Siena ėjo ne tik per Berlyną, bet per visą Europą. Jos linija skyrė laisvąsias tautas Vakaruose ir pavergtąsias tautas Rytuose. Tie, kurie veržėsi į laisvę per sieną Berlyne, mokėjo krauju. Besiveržiantieji kitur, per kitas sienas, – ilgais metais gulagų. Ir Vokietija susivienijo laisvėje, o ne kapitalizme, kaip kartais sakoma.
Linija buvo nubrėžta anksčiau negu Berlyne. Vidurio Europos žemėlapyje 1939 metų rugsėjį ją nubrėžė Stalinas ir pasirašė didžiuliu grobuonies parašu: čia – mano.
Vėliau ji buvo koreguojama Vakarų kryptimi, bet ne visa. Vidurio Europos tautos ir strateginės erdvės atiteko Stalinui. O ta dalimi, kuria Baltijos valstybės 1939–1940 metais buvo atiduotos Stalino imperijai, Molotovo–Ribbentropo pakto (MRP) liniją po 5 metų patvirtino ir Vakarų demokratijos Jaltoje bei Potsdame.
Atrodytų, didieji Jungtinės Karalystės ir JAV lyderiai taip pagerbė Joachimą von Ribbentropą, nes ir pakartas jis buvo už visai kitus dalykus.
Maskva liko dėkinga ir toliau gerbia J.von Ribbentropą, sakydama, kad mes buvom teisėta SSRS dalis. Visas Rusijos pasipriešinimas mūsų narystei Europos Sąjungoje (ES) ir NATO buvo ilgai grindžiamas 1939–1941 metų Hitlerio–Stalino valia ir betono siena Kremliuje. Sugriauti sieną Berlyne buvo lengviau.
Štai kodėl aš kalbu apie Berlyno sieną kaip simbolį ir metaforą. Kai kurių politikų smegenyse ji egzistuoja ir toliau, mažų mažiausia kaip svajonė. Apie tai tiesiog privalome kalbėti.
Mat MRP skiriamoji linija mums nepasibaigė net 2004 metais, kai įstojome į ES ir NATO.
Nauja Maskvos–Berlyno siena gali netrukus iškilti išilgai Baltijos jūros, nuo Vyborgo iki Greifsvaldo, jeigu „Gazprom“ vamzdį dugne saugos viršuje dislokuotas rusų karo laivynas, kuris šį rudenį pradėjo atitinkamas pratybas.
Tada trys Baltijos valstybės vėl bus paliktos Maskvos pusėje; neutralūs jūros vandenys su ekonominėmis zonomis bus aneksuoti de facto; Berlynas džiaugsis nauju paktu ir pelnais, o Suomijoje ir Danijoje pasirodys papildomi ribbentropai, kurie su tuo sutiko.
Lenkija nesutinka, Švedija ilgai svarstė, nors šiandien jau kapituliavo.
Pridėti galima tik seną išmintį: tautos, kurios sutinka su kitų tautų pavergimu, pačios nėra laisvos.
Suomija, kuri sutinka, kad jos etniniai broliai estai būtų nuodijami iš įlankos dugno pakeltomis nuodingomis nuosėdomis, nėra laisva.
Vokietija ir Danija, taip pat Švedija, kurios sutinka baltus palikti už aneksuotų vandenų Rusijos pusėje, nėra laisvos.
Net tolimoji Ispanija, kuri dabar vienintelė blokuoja palengvintą vizų režimą Gruzijos piliečiams, tuo džiugindama Maskvą, nėra laisva.
Gal ir Prancūzija, šiuo metu ketinanti parduoti Rusijai modernų lėktuvnešį, kuris labai palengvinsiąs būsimas karo operacijas Juodojoje jūroje, darosi nelaisva.
Visai neseniai girdėjau Vaclavą Havelą kalbantį: „Politika, kuri iškelia ekonominę naudą ir pigesnes dujas aukščiau už moralines vertybes, yra ne tik amorali, ji yra savižudiška.“
Mes nenorime savižudiškos Vokietijos, kaip ir savižudiškos Europos. Mes būsim už gyvenimą – pro life visomis prasmėmis. Bet ir Lietuvoje dar trūksta šio nusistatymo, kad gyvybė kyla iš dvasios ir meilės.
Vilniaus universitetas, 2009 11 05
(Per pokalbį su prof. Kurtu Biedenkopfu, buvusiu Vokietijos Saksonijos žemės ministru pirmininku)
