Kadangi atitikti Mastrichto kriterijus planuojama 2011-aisiais, tai vien iš techninės pusės reiškia, kad artimiausia euro įvedimo data yra 2013-ųjų pradžia (vadinamasis Mastrichto kriterijų atitikimo vertinimas atliekamas maždaug likus metams iki euro įvedimo dėl vėlai skelbiamų fiskalinio balanso ir skolos duomenų). Pastaroji žinia viešojoje erdvėje sulaukė nemažai neigiamų vertinimų, nors akivaizdu, kad euro įvedimas Lietuvai atneštų daugiau naudos nei žalos.
Šiandien vertinti, ar realu atitikti Mastrichto kriterijus 2011-aisiais, yra gana sunku, nes Lietuvos ekonomikos raida – ganėtinai neapibrėžta ir neprognozuojama, žvelgiant tiek į vidaus, tiek į išorės veiksnius ir tendencijas. Pavyzdžiui, ilgalaikių palūkanų normų kriterijus iš esmės priklauso nuo to, kaip Lietuvos riziką vertina tarptautinės finansų rinkos ir jų tiesiogiai paveikti mes negalime. Nemaža rizika išlieka ir biudžeto deficitui viršyti 3 proc. BVP ribą.Ekonominės politikos krypties pasikeitimas pasaulio rinkose gali būti įvertintas neigiamai, o tai Lietuvą priartintų prie žymiai didesnių problemų kamuojamos Latvijos.
Tačiau taip pat nenoriu sutikti su ekspertais, teigiančiais, kad jei yra tokia didelė rizika nevykdyti Mastrichto kriterijų artimiausiu metu – kam tuomet reikia taip stengtis, karpant biudžeto išlaidas ir įgyvendinant kitas nepopuliarias priemones? Visų pirma visos šios priemonės yra būtinos, nes pasaulinės rinkos nenori finansuoti nestabilių ekonomikų šiuo vis dar sunkiu metu.
Nepaisant to, kad Lietuvos Vyriausybė visai neseniai gana sėkmingai išplatino euroobligacijų emisiją, tačiau pirma – šios emisijos kaina buvo tikrai didelė, antra – emisiją išplatinti pavyko būtent dėl laiku pradėto fiskalinės politikos griežtinimo. Tuo tarpu ekonominės politikos krypties pasikeitimas pasaulio rinkose gali būti įvertintas neigiamai, o tai Lietuvą priartintų prie žymiai didesnių problemų kamuojamos Latvijos.
Negana to – nemažėjantis fiskalinis deficitas gali „užauginti“ mūsų valstybės skolos rodiklį, ypač įvertinus tai, kad Lietuvos BVP augimo tempai artimiausiais metais išliks neigiami. Taigi, tinkamų variantų keisti fiskalinės politikos krypties Lietuva neturi. Tačiau dabartinė fiskalinė politika, savo ruožtu, turėtų būti nukreipta ne į mechaninį valstybės išlaidų mažinimą, o greičiau į struktūrinę viešųjų finansų pertvarką.
