Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 1d. 14:19

Arūnas Valinskas: Kaip Titovas Klaipėdoj „šūdą pasakė“

Arūnas Valinskas Vasara – intensyvios žemdirbystės ir jos kenkėjų metas. Augant bulvėms, darbo imasi ir juodai oranžiniai jų naikintojai. Vienas jų Klaipėdoje pagal geriausias Donelaičio aprašytas kaimo tradicijas štai ėmė ir „būriškas šūtkas prasimanė ir šūdą pasakė.“

Klaipėdos miesto tarybos posėdyje Viačeslavas Titovas pademonstravo išskirtinį žingeidumą Lietuvos partizanų įamžinimo problematikai, būtent – Adolfo Ramanausko-Vanago pagerbimui Klaipėdoje, kur studijavo šis pasipriešinimo vadas. Jei man, dėsto Viačeslavas, kaip tarybos nariui, kyla tam tikrų neaiškumų, tai ar aš turiu tylėti? Kodėl gi, prašom domėtis.

„Ar jūs tikrai galvojate, kad Klaipėdoje reikia pagerbti žmogų, kuriam vadovaujant buvo nužudyti 8000 taikių Lietuvos gyventojų ir jų vaikų?“ – tarybos posėdyje jos narių užsispyrimu domisi Titovas. Koks tyras noras pažinti! Tiesiai iš to paties žinių krepšelio, kaip ir „ar žinojote, kad Žemė plokščia?“ bei „ar jūs tikrai nežinojote, jog Holokaustas yra išgalvotas?“ Klaustukas ir klausimo sintaksė nesąmonių tiesa nepadaro.

Atsakymų Viačeslavas gavo visą chorą. Andriaus Tapino iniciatyva, pono Titovo pareiškimais, kaip galimu mirusiojo atminimo paniekinimu, susidomėjo Klaipėdos apygardos prokuratūra, o pačioje taryboje buvo surinkti parašai dėl apkaltos pradėjimo. Kad viskas neapsiribotų vien biurokratija, Titovo kolega Audrius Vaišvila dar drėbtelėjo jam į veidą miltų, o pakeliui į ketvirtadienio posėdį jis buvo pasitiktas plakatais „V.Titovas – KGB agentas“, ir raginimais jam, kaip „prakeiktam okupantui“, dingti iš Lietuvos.

Meniška, emocionalu, tačiau ne visiškai tikslu ir konstruktyvu. Viačeslavas Titovas į Klaipėdos miesto tarybą pakliuvo ne su ginkluotais rusų agentais karinės agresijos metu, o buvo teisėtai išrinktas Lietuvos piliečių. Būtent jų jis ir gali būti geriausiai nubaustas.

Rusų sąjunga? Baikit, nemanau

Tokie veikėjai kaip Titovas ar Tomaševskis daugiausiai žalos daro būtent toms mažumoms, kurias jie dedasi atstovaujantys, ir todėl šiai problemai spręsti yra kritiškai reikalingi jų balsai – tiek rinkimuose, tiek viešojoje erdvėje. Klaipėdoje daugiau nei penktadalis gyventojų yra etniniai rusai. Nors toli gražu ne visi yra tokiom vatos prigrūstom galvom kaip Titovas, jo, kaip Lietuvos rusų sąjungos atstovo, buvimas miesto taryboje tikrai kad jiems nepadeda. Savo pareiškimais apie fašistinę Lietuvą, valkiojimusi po renginius su „koloradke“ ar Vanago šmeižtu jis gal ir „trolina Lietuvą“, bet to daroma žala Lietuvos rusų įvaizdžiui yra tikra ir išliekanti. Būtent todėl jų pozicija ar apatija šiuo klausimu yra kritiškai svarbus dėmuo.

Tačiau tam turi būti atgalinis ryšys. Etninėms mažumoms gali būti sudėtinga mesti iššūkį status quo, ypač gyvenant tomaševskinio tipo jėgų dominuojamuose rajonuose. Jei Lietuvos lenkai ar rusai turės pagrindo manyti, kad vienoje pusėje dėl nesutampančių pažiūrų, kitoje – dėl etninės kilmės yra nelaukiami, greičiausiai rinksis mažesnį blogį ir dėsis prie savų tautinių aktyvistų, nors jų išsišokimai ir jiems patiems atrodys peržengiantys ribas.

Būtent todėl savo namų darbus turime atlikti ir mes. Kai girdime etninio grynumo reklamą „Lietuva – lietuviams“ ar nacionalinės poezijos šedevrą „viens su puse, du su puse – graži Lietuva be rusų“, lygiai taip pat turime aiškiai pasakyti, kad Lietuva yra visų ištikimų jos piliečių namai, o nacistuojantys svastikų braižytojai mums atrodo ne mažesnis nesusipratimas, negu jiems.

Baisiausias nuodas titovinės rūšies koloradams būtų paprasčiausias jų nerinkimas ir marginalizavimas iš saviškių pusės. Dar geriau – pačių etninių mažumų iniciatyva iš savo tarpo iškelta ir remiama alternatyva tokiems gelbėtojams. Tačiau tai – ilgalaikė perspektyva.

Ir ką gi mums su jumis daryti, pone Titovai?

Pastarosiomis dienomis „bausti negalima atleisti“ dilema sukasi apie konkretesnius dalykus: nusipelno Viačeslavas Titovas prokuratūros dėmesio ir apkaltos ar ne. Dėl tyrimo į prokuratūrą besikreipusioji pusė mano, kad taip, tačiau yra ir balsų, teigiančių, kad tokia reakcija tik pasitarnaus Rusijai lipdant Lietuvos kaip fašistinės ir už saviraiškos laisvę persekiojančios valstybės paveikslą.

Rusija Lietuvą koneveiks su mūsų pagalba ar be jos. Net jei nebus nieko tikro, už ko kabintis, kažkas bus sugalvota. Atmušti Kremlių nuo propagandos – ne mūsų galioje. Kas dėl saviraiškos laisvės – Viačeslavas Titovas neteigė, kad Vanagas buvo baisiai negražus, garsiai čepsėdavo ar, geriausiomis nūdienos interneto tradicijomis, kad jo mama buvo stora. Jam buvo mestas labai konkretus kaltinimas konkrečiu nusikaltimu su konkrečiais skaičiais, o tai – jau ne nuomonės ar paprasčiausio įžeidimo reikalas. Kas gali būti sunaikinta tiesos, nusipelno būti sunaikinta tiesos, tereikia nuspręsti, kaip tai efektyviausiai padaryti.

Partizanų šmeižimas turi paralelių su kita istorinės atminties problema pasaulyje: Holokausto neigimu. Ši tragedija – vienas geriausiai dokumentuotų įvykių istorijoje, tačiau pasaulyje pilna įvairaus plauko „ekspertų“, teigiančių, kad arba jis išvis neįvyko, arba jo mastas yra gerokai išpūstas (arba kad žydai bet kuriuo atveju to nusipelnė).

Tarsi nujausdamas, kas laukia ateityje, JAV generolas ir būsimasis prezidentas Dwight’as Eisenhower’is asmeniškai lankydavo ir dėdavo milžiniškas pastangas dokumentuoti nacių koncentracijos stovyklas ir jų nusikaltimus Europoje. Nepaisant kilometrų filmuotos medžiagos, vis viena atsiranda genijų, prie Holokausto dedančių klaustuką.

Kai kurios šalys problemą bando spręsti kriminalizuodamos Holokausto neigimą. Kaip bepasirodytų keista, apie tokių priemonių žalą neretai pasisako daugybė istorikų. Viena iš problemos pusių – baudžiamojo persekiojimo perspaudimas iš idiotų sukuria kankinius, o patį baudžiamą veiksmą padaro itin paklausų tarp save neva kovotojais už tiesą įsivaizduojančių marginalų – tokių kaip Titovas.

Kaip kritiškai svarbią alternatyvą kovojant su sąmokslo teorijomis ir šmeižtu, istorikai kaip tik pateikia švietimą bei jautrių temų viešinimą ir kėlimą į dienos šviesą. Tarkime, debatuose su sričių profesionalais. Tegu partizanų banditizmo atstovai atsiveda visą savo svajonių rinktinę į viešus debatus, kur su jų argumentais, dokumentais ir naratyvais istorikai ir archyvarai išvalys grindis.

Pakvieskime Viačeslavą Titovą pasišnekėti. Ne tik jį – tegu į komandą dar pasiima kitus sovietinės nostalgijos sunkiasvorius, tokius kaip Jonas Kovalskis ir Jurijus Subotinas. Tačiau tegu jie šneka ne teisme, miesto taryboje ar „Facebook’e“ (arba ne tik ten), bet tikruose debatuose su istorikais, kuriuose iš jų viešai ir sąžiningai bus padaryti ne kankiniai, o neišmanėliai ir melagiai. Juk durniaus liežuvis – didžiausias jo priešas.

Arūnas Valinskas yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nario Mykolo Majausko padėjėjas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min