Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 14d. 09:58

Gintarė Deržanauskienė: Valdžios teisingumas. Žmonėms – draudimai, savivaldybėms – privilegijos

Gintarė Deržanauskienė Šios kadencijos valdžia primena griežtąją pamotę iš pasakos, vis sugalvojančią, kaip apkrauti podukrą naujais suvaržymais, ir nepamirštančią pamaloninti savo dukrų privilegijomis. Žmonėms skirti draudimai, verslui – suvaržymai pilasi kaip iš gausybės rago. Tačiau savivaldybėms, nepaisant jose vis dar aptinkamų nepotizmo ir korupcijos apraiškų, – demonstruojama malonė ir žarstomos privilegijos.

Prieš porą metų Seimas panaikino valstybės valdomoms įmonėms privilegiją pirkti prekes ir paslaugas be konkurso iš savo valdomų įmonių, kitaip sakant, panaikino vadinamuosius vidaus sandorius. Tačiau nežinia dėl kokios priežasties savivaldybėms ši teisė buvo palikta. Tiesa, įstatyme atsirado nuostata, kad savivaldybės sudaryti vidaus sandorį su savo įmonėmis gali tik tuo atveju, kai viešojo pirkimo būdu, t. y. organizuojant konkursą, neįmanoma užtikrinti nepertraukiamo ir kokybiško paslaugų teikimo.

Savivaldybėms įžūliai savivaliaujant, Seime užregistruota pataisa, kuria siekiama uždrausti joms vykdyti vidaus sandorius.

Panašu, kad savivaldybės į šią sąlygą numojo ranka. Tai rodo keletas faktų. Pirma, daugiausia vidaus sandorių sudaro būtent didžiųjų miestų ir jų kaimyninės savivaldybės. Šiose savivaldybėse veikia bene 70 procentų visų Lietuvoje veikiančių ūkio subjektų apskritai. Mažai tikėtina, kad čia būtų sunkiau surasti privačius paslaugų teikėjus, nei regionuose. Ypač dėl to, kad vidaus sandoriais perkamos ne kažkokios itin sudėtingos paslaugos, o tokios kaip keleivių vežimas, teritorijų ir atliekų tvarkymas.

Antra, vidaus sandorio išimtimi naudojasi 25 savivaldybės. Likusios 35 sugeba užtikrinti paslaugas gyventojams jas pirkdamos konkurso būdu, organizuodamos viešąjį pirkimą. Jei daugiau kaip pusė savivaldybių geba išgyventi nesidangstydamos privilegijomis, tai turi sugebėti ir visos likusios.

Vidaus sandoriai turėjo būti išimtys, tačiau dabar jie labiau primena taisyklę. Už 2018 m. galiojusiais vidaus sandoriais sutartas paslaugas savivaldybės savoms įmonėms sutarė sumokėti 800 mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų. Ši suma galėjo būti mažesnė, jei savivaldybės būtų pasirinkusios paslaugas pirkti viešojo pirkimo būdu. Konkurencijos taryba prieš kelis metus atliko komunalinių atliekų tvarkymo tyrimą ir nustatė, kad paslaugos pirktos vidaus sandorio būdu buvo brangesnės nei įsigytos viešojo konkurso būdu, kai kuriais atvejais kaina skyrėsi net dvigubai.

Savivaldybėms įžūliai savivaliaujant, Seime užregistruota pataisa, kuria siekiama uždrausti joms vykdyti vidaus sandorius. Tačiau Seimo nariai ir ministerijų klerkai tik kraipo galvas: neskubėkim, pagalvokim, palaukim. Tačiau argumentų – ko laukti – nepateikia, nes jų ir neturi. Akivaizdu, kad šis žingsnis yra būtinas. Jei jis baugina – nustatykime pereinamąjį laikotarpį – kad per metus ar dvejus savivaldybės pasiruoštų paslaugas pirkti konkurso būdu.

Šių metų pradžioje savivaldybėms įsigaliojo pareiga jų interneto svetainėje skelbti minimalią informaciją apie savivaldybių valdomas įmones, t. y. informaciją apie įmonių vadovus, valdybas, įstatus, veiklos rezultatų ir finansines ataskaitas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė parodė, kad šiuo metu visą šią informaciją skelbia tik 7 savivaldybės iš 60. O visų savivaldybių skelbiamos informacijos apie jų valdomas įmones skaidrumo balas nesiekia 4 iš 6 galimų. Menkas savivaldybių demonstruojamas skaidrumas gali būti suprantamas kaip ženklas, kad jų įmonės veikia kitais tikslais nei kad viešojo intereso tenkinimas.

Vyriausybės nutarimu patvirtintose Skaidrumo gairėse numatyta skelbti labai daug ir išsamios informacijos apie valstybės valdomas įmones. Tačiau šioms įmonėms tik rekomenduojama laikytis Skaidrumo gairėse nustatytų skaidrumo reikalavimų. Sudėti į interneto svetainę informaciją yra vienkartinis darbas, vėliau pakanka tik atnaujinti pakeitimus. Tai tikrai nėra nepakeliama našta ir nedidelei savivaldybės įmonei. Tai kodėl ir čia taikomas dvigubas standartas?

Taip pat galime prisiminti gerus du metus pirmyn ir atgal tampytą Vietos savivaldos įstatymą, kuriuo norėta sureguliuoti, kada savivaldybės gali užsiimti ūkine veikla. Stebint savivaldybėse veikiančius valdiškus knygynus, vaistines, pirtis ir kirpyklas, reguliavimas verkiant buvo būtinas. Įstatyme atsiradusios taisyklės, kad savivaldybės ūkine veikla užsiimti gali tik tada, kai ta veikla yra būtina visiems gyventojams, jei jos negali vykdyti niekas kitas, ir tik gavus išankstinį Konkurencijos tarybos leidimą, savivaldybėms nepatiko. Netrukus įstatymas buvo papildytas išimtimis, kurios vėl atlaisvino savivaldybių rankas verslauti.

Panašu, kad Lietuvoje įstatymų laikymasis privalomas tik žmonėms, savivaldybės leidžia sau elgtis kaip tinkamos.

Panašu, kad Lietuvoje įstatymų laikymasis privalomas tik žmonėms, savivaldybės leidžia sau elgtis kaip tinkamos. Seimo nariams, žinantiems, kad po nesėkmingų rinkimų gali tekti ieškoti šiltos kėdės kokioje nors savivaldybės įmonėje, taip pat nekyla ranka pareikalauti, kad įstatymų būtų laikomasi. Kol valdžia reguliavimo objektus skirsto į savus ir nesavus, taikomas diskriminacinis reguliavimas ir nevykdoma kontrolė, dar ilgai nematysime skaidriai ir taupiai naudojamų mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų.

Gintarė Deržanauskienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Video

00:45
24:54
57:15

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas
Parašykite atsiliepimą apie 15min