Štai Romoje turėjom nuosavybę, nejudamą turtą arba sudėtas į jį nemažas lėšas. Praradom kartu su Nepriklausomybe 1940 metais, ir jau beveik 70 metų Romoje tęsiasi Stalino–Hitlerio–Mussolinio tvarka. Lyg tebebūtų Sovietų Sąjunga, kuriai lankstosi ne tik Italija. Pastaroji – ir su nauda sau. Mat Lietuvos tuo turtu ligi šiol disponuoja Rusija ir Italija.
Pirmoji – pastatu (ir parku aplink), antroji – Lietuvos įmokėtais pinigais. Tvarkingi pagal pirkimo sutartį mūsų mokėjimai nutrūko dėl galingesnės jėgos arba force majeure sukeltų aplinkybių, kadangi Lietuva buvo SSRS okupuota, tad ne dėl pirkėjo kaltės. Aplinkybėms išnykus kad ir po 50 metų, nuosavybės dalykas galėjo būti užbaigtas, likę pinigai pagal sutartį įmokėti, tarkim, Italijos vyriausybei. Deja, ši papildė aną trišalę 1940 metų kiaulystę, kai Benito Mussolini vyriausybė, Hitlerio sąjungininkė, atidavė ne savo daiktą kitai Hitlerio sąjungininkei – Sovietų Sąjungai. O jau po karo, jau demokratinės Italijos vyriausybė pasiėmė savo reikalams iš banko ir nebesančios (atrodė, mirusios) Lietuvos įmokėtas lėšas. Taip ir tebestūkso ligi šiol Romoje perregima Berlyno siena, skyrusi ir toliau skirianti teisybę nuo neteisybės.
Ši negraži padėtis, beje, primena ir gražesnių dalykų. Negreit, ne iš karto, bet panaši byla Paryžiuje pasibaigė Lietuvos naudai. Klausimą iškėlė Kovo 11–oji, tai yra atkurtoji Lietuva, ir Prancūzija niekad neneigė jo teisinių aspektų. Vyko nagrinėjimas teismuose. Viešėdamas 1992 metų pavasarį Lietuvoje prezidentas F.Mitterrand'as, su kuriuo tada pasirašėme tarpvalstybinę Draugystės ir bendradarbiavimo sutartį, Seime pasakė: „Aš apgailestauju dėl kai kurių veiksmų, kurie buvo įvykdyti 1940 ar 1945 metais ir galbūt sumažino kai kurią jūsų tautos turto dalį, kai mes pasidavėme okupantų spaudimui, ir kai buvo du totalitariniai režimai, kurie iš eilės jus engė“ (iš knygos V.Landsbergis „Susirašinėjimas ir pokalbiai su Francois Mitterrand, 1990–1992“. Vilnius 2007, p. 98–99).
Dėl dabartinės Rusijos vadovų svaičiojimų, kad Lietuva nebuvusi okupuota, F.Mitterrand'as būtų tik nusijuokęs. Žinoma, Sovietų Sąjungai neteisėtai perduoto mūsų ambasados pastato, kurį vėliau, po Kovo 11–osios, naudojo Rusijos diplomatinės tarnybos, Prancūzija „pagal protokolą“ negalėjo kaip nors atimti ir atiduoti teisėtai savininkei Lietuvai. Tačiau gera valia buvo, ir sprendimas atsirado. Apie jį, viešai atsakydamas Vilniuje į mano klausimą (iš publikos), pranešė vizito metu prezidentas Jacques'as Chiracas. Prancūzija nupirko šį pastatą iš Lietuvos su visais neiškraustytais gyventojais. O toliau jau buvo ne mūsų reikalas. Tik nežinau, ar patenkintas savo diplomatijos sėkme tuometinis ministras Antanas Valionis kur nors yra kėlęs papildomų klausimų ir dėl nemokėtos nuomos už naudojimąsi Lietuvos nuosavybe Paryžiaus centre per ištisus 60 metų. Tačiau tai niekada nevėlu padaryti.
Tuo tarpu Italijos vyriausybių pozicija visą laiką buvo slidi net dėl pasisavintų pinigų sugrąžinimo. Galime vien spėlioti, kad pats Lietuvos sovietinės okupacijos priminimas Romoje jau seniai įrašytas į „nepaprastai jautrių“ (žinome kam) klausimų sąrašą. Tačiau faktai neišnyksta dėl to, kad kam nors nepatogūs. Ir tada skrido karveliai!
2007–ųjų birželį Venecijos bienalėje menininkai iš Lietuvos Nomeda ir Gediminas Urbonai įgyvendino konceptualų projektą. Ant lagūnos kranto buvo pastatyta didelė dviaukštė karvelidė su pašto karveliais iš įvairių Europos valstybių. Žinoma, buvo ir iš Lietuvos, visi pasiryžę skristi namo. Karvelidė vadinosi „Villa Lituania“ su paaiškinimu visiems susidomėjusiems, kad tai Lietuvos pastato Romoje simbolis – pastato, kurį tebėra užėmusi Rusija. (Beje, kitąmet bus tos okupacijos 70–metis). Ir štai paskirtą dieną ir valandą pakilo virš Venecijos lagūnos 500 geros valios pasiuntinių! Kas kur, o lietuviai – į Lietuvą.
Man pasakojo, kad karveliams perskristi Alpes dėl aukščio ir šalčio – fiziškai, biologiškai beveik neįmanomas uždavinys. O vis dėlto atsirado narsuolių ir patriotų, kurie pasiekė Lietuvą! Bent vienas tikrai. Kur jis? Koks jo vardas? Kodėl dar nėra Lietuvoje paminklo tam pašto karveliui, įveikusiam Alpes, kad grįžtų į tėvynę?
Išaiškinkim ir pagerbkim. Tą karvelidę Romos municipalitetas buvo entuziastingai pasišovęs pasistatydinti viename parkų arba aikštėje. Paskui kažkodėl atšalo. Bet mes šaltesni, todėl taip neperdekime ir neatšalkime. Pastatykim Vilniuje paminklą Lietuvos pašto karveliui iš Romos „Villa Lituania“ ir pakvieskime į atidarymą užsienio šalių ambasadorius. Tarp jų būtinai ir Italijos, ir Rusijos.
