. Pasaulyje socialdemokratai nepalieka užribyje ir tų, kurie nemoka ar nepajėgūs daryti biznio ir moka tik sąžiningai dirbti, nes socialdemokratai mano, kad nė vienas visuomenės narys, įskaitant bedarbius, ligonius ar neįgaliuosius, negali būti paliktas be jokio valstybės dėmesio.
Lietuvoje pastaruoju metu susiklostė kitokia padėtis. Liberalai taip ir išliko liberalai, o socialdemokratai pradėjo vadovautis liberalų ideologija ir beveik prarado savo identitetą, nors LSDP turėjo tapti daugumos žmonių interesams atstovaujančia partija. Dauguma žmonių – tai vidutinis gyventojų sluoksnis ir visi tie, kurie nebesuveda galo su galu.
LSDP identitetas buvo prarastas, kai socialdemokratai primiršo dvi savo pamatines vertybes: solidarumą ir socialinį teisingumą. Jie pasiliko tik vieną, liberalų išpuoselėtą pamatinę vertybę – laisvę. Todėl socialdemokratams valdant socialinė atskirtis nesumažėjo. Kodėl LSDP taip „apgenėjo“ savo vertybių triadą?
Pagrindinė priežastis buvo tokia. LSDP susijungus su LDDP atkeliavo ir naujas socialdemokratijos turinys, esą „socialdemokratija – tai tas pats liberalizmas, tik iki tam tikros ribos“. Taip manė patys aukščiausieji partijos pareigūnai. Ir ne tik manė, bet ir priiminėjo atitinkamus sprendimus. Todėl nenuostabu, kad partijos vykdoma ekonominė–socialinė politika skyrėsi nuo liberalų propaguojamos politikos nebent smulkmenomis. Buvo pritarta liberalų siūlymui visiems vienodu procentu sumažinti pajamų mokestį, buvo atsisakyta pasaulio socialdemokratų išpuoselėtos progresinių mokesčių tarifų idėjos. Kam dar liko neaišku, kad tik turtingajai visuomenės daliai progresiniai mokesčių tarifai yra itin nemalonūs.
Vietoj progresinių pajamų mokesčio tarifų turtingieji buvo pamaloninti sumažintu pelno mokesčiu, taip paremiant ne darbą, o kapitalą. Buvo atsisakyta apmokestinti turtą, atsisakyta brangaus turto įsigijimo mokesčio įvedimo, atsisakyta nustatyti viršutinę ribą valdininkų ir tarnautojų atlyginimams, kad jie neviršytų prezidento gaunamos algos. Taip LSDP numojo ranka į savo dvi iš trijų pamatinių vertybių ir pradėjo plaukti liberalų laivakeliu. Nenuostabu, kad rinkėjai nebegalėjo suprasti, kuo LSDP skiriasi nuo liberalų, jei abiejų partijų ekonominė–socialinė politika ta pati.
Pranyko skirtumas tarp abiejų partijų ir dalijant malonius rinkėjų ausiai rinkimų pažadus, iš anksto žinant, kad jie bus nevykdomi. Nei liberalai, nei LSDP čia nematė nieko smerktino. Iki LSDP–LDDP jungtuvių net LSDP politiniai oponentai – konservatoriai – įvairiose rinkimų apygardose sakydavo, kad visos partijos meluoja, bet socialdemokratai meluoja mažiausiai. Tačiau vėliau socialdemokratai ir šiuo atžvilgiu pradėjo nebesiskirti nuo liberalų.
Trečias liberalus ir LSDP vienijantis požymis – atlaidus požiūris į partijos kolegų klaidas ir net kriminalinius nusikaltimus. Jeigu socialdemokratas savo visuomeninę padėtį naudoja savanaudiškais tikslais, o partijos etikos sargai neskuba nagrinėti tokių partijos narių veiksmų, tai nereikia labai lakios vaizduotės, kad sužinotum rinkėjo nuomonę.
Į klausimą, kuo LSDP skiriasi nuo liberalų, jei ekonominė–socialinė politika identiška, o rinkimų pažadai tokie pat fiktyvūs, jeigu ir vieni, ir kiti taiko dvejopus standartus saviems ir svetimiems, galima vienareikšmiškai atsakyti: jos skiriasi tik partijų vadų pavardėmis ir partijų reitingais.
Pasikeitus LSDP vadovybei šios partijos reitingai pradėjo nuosekliai augti, o tai reiškia, jog rinkėjai dar neprarado vilties, kad LSDP vėl pradės vadovautis visa savo pamatinių vertybių triada. Tuo metu liberalų reitingai beviltiškai smunka ir tai neturėtų stebinti. Nes visos partijos, kurios susidėjo su konservatoriais, išnyko iš politinio žemėlapio. Kas dabar prisimena tautininkus ar politinių kalinių ir tremtinių partijas. Net garsi praeityje Krikščionių demokratų partija tapo tik vantos lapu prie Tėvynės sąjungos nugaros. Liberalų laukia tokia pati ateitis. Kas tada gali paneigti liaudies išmintį: „Neik su velniu obuoliauti, nes liksi be obuolių ir be maišo“?
