TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Dainius Pavalkis: Baimė

Šaltinis: 15min
1
A A

Dainius Pavalkis Visi staiga pasigedo socialinio jautrumo. Ir Briuselyje pradedant Junkeriu ir Lietuvoj, baigiant žaliaisiais. Kas čia tokio atsitiko, kad visi sukruto? Iš kur tas krikščioniškų gerųjų jausmų pabudimas? Iš kur tas noras visais pasirūpinti, iš kažko atimti, tiems, kam reikia, atiduoti? Tie, kas dar mokėsi mokslinio komunizmo, nors ir per prievartą, atsimena komunistines klejones – iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius. Ar neskamba panašiai?

Paanalizuokime situaciją, kada prabunda tikėjimas aukštesnėmis materijomis ar net Dievu. Ne šiaip sau vieną dieną ryte ar po sunkios darbo dienos. Prieš mirtį pradeda žmonės galvot apie dieviškas materijas, gerumą, norą atleisti visiems, palinkėti ką nors gero, dėl visa ko. Dar Leninas rašė, kad vokiečių buržujus geriausiai ir kritiškiausiai galvoja kitą dieną po gausių išgertuvių. Tai gal ir visa Europa pasijuto kaip po liberalizmo baliaus su gausybe valgių, viskio ir visko, ko širdis geidžia. Viskas aplinkui sujaukta, žmonių mintys supainiotos tarp pareigos ir laisvių, nuo pareigos būti žmogumi ir žmogaus teisių būti homoseksualu ar sugebėti skirti mergaitę nuo berniuko. Supainiotas priežastinis ryšys, kas pirmiau, valstybė ar žmogus, laisvės ar pareigos, žmoniškumas visiems ar žmoniškumas saviems ir jei dar kiek lieka – svetimiems, kokiems nors imigrantams. Po baliaus Europoje atsirado rūpestis artimu savo. Kodėl?

Manau, tokį rūpestį uždegė baimė. Baimė pats geriausias būdas žmogui, tautai, valstybei, gal net visai rasei pasijausti, kad darosi pavojinga. Tai verčia galvoti ir sugalvoti. Niekas taip nevienija žmonių kaip bendras priešas. Prisimenant rusišką kalambūrą protiv kogo družit budem? (prieš ką draugausim? – liet.) galime įtarti, kad visi pajuto bendrą grėsmę ir nori prieš tą grėsmę draugauti.

Afrikoje turime antilopių migraciją, didžiuliais atstumais, per krokodilų pilnas upes, lydint alkaniems liūtams, leopardams ir hienoms. Turime ir varlių migraciją Lietuvoj per kokį nors pavojingą asfaltuotą kelią, kurį reiktų uždaryt, nes mašinos sutrina kelias. Turėjome didžiulę žmonių migraciją link šiaurės iš pietų savo senojoje istorijoje, kurie ėjo nesustabdomai, kurie sugriovė Romos imperiją, kurie dabar vadina save europiečiais. Gal dar iki galo nesuvokia visi 500 mln. europiečių, kur ta grėsmė, bet jaučia, kad ji yra. O pranašai, kurių netrūksta, visokie politologai, patologai, astrologai, pasakoja būtus ir nebūtus dalykus apie Trumpą, apie ilgą, apie Putiną, apie Arabų pavasario iniciatorius, ISIS, sisis ir pan. Labai gali būti, kad grėsmės suvokimą skatina terorizmas, ypač Europoje, ypač tarp mėgstančių ilsėtis europiečių. Visi po II pasaulinio karo jau užmiršę kruvinus lavonus gatvėse, užmiršę iki pusės nuleistas vėliavas, nes žuvo kažkas nekaltas. Nacionalinė demencija veda prie nesugebėjimo skirti, kas draugas, o kas priešas. Nes tokių lyg ir nėra. Bet visi jaučia, kad yra.

Yra ir reikia aiškiai įvardinti kas. Tai nežabotas europiečių noras gyventi geriau kitų sąskaita, kaip buvo per kelis amžius trukusią kolonizavimo ir kitų tautų išnaudojimo epochą. Visi įprato gerai gyventi negerai dirbdami. Tam, ko gero, ir ES išsiplėtė, kad vėl būtų kas dirba, kas alkanas. Kad vėl valstybės turėtų lėšų mokėti pensijas savo nedirbusiems piliečiams ir dar keliems milijonams imigrantų. Reikia labai aiškiai suvokti, kad Rytų ir Vidurio Europa buvo paimti, kad dirbtų. Dabartiniai nekviesti imigrantai susimokėjo (kas gyvybėmis, kas pinigais) už atvykimą ir mano, kad juos toliau turi šelpti Europa. Europa ir europiečiai jaučia stiprų svetimųjų norą „atmigruoti“ ir atimti per laiką europiečių žemę, maistą. Ir tai sukelia baimę, aiškiai nesuprantamą, neįvardinamą, bet prigimtinę pirmykštę baimę.

Čia viena pusė. Kita pusė, absoliutus europiečių (lyg ir neturinčių priešų) atsipalaidavimas, liberalus sprendimų nepriėmimas, stumdymasis, biurokratija, inscenizacija, problemų konservavimas ir pan. Neturėdama vizijos, kokios nors realios, o ne šiaip noro gražiai ilgai sveikai ir laimingai gyventi nedirbant, Europa nežino, kur link judėti. Bendro krypties vektoriaus nebuvimas, bendrų tikslų (išskyrus gerą gyvenimą) nebuvimas skatina nacionalizmą kiekvienoj šalyje, nes tautos ir valstybės galvoja, ką daryti. Galvodamos prisimena, kad valstybės buvo tautinės, tikros ir pradeda ieškoti priešų viduje Europos, prisimena senas skriaudas ir karus, o kadangi jau serga politine demencija, neprisimena ir nesuvokia, kad jau serga politine impotencija ir vis tiek padaryti nieko negalės.

Tada ir atsiranda rūpestis visais ir artėjimas prie aukštų materijų, rūpesčio socialiai nuskriaustais ar nusiskriaudusiais, socialinis jautrumas, noras padėti, atiduoti kitų pinigus, atiduoti viską, kad bent trumpam nejaustų baimės. Nenusakomos, gyvuliškos, instinktyvios baimės.

Prof. Dainius Pavalkis yra LSMU Kauno klinikų gydytojas chirurgas, Europos Komisijos, Sveikatos mokslų patarėjų grupės narys, buvęs švietimo ir mokslo ministras.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min