Netrukus ir vėl bus svarstomas vadinamųjų „bambalių“ klausimas. Tai viena iš opiausių su priklausomybe nuo alkoholio susijusių problemų, tačiau kol kas valdantieji trypčioja vietoje, nors puikiai supranta, kur šuo pakastas.
Nereikia apsimesti naiviais ir galvoti, kad šitas šokis aplink bambalį – tai naivių nesusipratusių avelių mekenimas. Valdžios koridoriais vaikšto aludarių lobistai, kurie kuždėdami žodelius apie neva prispaustą smulkaus lietuviško verslo uodegą bei iš Europos Sąjungos gresiančias sankcijas dėl apribotos konkurencijos, gano šitą naiviomis apsimetančių avelių bandą.
Girtaujantys asmenys, kurių Lietuvoje yra kiek mažiau nei 5 proc., iš viso išgeria 35 proc. viso suvartojamo alkoholio. Stiprus bambalinis alus ir į tokius pat bambalius, tik žalios spalvos, išpilstytas vaisiukas – pagrindiniai jų gėrimai. Ar įsivaizduojate, kad nuo priklausomybės kenčiantis žmogus pirktų aukštos kokybės produktą iš smulkaus lietuviško bravoro? Tokį, kurį dabar taip pamėgo inteligentai didmiesčių baruose?
Kultūringai ir saikingai alkoholį vartojantys žmonės mėgsta ir aukštos kokybės alkoholį. Kas tai bebūtų – alus, vynas ar konjakas. Aukštos kokybės tikrai neverta ieškoti apatinėse parduotuvių lentynose, kurias vis dar „puošia“ pigus alus ar pigus spirituotas vynas plastikiniuose buteliuose.
Būtent taip to pigaus alaus gamintojai ir laimi – kainomis. Kai vienintelis tikslas – išgauti alaus pavadinimą atitinkantį gėrimą kuo pigiau, tai natūralu, kad ir galutinis produktas ir yra pigesnis. Taip pritraukiamas vartotojų segmentas, kuriam kaina yra pagrindinis kriterijus, kuriam svarbiausias tikslas yra prisigerti kuo efektyviau. Juk toks alus įprastai pasižymi ir didele alkoholio koncentracija.
Įvairiais bandymais uždrausti prekiauti alkoholiu lauko kavinėse ar kitais panašiais išsišokimais tėra siekiama nukreipti dėmesį ir imituoti darbą blaivinant Lietuvą.
Didžiausi „bambalinio“ alaus gamintojai Lietuvoje – tai skandinaviško kapitalo įmonės. Nieko nuostabaus, kad šių aludarių šmėklos nuolat vaidenasi parlamento ir ministerijų koridoriuose ir kabinetuose. Ar jiems nėra svarbi mūsų visuomenės sveikatos būklė? Juk pardavinėti pigius bambalius pažeidžiamiausiam žmonių sluoksniui tėra vulgarus pasipinigavimas. O jei kas prikiš, kad mūsų sveikatos sąskaita pelnytis yra makabriška, ko gero, jums mandagiai atsakys: „Nieko asmeniško, tik verslas, pasiūla ir paklausa“.
Na, bet jeigu kam priimtinesnė grynų skaičių kalba, galime kalbėti ir ja. Štai ekonominė alkoholio žala taip pat skaičiuojama – 2016 m. duomenimis ji siekė 325,3 mln. eurų, kai tuo tarpu akcizų surinkta 243,2 mln. eurų. Tad neįtikina tokio draudimo priešininkų argumentai apie prikirptus verslo sparnus ar surenkamus mokesčius. O apie nefinansinę žalą dažnai išvis pamirštama.
Tad įvairiais bandymais uždrausti prekiauti alkoholiu lauko kavinėse ar kitais panašiais išsišokimais tėra siekiama nukreipti dėmesį ir imituoti darbą blaivinant Lietuvą. Eilinį kartą fokusuojamasi ne į tą tikslinę grupę, kuri yra problematiškiausia. Kol visi aptarinėja šį ar kitus keistus pasiūlymus, skandinaviško kapitalo remiami žygeiviai sprendimų priėmėjams skundžiasi apie neva ribojamą lietuvišką verslą, taip darydami įtaką ir siekdami toliau pelnytis iš priklausomybėmis sergančių žmonių.
Kažkada jau pavyko sumažinti plastikinės taros, į kurią leidžiama pilstyti stiprų alų, dydį nuo dviejų litrų iki litro. Dabar – puiki proga valdantiesiems parodyti, kad nėra užkulisiuose aludarių už nosies vedžiojamos marionetės ir visiškai iš apatinių lentynų išgyvendinti produktą, šitiek laiko gadinusį sveikatą mūsų visuomenei.
Žinoma, toks draudimas nėra išganymas, kuris staiga išspręs visas su alkoholizmu susijusias problemas. Užimtumas regionuose, švietimas, reabilitacija – mums ir toliau bus reikalingi kompleksiniai, visa apimantys sprendimai. Tačiau tai bus bent vienas žingsnelis ilgame kelyje integruojant priklausomybes turinčius žmones atgal į pilnavertį visuomenės gyvenimą.
Jonas Varkalys yra Seimo narys
