Profesorius Vytautas Landsbergis savo kalboje svarstė: „Savo vienintelę valstybę turėtume puoselėti kaip daržą, kaip sodą, kurį pirmiausia reikia ugdyti, kad būtų vaisių visiems. Materialistai žiūri į ją kitaip, kaip į dubenį, iš kurio patogu priėjus pačiam pasrėbti. Ir prieiname būriais, grupėmis draugų. Pirmasis požiūris buvo idealistų, pasiryžusių keisti gyvenimą ir paskelbtoje laisvėje drąsiai imtis reformų.“ Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Antanas Gailius apgailestavo, kad žodis „valstybininkas“ pavirto plūstamuoju.
Kaip galėjome įsitikinti iš Vilniuje vykusių demonstracijų ir akcijų, kosmopolitinės – kairiosios organizacijos nusavino žodį tolerancija“.
Tačiau ne vien šias puikias sąvokas kažkas pasistengė paversti tuščiomis, nusavinti. Kaip galėjome įsitikinti iš Vilniuje vykusių demonstracijų ir akcijų, kosmopolitinės – kairiosios organizacijos nusavino žodį tolerancija“. Dar skaudžiau, kad skambiai pasivadinęs Lietuvių tautiniu centru kažkas tapo „patriotiniu jaunimu“.
Pastarasis faktas itin liūdina. Senoji išmintis byloja, kad prigimtis nepakenčia tuštumos. Kaip atsitiko, kad pats žodis „patriotizmas“, kaip ir sąvokos „tautiškumas“, „nacionalizmas“, tapo anachronizmu, kad jis išbraukiamas iš žodyno bei visur ir visada keičiamas pilietiškumo“ sąvoka. Kas mums atsitiko, kad buvimas patriotu reiškia atgyveną? Maža to, didžiuotis, kad esi lietuvis, reiškia sulaukti ksenofobo etiketės. Tuo metu patriotizmas nereiškia nieko kita, kaip Tėvynės meilę. Tad kodėl mylėti Tėvynę mūsų visuomenėje yra blogo tono ženklas?
Nepastebimai Tėvynę susiejome su valstybės institucijomis, ekonominiu lygmeniu, etnografija, ritualais. Tačiau atėjus laikui pamatėme, kad institucijos buvo nuvainikuotos, ekonomika atsidūrė monopolininkų ir oligarchų rankose, etnografija tapo keistuolių užsiėmimu. Žinoma, tokiu atveju apie meilę negali būti ir kalbos. Maža to, jos vietą užima neapykanta ir cinizmas. Juokais ar rimtai, bet, esant tokiam supratimui apie Tėvynę, pasakymas „esu patriotas“ prilygsta herojiškam poelgiui.
Ši visuotinai pasklidusi nemeilė ir panieka patriotizmui yra tik žymiosios mūsų visuomenę krečiančios vertybinės krizės padarinys. Todėl kyla abejonių, ar susidariusias problemas išspręstų nauji etikos ir istorijos vadovėliai, kokios nors švietimo programos, jei pati visuomenė nekeis vertybių skalės, požiūrio į patriotizmą. Esame didelės krizės, iš kurios nepavyks akimoju išbristi, akivaizdoje, nes panaši padėtis kinta palengva.
Tad ar verta stebėtis, kad atsirado radikalių jėgų, kurios mikliai uzurpavo patriotizmą? Šis jaunimas veržlus, karingas, jis kupinas energijos kažką nuveikti. Opiausias klausimas yra tai, kad ta jaunuomenės energija, karšta meilė savo kraštui nėra nukreipiama tinkama linkme, o įgauna etnocentrizmo pavidalą, kuris reikiamoje vietoje ir reikiamu metu paverčiamas vaiduokliu, kuriuo galima gąsdinti visuomenę.
Ši visuotinai pasklidusi nemeilė ir panieka patriotizmui yra tik žymiosios mūsų visuomenę krečiančios vertybinės krizės padarinys.
Tėvynės meilė konkrečiuose kontekstuose įgauna konkrečias išraiškas. Gal jos perdėtos ar nepakankamos, bet jose slypi užkoduota meilė šiam kraštui. Sociologijos teoretikai savo tyrinėjimuose išskiria maištaujantį tautiškumą, kuris yra susijęs su neigiamu savo tautinės grupės įvaizdžiu bei etninių protėvių suvokimu. Šis pesimizmas kyla iš idealių įsivaizdavimų apie tautą, jos istoriją, papročius. Tuomet žvelgiant į dabartį kyla nepasitenkinimas, kritika, nes tikrovė neatitinka įsivaizdavimų, idealų, svajonės...
Pasirodo neigiami vertintojai, niurzgaliai, amžini kritikai. Tai rezervas, kuris bet kada gali aktyvuotis, nes kritiškas, maištingas požiūris liudija tam tikrą sąmoningumo lygį. Nedeklaratyvus patriotizmas yra erdvė, kurioje galėtų skleistis nauja šios vertybės interpretacija dabartinės visuomenės gyvenime. Tik turėtume grąžinti kam kas priklauso: valstybę ir jos ūkį – piliečiams, patriotizmą – jaunimui, šilumą ir prasmę – ritualams.
