Kai kuriems - ypač biurokratijos - apkarpymams, matyt, teks sukandus dantis pritarti. Dabartinėje situacijoje tai neišvengiama. Tačiau pats tikslas - euras bet kokia kaina - yra didžiausia šios Vyriausybės klaida, kuri turės labai pavojingų padarinių. Ypač jeigu ir toliau bus laikomasi nuostatos, kad tikslas pateisina priemones.
Iš karto skubu pareikšti, kad nesu euro įsivedimo priešininkas. Pasirašydami stojimo į Europos Sąjungą (ES) sutartį esame pasižadėję pereiti prie bendros Europos valiutos, kai tik būsime tam pasiruošę. Tačiau čia ir glūdi visa esmė: KAI BŪSIME TAM PASIRUOŠĖ IR KAI EURO ĮVEDIMAS NETAPS DAR VIENU SMŪGIU MŪSŲ EKONOMIKAI IR GYVENIMO KOKYBEI.
Atvirai šnekant, nesuprantu Vyriausybės logikos. Pateiktame Nacionalinio susitarimo projekte rašoma, kad "Lietuvos išėjimas iš krizės PRIVALO būti susietas su ilgalaike strategija - euro įvedimu". Tačiau šis imperatyvus teiginys niekaip nepagrindžiamas. Kodėl privalo? Ir kodėl nustatyta data: 2012 01 01? Negi tik todėl, kad 2012 metai bus paskutiniai ir šiai Seimo kadencijai, ir tikėtina - A.Kubiliaus Vyriausybei? Ambicijos - geras dalykas, bet tik tada, kai jos racionalios ir nepavojingos visuomenei.
Kodėl, mano nuomone, šis tikslas yra akivaizdžiai pavojingas? Visų pirma dėl euro naujokėms nustatytų griežtų Mastrichto kriterijų, kurie reikalauja labai apriboti biudžeto deficitą. (Jeigu ES galingieji nuspręstų krizei palengvinti nereikalauti pernelyg didelių suvaržymų ir sutiktų visas naująsias šalis į euro zoną priimti politiniu sprendimu - būtų kita kalba.)
Visas pasaulis iš esmės sutaria, kad recesijos metu ta klipatos lazda valstybei yra finansinės injekcijos, kurios skatina ūkio atsigavimą. Pinigai yra ekonomikos kraujas. Tai banali tiesa, tačiau kai kam ji sunkiai suvokiama.
Gaila, kad socdemų Vyriausybė praleido gerą progą įsivesti eurą ekonomikos kilimo metu. Tačiau taisyti jų klaidą ūkiui smunkant yra tas pats, kas atimti iš klipatos lazdą, tikintis, kad dėl to jis pradės bėgioti.
Visas pasaulis iš esmės sutaria, kad recesijos metu ta klipatos lazda valstybei yra finansinės injekcijos, kurios skatina ūkio atsigavimą. Pinigai yra ekonomikos kraujas. Tai banali tiesa, tačiau kai kam ji sunkiai suvokiama. Euro įvedimo strategija reikalaus nuolat mažinti kraujo kiekį mūsų valstybėje. Taigi mes planuojame užsismaugti patys.
Čia, žinoma, nekalbu apie paskutiniais anos Vyriausybės metais vykusį beprasmį pinigų švaistymą, kurį buvo būtina stabdyti. Kalbu apie tokius apkarpymus, kurie akivaizdžiai atsilieps mūsų tautos ateičiai.
Biudžeto deficitą reikia ir galima mažinti tik tada, kai ūkis auga. Tai dėsnis. Tačiau pateiktame plane kalbama apie drastišką deficito mažinimą per recesiją 2010 metais (3700 mln. litų) ir 2011 metais, kai augimą taip pat dar sunku prognozuoti.
Taigi euro įvedimo data yra aiškiai voliuntaristinė. Nėra jokių argumentų, kaip jis išgelbės visuotinio taupymo vajaus dar labiau užspaustą Lietuvą. Ateis pigesni kreditai? Bet pigių kreditų verkiant reikia kaip tik dabar, o ne po trejų ketverių metų, kai visuotinei krizei pasibaigus jie ir taip ateis, jei tik mes iki to laiko nesužlugdysime savo ūkio galutinai.
Tad kodėl euro įvedimo laikas paankstinamas mažiausiai keleriais metais? Nesant racionalių argumentų, tai primena sovietinių laikų planinės ekonomikos propagandą - penkmetį per trejus metus! Planas bet kokia kaina! Nesvarbu, kaip tai atsilieps žmonėms - juk ne jie esant tokiai voliuntaristinei, planinei ekonomikai svarbiausia. Sovietinis mentalitetas dešiniųjų stovykloje?
Kas šitą planą sugalvojo? Susidaro vaizdas, kad premjero aplinkoje nėra gerų ekonomistų, kurie galėtų paaiškinti, kuo žalingas aklai žinybinis, toliau savo kompetencijos ribų nežvelgiančių Finansų ministerijos darbuotojų sukurptas planas. Negi nėra ir gerų politikų?
Jau po ankstesnės mokesčių reformos ir biudžeto karpymo Vyriausybei buvo priekaištaujama, kad reforma grindžiama fiskaliniais ir buhalteriniais, o ne ūkio gaivinimo prioritetais. Nors pagrindinė veiksmų kryptis buvo teisinga, priekaištai iš dalies pasitvirtino. Ūkis toliau slopsta. Tačiau į kritiką ir toliau neatsižvelgiama.
Vienintelis Vyriausybės pasigyrimas - tarptautinėse rinkose išplatinta pusės milijardo eurų paskola - iš tikrųjų jokių nuopelnų nerodo, nes skolinamasi už beveik 10 proc. palūkanas. Tai netgi šiek tiek daugiau nei prieš reformą, nors palūkanų vidurkis pasaulyje per tą laiką gerokai sumažėjo.
Ar tokioje sudėtingoje situacijoje gali padėti euras po pustrečių metų? Ar dėl šios vizijos verta dar labiau apriboti finansų srautus, toliau slopinti ūkį, pažeisti teisėtus daugelio žmonių lūkesčius?
Juk akivaizdu, kad svarbiausias tikslas šiuo metu turi būti vienas ir labai aiškus. Reikia daryti viską, kad krizė mūsų gyvenimą plačiąja prasme paveiktų kuo mažiau. Būtina gaivinti ekonomiką, būtina saugoti tas lengvai pažeidžiamas visuomenės gyvenimo sritis, kurių nuskurdinimas kenks gyvybiniams tautos interesams.
Visos protingos vyriausybės per krizę leidžia sau didinti biudžeto deficitą. Žinoma, finansuojant tik būtinas sritis ir neperžengiant pavojingų ribų. Kai vietoj tokio racionalaus elgesio visų pirma akcentuojamas euro įvedimui privalomas biudžeto deficito mažinimas, darosi kraupoka.
