Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Egidijus Vareikis: Kelyje į post-teisinę visuomenę, arba Kokios žmogaus teisės mums reikalingos?

Taip jau nutiko, kad praėjusių metų pabaigoje ėmiausi Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) raporto tema „Žmogaus teisių gynėjų apsauga Europos Tarybos šalyse“. Gerai prisimenu, kokie nesaugūs buvo žmogaus teisių gynėjai sovietinėje valstybėje, žinau, kaip nelengva jiems ir šiandien ne vienoje iš dabartinių 47 Europos tarybos (ET) šalių.Kova dėl žmogaus teisių nesibaigia, o ir pačios teisės įgauna vis naujas formas; kovotojai gi vis dažniau pasiduoda nuojautai, kad šis karas niekada nesibaigs.
Egidijus Vareikis
Egidijus Vareikis / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Tačiau prisipažinsiu, kad ne noras pailginti jau ir taip netrumpą pažeidimų sąrašą ET dokumentuose vedė mane prie šio raporto. Stebėdamas reiškinį, plačiąja prasme vadinamą žmogaus teisių plėtra, įsitikinau, kad su žmogaus teisėmis jau seniai yra ne taip, kaip tikėjosi tie, kurie prieš septynias dešimtis metų rašė ir priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir vėliau ją papildžiusius dokumentus. Jei dėl teisių reikia visą laiką kovoti, tai tikrai kažkas ne taip.

Nesu teisininkas, tačiau žmogaus teisių klausimai man tikrai nesvetimi. Daugiau nei dešimtį metų dirbu Europos Tarybos Žmogaus teisių komitete, praeitoje kadencijoje buvau ir mūsų Seimo Žmogaus teisių komiteto narys. Esu įsitikinęs, kad žmogaus teisių apibrėžimo klausimai turi būti politikų rankose. Tad ir minėtą raportą prisiėmiau kaip nedidelė formalią galimybę pasisakyti apie žmogaus teises kaip politikas; pasisakyti ne tik atskirų „atvejų“ klausimais, bet globaliai.

Turime iš esmės tris politines filosofijas apie visą, kas laikytina ir nelaikytina žmogaus teisėmis.

Pirmoji kalba apie tai, kad žmogus yra protinga būtybė, jo proto galimybės (beveik) neribotos, žmogus nepadarys kvailystės prieš save. Vadinasi visa, ko protingas žmogus nori, ilgainiui turi virsti žmogaus teisėmis. Žmogus, be abejo turi teisę komfortabiliai jaustis žmogumi – teigiamai realizuoti savo viltis ir realias galimybes. Tai puiku, natūralu ir nekvestionuojama.

Tačiau net jei žmogus nori gyventi neįprastą gyvenimą – jam reikia netrukdyti, jei techninės galimybės leidžia manipuliuoti savo biologine prigimtimi, kodėl tai drausti, net jeigu iš viso nenori gyventi – jo teisė rinktis. Juk žmogus yra ŽMOGUS. Esame Europos Taryboje diskutavę apie tai, kad kokiam nors kilmingos Europos šalies ūkininkui, norinčiam vesti savo ožką, tiesiog nėra argumentų sakyti NE, nes pilietis moka mokesčius, laikosi eismo taisyklių ir laiku deklaruoja pasėlius. Net įvaikinti ožkiuką uždrausti bus sunku. Galiausiai, kas čia blogo...?

Minėtosios filosofijos šalininkai sako, kad bet kokie draudimai yra arba tik laikinos priemonės arba ... nesusipratimai, kuriuos reikia naikinti. Bet tada žmogaus teisių gynėjais gali tapti kiekvienas, reikia tik sugalvoti norą. Ir pamiršti, kad vyriausybė nėra geroji fėja su burtų lazdele rankoje. Už žmogaus teisių garantijas ir jų apsaugą taip pat reikia mokėti.

Priešinga filosofija teigia, kad žmogus toli gražu ne visada nori atsakingai (kitaip sakant, yra klystantis ir nuodėmingas), tad jam reikia įsisąmoninti, ką galima ir ko negalima daryti jokiomis aplinkybėmis. Šios pažiūros rėmėjai ras daugybę biologija, etika, tautiniais interesais paremtų argumentų, įrodančių, kas yra žmogaus prigimtis, kur yra žmonijos klaidos, kur baigiasi nežabotos nuodėmingos fantazijos ir prasideda tvarka.

Viskam yra ribos. Tad ir formalias žmogaus teises apibrėžia įstatymas, kurio tikslas yra reglamentuoti deramus žmogaus veiksmus, atskiriant, kur yra tikros žmogaus teisės, o kur – noras nesilaikyti priimtų tesės normų ar tiesiog... paikybė. Suprantama, kad kyla pavojus pasiduoti sergėjimų ir draudimų manijai.

Realiame gyvenime dažnai turime trečią filosofiją, sakančią, kad leidžiama viskas, kas nedraudžiama, o draudžiam tai, dėl ko visi sutariame. Žmogaus teises apsprendžia ne tik žmogaus prigimtis, bet didele dalimi ir „techninės galimybės“ – pragyvenimo lygis, komunikacijos, mokslo ir technologijos plėtra materiali gerovė, pasaulinė taika (ar jos nebuvimas), galiausiai – papročiai ir tradicijos. Tad žmogaus teisių paletė yra ganėtinai marga – kiekviena civilizacija ar net tauta gali turėti savo ypatingų bruožų (mūsų šalyje viešai nudurti jautį būtų mažų mažiausiai nedora, Ispanijoje tai – kultūros dalis...).

Kol visas pasaulis netapo „atrastas“, sunku buvo kalbėti apie kokų nors teisių universalumą. Rasizmas buvo daugeliui visai priimtinas socialinis konceptas. Pirmieji JAV prezidentai buvo vergvaldžiai, o seniausi pasaulyje britų demokratija ilgai nematė nieko blogo galimybėje prekiauti žmonėmis. Kol pasaulis nesusivienijo aplink visiems (kaip regis) priimtiną Jungtinių Tautų chartiją, sunku buvo tikėtis, kad jis susivienys aplink kokias nors bendras vertybes.

Tačiau įvairios nevyriausybinės organizacijos ir socialinių mokslų žinovai vienareikšmiškai konstatuoja – tradiciškai suprantamų žmogaus teisių padėtis pasaulyje blogėja, kaip ir prieš 70 metų.

Šiemet minimos Jungtinių Tautų paskelbtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 70-tosios metinės. Tuomet Eleanora Roosevelt su nerimu teigė, kad padėtis pasaulyje blogėja ir tam pasauliui reikia nutarti, kad yra visiems priimtinas – žmogiškumas, kitais žodžiais – reikia universalių žmogaus teisių sąrašo. Prieš dvi dešimtis metų tos pačios Jungtinės Tautos paskelbė deklaraciją apie individų, grupių ir valdžios struktūrų teises ir pareigas stiprinant ir saugant žmogaus teises. Galiausiai ir jau minėta Europos Tarybą prieš dešimtį metų priėmė žmogaus teisių gynėjų apsaugos deklaraciją.

Formaliai lyg ir viskas gražu. Tačiau žmogaus teisės Europos Taryboje suprantamos labai painiai. Kai kalbama apie jų gynėjus, daugiausia turimi galvoje politiniai disidentai, reiškiantys savo nepritarimą valdžiai – centrinei ir vietinei. Jų apsauga – dažniausiai disputas su šalies valdžia apie tai, kad vieną ar kitą žmogų reikia paleisti iš sulaikymo ar įkalinimo. Vargu ar koks kitas teismas yra tiek užverstas bylomis, kaip Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre. Teismas yra rimta institucija ir tikrai gerai atlieka savo misiją. Ar bylų gausa reiškia, kad žmogaus teisių padėtis tokia bloga? Tikrai ne. Tai reiškia, kad besikreipiantys į teismą neretai stengiasi daugelį savo neišspręstų problemų „apiforminti“ kaip žmogaus teisių pažeidimus. Panašu, kad taip, ir teismui bei jį tvarkantiems tenka kurti vis naujus ir naujus filtrus tam, kad iki teisėjų ateitų tik jiems priderantys klausimai.

Suprantama, kad šiandien jautriausias ir daugiausia dėmesio nusipelnantis reiškinys yra kova dėl politinių teisių, daugėja manančių, kad paminamos jų, kaip įvairių mažumų, išskirtinės teisės. Tačiau niekaip negalima teigti, kad visi, kas nesutinka su valdžios sprendimais yra žmogaus teisių gynėjai. Tai veikiau asmeninė savigyna. Žinodamas savo šalies istoriją su didele pagarba žiūriu į disidentus diktatoriškose valstybėse, bet per ilgą savo politinės veiklos istoriją sutikau ir žmonių, kurie nuoširdžiai kovoja ne prieš savo šalies sistemą, o prieš valdančiuosius asmenis, teigdami, kad sistemoje nieko nereikia keisti reikia tik vietoj valdančių pasodinti savus... Keistai tai atrodo.

Šiandien priskaičiuojama apie 400 žmogaus teisių ir daugelis mūsų čia ir dabar gali jomis naudotis. Tačiau įvairios nevyriausybinės organizacijos ir socialinių mokslų žinovai vienareikšmiškai konstatuoja – tradiciškai suprantamų žmogaus teisių padėtis pasaulyje blogėja, kaip ir prieš 70 metų. Mes, politikai, mokame labai gražiai suformuluoti rezoliucijas ir pasisakymus, subalansuotai pagirti ir pateikti taip kaip priklauso, nors pasaulis evoliucionuoja ne tų tradiciškai suprantamų žmogaus teisių plėtros linkme.

Žmogaus teisių padėtis šiandien – tai neišsipildžiusių lūkesčių romanas.

Panašu, kad solidarizuodamiesi su tikrais ar netikrais žmogaus teisių gynėjais mes giname tai, kas yra nesunkiai apginama. Nesunku apginti moterų teises mūsų gerai emancipuotose bendruomenėse, tačiau retas žmogaus teisių gynėjas drįsta kišti nosį į, pavyzdžiui, musulmonų bendruomenes, kuriose viešpatauja šariatas ir apie jokias europietiškas teises negali būti nė kalbos. Nesunku suteikti teises Olandijos fryzams ar Lietuvos karaimams, tačiau niekaip nesugebame apsaugoti nei tibetiečių, nei Krymo totorių. Ar jų teisės išties vienodos mūsų galvose, jei vienų šalių atžvilgiu dar susigriebiame įvesti šiokias tokias sankcijas, o kitų, apsimetame net nepastebintys.

Pavyzdžiui, britų mokslininkų pravestos apklausos byloja, kad visuomenės pažiūros į žmogaus teises keičiasi toli gražu ne tradicinių teisių naudai. Kad visuomenė vis mažiau tiki teisių universalumu ir jam pritaria. Apie trečdalis respondentų sutinka su teiginiu, kad galima naudoti prievartą ir net kankinimus, jei reikia išgauti informaciją, susijusią nu nacionaliniu saugumu ar užkardant sunkius kriminalinius nusikaltimus.

Kas ketvirtas apklaustasis mano, kad karo metu nėra nieko blogo priešo teritorijoje gyvenančius civilius atskirti nuo maisto ir vandens šaltinių ar bombarduoti nekarinius objektus. Didesnė pusė mano (atrodo, Lietuvoje taip pat), kad savų piliečių teisių jokiu būdu negalima mažinti pabėgėlių ar šiaip kitataučių sąskaita. Kieno teisės svarbesnės – universaliosios ar individualiosios? Pabėgėlių ar vietinių, atskirų piliečių ar tautinių grupių? Viena teisė prieštarauja kitai...?

Nepaprastoji padėtis yra demokratijos dalis, nacionalinis saugumas yra kiekvienos šalies prioritetas. XXI amžiuje nacionalinio saugumo garantijoms vis dažniau trukdo (ar „trukdo“) pernelyg išpūstos... žmogaus teisės. Žinoma, teoriškai laisvas žmogus yra didesnis tėvynės patriotas nei užguitas, tačiau vis mažiau politikų ir laisvos visuomenės narių su tuo sutinka.

Geopolitikos ekspertai, tačiau, įspėja, kad XXI amžiaus istorija nėra evoliucija į komfortabilų gyvenimą.

Didžiausi žmogaus teisių priešai šiandien yra visai nebe politiniai diktatoriai, kuriuos barti darosi irgi nuobodu. Didžiausi priešai yra visai respektabilūs demokratinių valstybių politikai. Galima juos vadinti nesisteminiais populistais, tačiau jie vis dažniau laimi žmonių simpatijas įtikindami, kad tos teisės visai nėra universalios. Rasizmas – vis dar nepopuliarus žodis, tačiau apie kultūrų ir civilizacinių mentalitetų nesuderinamumą kalbėti galima. O tai tas pats rasizmas tik kitais žodžiais. Teisė keisti požiūrį žmogus teises taip pat yra žmogaus teisė.

Tad ar tos universaliosios teisės tikrai universalios? Klausimas visai ne naivus ir ne pašaipus.

Prieš kelias dešimtis metų buvo įrodinėjama, kad demokratija, rinkos ekonomika ir žmogaus teisės yra viena kita papildančios ir viena be kitos neegzistuojančios. Šiandien veik visi sutinka, kad ekonomika gali sėkmingai funkcionuoti ir visokiose ten kinijose ar rusijose, kur su demokratija ne kaip. Jei taip, tai ir žmogaus teisės gal nėra būtinos... bent jau tam, kad su Kinija ar Rusija būtų pagarbia skaitomasi. Atsiranda dvigubi-trigubi standartai ir... galas žmogaus teisių universalumui.

Tai tik pradžia. XXI amžiuje žmogaus teisės ne atsiejamos nuo tradicinių (ir labai neliberalių) papročių, bet vis dažniau grindžiamos jomis. Taigi, šariatas pateisinamas. Žmogaus prigimties apsauga keičiama teise manipuliuoti savąja biologija. Žmogaus teisė gyventi virsta reikalavimu visur ir visada turėti maisto ir vandens, o vėliau reikalavimu turėti pinigų bei pramogų. Taigi, teisių (ar kol kas tik norų) sąrašas ilgėja, ir jų įgyvendinimas vis mažiau priklauso nuo klasikinių politinių įsitikinimų.

Geopolitikos ekspertai, tačiau, įspėja, kad XXI amžiaus istorija nėra evoliucija į komfortabilų gyvenimą. Kad ir kaip ciniškai beskambėtų, karai ir kitokios negandos nesunkiai išgrynina, kokios teisės, o tiksliau, vertybės ar net dorybės yra svarbios bendruomenės išlikimui, kokios tėra tik laikina paikystė. Neatsitiktinai atsiranda teigiantys, kad mums reikia jau ne universalių teisių, o universalių žmogiškųjų dorybių deklaracijos.

Kokia bebūtų pasaulio politinė ateitis, žmogaus teisių sampratai reikia revizijos. Nors gyvename ne pokaryje, reikia kur kas aiškiau išdėstyti tikrai universalius dalykus ir nekovoti dėl savo specifikos viršenybės. Iš viso manau, ir manau vis tvirčiau, kad kovą už žmogaus teises reikia pakeisti nauju susitarimu. Tada ne tik vyriausybės bus „švelnesnės“, bet ir žmogaus teisių gynėjai neatrodys tokie pavojingi ar tokie nuskriausti. Tada kur kas aiškiau žinosime, kokie žmogaus teisių (o gal jau – dorybių) gynėjai yra tikri, ir kaip juos reikia saugoti.

Egidijus Vareikis yra Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius