Priminsiu ponui A.Patackui, kad sovietų imperija jau senai sugriuvusi, todėl matuoti demokratinę valstybę naftalinu kvepiančiais pamąstymais neturinčiais nieko bendro su realia tikrove, rodo visišką nemokėjimą elgtis ir mąstyti šiuolaikinės demokratinės ir teisinės valstybės rėmuose.
Sakau jam ir visam violetiniam judėjimui: niekas nėra demokratinėje valstybėje aukščiau įstatymų. Jeigu jis ir jo kolegos įsivaizduoja, kad šiandieninė Lietuva yra vis dar tą pati Lietuvos SSR, siūlau jiems visiems apsilankyti pas psichologą. Pastarasis gal paaiškins psichologiniais terminais, kas yra žmogus, manantis turįs „neklystantį moralinį kompasą“.
Tačiau ne tik jis ir jo kolegos mano esantys niekada neklystantys. Lietuvoje su prisipažinimu „Mea culpa“, arba „Atleiskite, aš klydau“ tikrai striuka. Retas politikas turi drąsos Lietuvoje prisipažinti klystantis. Kodėl?
Atsakymas nekomplikuotas: baimė likti kvailiu. Baimė būti įvardintam silpnavaliu. Nors žmogus, sugebantis viešai prisipažinti klydęs, kaip tik rodo vidinį sielos stiprumą. Mūsų visuomenės mentalitetas yra iškreiptas autoritarinio, pavlovinio auklėjimo, kuriame vietos nėra žmogiškam suklydimui.
Sakydamas pavlovinis auklėjimas, turiu galvoje klaidos-bausmės mąstyseną. Ta bausmė suklydus virsta tikra klystančio žeminimo euforija. Ryškiausias pavyzdys – mūsų niekada neklystanti prezidentė. Panašaus mąstymo žmonės ilgainiui regi save metafiziniais Dievo pasiuntiniais žemėje, „kurių galva yra aukščiau įstatymų“, anot A.Patacko.
Suprantu jų elgesį kaip kilusį iš visiško asmeninio bejėgiškumo suvokimo. Jis ir kiti N.Venckienę remiantys buvę disidentai jau beveik dvidešimt metų yra atsidūrę už prožektorių šviesų. Jie jau beveik pradingo iš viešos atminties, tapo dar gyvomis istorinėmis relikvijomis.
Ir staiga jiems atsirado galimybė atkreipti į save dėmesį apgailėtiname farse. Tame, kur įtariami nusikaltimais asmenis tiesiog akyse verčiami šventaisiais. Ar jie tai supranta?
Akivaizdu, kad jie su laiku nedraugauja. Akivaizdu, kad jie nesugeba susivokti demokratijos žaidimo taisyklėse bei normose. Taip pat akivaizdu, kad tam tikrose aplinkybėse įgijęs pagarbą žmogus naujose aplinkybėse negali spekuliuoti ta įgyta pagarba. Taip elgiasi nuo tikrovės atsilikę buvę disidentai. Jie pamiršo, kad pagarba žmogui nėra užpatentuota. Jie nesuvokia, kad kadaise įgyta pagarba spekuliuoti kaip ir nedera, nes toks žmogus tampa apgailėtinai juokingu.
Istorijoje daug atvejų, kai tam tikru laikotarpiu suvaidinę svarbų vaidmenį žmonės ilgainiui praranda ryšį su atsisakančiu sustoti laiku ir gyvenimu, todėl nebesugeba nei eiti šalia, nei spėti įkandin.
Juokingas yra ir įvardijamas N.Venckienės „politine figūra“. Juk ta „politinė figūra“ toje teisinėje sistemoje išdirbusi dešimt metų nė karto viešai nepareiškė jokios kritikos tai sistemai, kol ji nepalietė jos asmeniškai.
Tad kuo jos politiškumas pasireiškė? Bailio slapstymuose nuo prokuratūros ligoninėse? Lyg papūgai pasikartojančiuose pasisakymuose, kurių turinio ji niekaip neįkanda, mat juos ant „špargalkės“ surašė profesorius P.Gylys? Kad kritikuoja trūkumus teisėsaugoje? Tai tuos trūkumus kritikuoja kas tik netingi. Visų pirma, žiniasklaida ir ji tai darė ir daro jau daugiau kaip dvidešimt metų.
Klausantis „Drąsos kelio“ kvazipartijos veikėjų pareiškimų girdi atvirą neapykantą nekaltumo prezumpcijai.
N.Sadūnaitė, kadaise pasirašiusi pilnoje šmeižto ir iškrypėliškos neapykantos kitokiems knygoje „Sodoma ir Gomora“, dabar aiškina: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“. O jei nelydi, vadinasi, yra nusikaltėliai“. Klaikus primityvumas, nieko nepasakysi. Taip niekuo nekalta motina sumaišoma su žeme, svetimo vaiko grobimas tampa didvyrišku poelgiu, o vaiką pagrobusioji pavirsta „politine figūra“. Ir tai vadinasi (ne)rinkimų kampanija? Žemiau kristi nėra kur.
Tų žmonių „neklystantis moralinis kompasas“ jau seniai susikompromitavęs ir sudūlėjęs. Istorijoje daug atvejų, kai tam tikru laikotarpiu suvaidinę svarbų vaidmenį žmonės ilgainiui praranda ryšį su atsisakančiu sustoti laiku ir gyvenimu, todėl nebesugeba nei eiti šalia, nei spėti įkandin.
Ramina tik žinojimas, kad ir tokie reiškiniai galiausiai išnyksta civilizuotoje, demokratinėje visuomenėje.
