Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugsėjo 28d. 13:07

Ignas Vėgėlė: Teisėkūros kokybei neskiriame tinkamo dėmesio

Ignas Vėgėlė Kol Lietuvoje vyksta partijų baudžiamasis persekiojimas, stebime jų vidinius nesutarimus ir koalicijų griūtis, dėmesį praranda esminės šalies problemos. Lietuva per dažnai Europos Sąjungoje pirmauja neigiamais aspektais, teisėkūra – ne išimtis. Politikai teikia daug įstatymų projektų ir juos moka priimti greitai, tačiau ar reikia taip skubėti srityje, kur padarytos klaidos negrįžtamai paveikia šalies gyventojus ir neretai mažina jų pasitikėjimą valstybe?

Dėmesio teisėkūrai reikia nedelsiant, nes situacija šioje srityje yra kritiška ir per 26-erius metus nė kiek nepagerėjo. Statistika sukrečianti: beveik trys ketvirtadaliai visų pasiūlytų projektų – vieno ar kelių Seimo narių siūlymai, Vyriausybei telieka vienas ketvirtadalis. Iš tų trijų ketvirtadalių priimama mažiau nei pusė. Seimo narių projektų statistika blizga. Visi turi darbo. Bet kiek tai efektyvu?

Pasak ekspertų, individualus Seimo narių aktyvumas reiškia parlamento darbotvarkės perkrovimą ne visada tinkamai paruoštais, o kai kada ir su Vyriausybės programa nesuderinamais projektais. Todėl Seimas daugeliu atvejų yra priverstas tuščiai eikvoti laiką – nagrinėti, o galiausiai – nepritarti ir atmesti atsitiktinai į darbotvarkę patekusius projektus.

Lietuvos teisėkūros praktika netaikoma kitose ES šalyse

Kaip teigia vienas teisėkūros tendencijų tyrimo autorių, Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus vadovas Alvidas Lukošaitis, polinkis skubinti teisėkūros procesą ir priiminėti teisės aktų projektus, vadovaujantis skubos taisyklėmis, išryškėjo dar 1996–2000 m. kadencijoje. Nuo to laiko teisėkūros proceso skubinimas tiktai intensyvėjo, o 2008–2012 m. kadencijoje pasiekė visų laikų rekordą – 50 proc. visų teisės aktų projektų buvo priimta skubos ir ypatingos skubos tvarka. Tokios teisėkūros praktika kitose Europos Sąjungos valstybėse būtų sunkiai suvokiamas reiškinys.

Įstatymų ir kitų teisės aktų gausa, teisinės sistemos nestabilumas, nuolat skubos tvarka keičiant teisės aktus patvirtina, kad parlamento ilgalaikiu prioritetu yra tapę teisėkūros kiekybiniai, bet ne kokybiniai rodikliai. Tradiciniu virtęs skubos taisyklių taikymas teisėkūros procese tai tik patvirtina.

Daugelyje teisėkūros statistikos pjūvių – Lietuva paskutiniųjų grupėje Europoje. Tiesa, pagal vieną rodiklį mes, rodos, pirmaujame: beveik pusė visų įstatymų priimami skubos ir ypatingos skubos tvarka. O šioms procedūroms netaikoma gausybė reikalavimų, itin ribojama galimybė pateikti argumentuotas pastabas ir pasiūlymus, trumpinami svarstymo terminai, ribojama Seimo komitetų nuomonė. Seimo statutas ir Teisėkūros pagrindų įstatymas tam ir nustato procedūras, kad būtų sumažinta klaidų tikimybė, įsiklausyta į įvairių grupių pastabas ir pasiūlymus, užkertamas kelias nepastebėtam „prasmukti“ vienos grupės interesui. Skubos tvarką paprastai siūlo Vyriausybė, Seimo pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo komitetas ar frakcija. O būtent dabartinė Vyriausybė ir Seimo dauguma deklaruoja skaidrumą, viešumą ir atvirumą visuomenei, nepakantumą korupcijai ir neteisėtam lobizmui. Peršasi išvada, kad šie įsipareigojimai netaikomi pagrindinei Seimo ir Vyriausybės funkcijai – teisės aktų leidybai.

Dabartinė teisėkūra – nuolatinis socialinis eksperimentas

O kur dar kitos teisės aktų leidybos Lietuvoje spragos: teisės akto projekto poveikio vertinimas neatliekamas arba atliekamas itin paviršutiniškai, nevykdoma priimtų teisės aktų stebėsena, įsigalėjęs perteklinis visų gyvenimo sričių reguliavimas bei neatliekamos tinkamos konsultacijos su visuomene. Tam tikrą numatomą reglamentavimą aptarus su visuomene ir atsižvelgus į konsultacijose gautas pastabas, galima tikėtis, kad galiausiai priimtas teisės aktas atitiks visuomenės lūkesčius, o jo įgyvendinimas nebus sudėtingas. Šiuo metu pakanka trijų „auksinių“ argumentų, kad įstatymas skubos tvarka prasiskintų kelią Seime: kova su korupcija, kova su mokesčių vengimu ir visuomenės saugumas. Jei dar pridėsime du įpareigojimus „iš viršaus“ – „reikalauja Europos Sąjunga“ bei „nurodo ESBO (Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizacijos) ekspertai“ – turėsime išsamius visiems priimamiems įstatymams tinkamus argumentus. Įdomu tai, kad šie argumentai paprastai nereikalauja jokio papildomo paaiškinimo – jie veikia stebuklingai.

Politikai nuolatos vykdo socialinius eksperimentus teisės aktais reguliuojant vieną ar kelias sritis: jie priima teisės aktus ir tik po to stebi, kaip šie paveiks visuomenę. Vienintelė akivaizdi to pasekmė – nesaugumo jausmas: kiekvienam piliečiui neramu, kaip naujas mokestinis režimas, naujas baudžiamasis įstatymas, naujas administracinis reguliavimas paveiks kiekvieną mūsų. Visi nespėjame. Daugelis nesuprantame. Aplink beribė priešprieša. Lietuviška ar tiesiog nemokšiška?

Apie teisėkūros būklę Lietuvoje buvo svarstoma Seime vykusioje Teisės ir teisėtvarkos komiteto bei Valstybės kontrolės diskusijoje. Šiuo metu Valstybės kontrolė atlieka plačios apimties tyrimą, kurio išvadas ketina pristatyti kitais metais. Valstybės kontrolės teisėkūros proceso tyrimas, Vyriausybės kanceliarijos Teisės departamento, Seimo Teisės departamento, Teisingumo ministerijos ir kitų institucijų vadovų bei atstovų įžvalgos ir pasiūlymai įstatymų leidėjams nepasirodė įdomūs. Diskusijoje dalyvavo tik trys Seimo nariai, visi – Teisės ir teisėtvarkos komiteto.

Prof. dr. Ignas Vėgėlė yra Advokatų tarybos pirmininkas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie 15min