Pastarąsias savaites žiniasklaidoje nemažai kalbama apie Vaikų raidos centro perkėlimą į Vaikų ligoninės patalpas. Apsilankęs ligoninėje sužinojau, kad dalį vaikų raidos centro norima perkelti į 25 lovas turintį vaikų traumatologijos skyrių ir panaikinti vaikų traumatologijos – ortopedijos centrą.
Manau, kad tai neišspręstų Vaiko raidos centro problemų ir labai pablogintų sąlygas gydyti vaikus, patyrusius traumas. Taip pat manau, kad Santaros klinikų administracija taip nori nuslėpti savo neveiklumą sprendžiant apgailėtinose sąlygose esančių Vaikų raidos centro ir Infekcinės ligoninės problemas.
Vaikų ligoninės administracija ieškojo įvairių variantų, kaip padėti Vaikų raidos centrui, bet atėjus 2018.01.31 į vaikų traumatologijos skyrių Juozui Olekui, staiga viskas pasikeitė lyg mostelėjus burtų lazdele, ir buvo pasiūlyta didesnę pusę vaikų traumatologijos skyriaus patalpų atiduoti daliai Vaikų raidos centro, jų darbuotojai čia jau žvalgosi.
Lyg mostelėjus burtų lazdele buvo pasiūlyta didesnę pusę vaikų traumatologijos skyriaus atiduoti Vaikų raidos centrui.
Gal jis, patyręs gydytojas, du kartus buvęs sveikatos apsaugos ministru, nežino, koks yra aktualus vaikų traumatizmas? Taip pat, kad šiame skyriuje kasmet gydoma per 2000 vaikų, patyrusių traumas, t.y., beveik trečdalis visų vaikų, patyrusių traumas Lietuvoje. Jų kasmet būna apie 6300–6500 (atmetus apsinuodijimus).
Vaikų traumatizmas dažnėja – 2013 m. ambulatoriškai dėl traumų gydyta 110 atvejų 1000 vaikų, 2015 m. – 149/1000 vaikų, 2016 m. – jau per 160/1000 vaikų. Šie duomenys pateikti oficialiuose Higienos instituto leidiniuose. Nesuprantu, kam gali pakilti ranka sumažinti vaikų traumatologijos skyrių?
Keista, kad sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga nusišalino nuo sprendimo, kai į jį kreipėsi Vaikų ligoninės ortopedai – traumatologai dėl mažinamo jų skyriuose lovų skaičiaus ir žalos pacientams, pareiškęs, kad tai – Santaros klinikų reikalas. Gal jis nežino, kad Sveikatos apsaugos ministerija yra viena iš Santaros klinikų steigėjų (kita – Vilniaus universitetas) ir tikrai gali paveikti jos struktūrą ir funkcijas ?
Tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę VU Medicinos fakulteto dekanas prof. G.Česnys fakultete įkūrė 28 klinikas ir centrus, juose buvo siekiama gydymo, mokslo ir mokymo vienovės. Laisvų žmonių profesionalų dėka pasiekta didžiulė pažanga, bendrauta su savo specialybių Europos ir pasaulio klinikomis, mokytasi iš jų patirties.
Taip pat 15 metų klestėjo ir Vaikų chirurgijos klinika. Kaip vaizdingai sakė G.Česnys, ištrūkus iš sovietinio maišo. daugiau nei 2/3 mūsų klinikos gydytojų stažavosi 20-ties šalių (Europos, JAV, Kanados, Japonijos) pažangiausiose klinikose.
10 metų JAV specialistai čia operavo daug Lietuvos vaikų su sunkia negalia.
Dėl to labai pagerėjo visi klinikos diagnostinio – gydomojo darbo rodikliai, sumažėjo vaikų mirtingumas. Skubios pagalbos vaikams ir naujagimių chirurgijos rodikliai tapo panašūs į garsiausių pasaulio klinikų. Vaikų chirurgai bendravo su Bostono, Mičigano (JAV) chirurgais, urologai – su Danijos urologais. Tai buvo pasiekta visų išsilaisvinusių klinikos medikų ir jų iniciatyvų dėka.
Ypač vaisingai bendravo su JAV Čikagos Shiners vaikų ortopedais mūsų ortopedijos skyrius, 10 metų JAV specialistai čia operavo daug Lietuvos vaikų su sunkia negalia. JAV organizacija „Lietuvos vaikų viltis“ ir pavieniai JAV lietuviai rėmė mūsų ligoninę, paaukojo daug įrangos, medikamentų, lėšų už keliasdešimt mln. litų, įrengė ortopedinio skyriaus operacinę, modernias palatas gydyti nudegimams, suremontavo traumatologijos skyrių.
Tačiau kažkam tai nepatiko. Klinikos buvo sujungiamos, prijungiamos, naikinamos. Taip atsitiko ir su Vaikų chirurgijos klinika, prijungus ją prie chirurgijos klinikos Santariškių klinikose. Ji buvo panaikinta ir pavadinta centru. Ką reiškė žodis „reorganizacija“ sovietmečiu, mes žinome – tai buvo būdas atsisakyti nepageidaujamų asmenų ar skyrių.
Tas pats tebevyksta, tik jau vadinama „optimizacija“, „restruktūrizacija“ ar net „vadyba“. Prijungus Vaikų ligoninę prie Santariškių klinikų (dabar Santaros) buvo panaikinti vieninteliai Lietuvoje vaikų krūtinės ligų, vaikų urologijos skyriai.
Ką reiškė žodis „reorganizacija“ sovietmečiu, mes žinome – tai buvo būdas atsisakyti nepageidaujamų asmenų ar skyrių.
Laikinas Santariškių klinikų vadovas J.Ivoška Seime teigė, kad siekia sumažinti administracijos skaičių. Pastaraisiais metais Vaikų ligoninėje atidaryti nauji centrai ir skyriai, ji yra daugiaprofilinė, čia yra 9 centrai ir per 30 skyrių vedėjų, tad kodėl reikia panaikinti vaikų traumatologijos – ortopedijos centrą ir „optimizuoti“ du jo skyrius, kurie gerai dirba?
2005 m. Vaikų ligoninėje veikė 60 lovų turintis vaikų traumatologijos ir 40 lovų ortopedijos skyriai, dabar juose yra 25 ir 18 lovų, tai yra jų sumažinta daugiau nei per pusę. Kiek gi galima „optimizuoti“, bet svarbiausia – kodėl tai daroma? Įdomu, kodėl visas šis vajus vyksta tada, kai Santaros klinikų generalinis direktorius K.Strupas atostogauja? Gal kad neliktų kaltų?
Nedėkoju Santaros klinikų vadovams, kad Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečio proga pateikėte Vaikų ligoninei tokią „dovaną“.
Benjaminas Siaurusaitis yra profesorius, habilituotas daktaras, 1990–2005 m. vadovavęs Vaikų chirurgijos klinikai
