„Arba tiki, arba ne“, – ir teisė kritikuoti iš tavęs atimta. Tebūnie, tačiau tikėjimą aptarnaujantis personalas seniai prarado indulgenciją kritikai. Jų kamufliažas nebepaslepia lupikavimo, atgrasaus amoralumo, veiksmo ir minties daugiaveidiškumo.
Spausdamas ranką skirtingo rango kunigams jausdavau sielos glitumą, per poras įsismelkiantį į mane visą. Gėdą ir silpno žmogaus bejėgiškumą, kokį jauti savo tiesą iškeitęs į mandagų susitaikymą.
„Ne mano karas“, – sakiau tyliai žinodamas, kad ir pirmos, ir paskutinės kulkos tikėjimo vertelgoms nemalonėčiau.
Tikėti tikėjimu daugiau, nei tau leido. Mesti iššūkį visiems, žinant, kad visų pirma tai iššūkis tau pačiam. Ar tai ne dieviška?
Bet kaskart, kai įsivaizduoju turįs poziciją, būnu vis iš naujo išgelbėtas nuo teisumo dėmės. Sutikau sutaną, juodą kaip ir visos. Tik ją vilkintis žmogus savo tikėjimu tikėjo ir savo tikėjimą veiksmu įrodė: jis sutuokė du tos pačios lyties asmenis.
Jų bažnyčioje, jų dievo akyse jis suabejojo popierine teise ir tikinčiajam suteikė pirmenybę. Struktūroje, kurios sėkmė ryškiausia tada, kai jos nariai – pilkiausi, sutikau išimtį.
Tikėti tikėjimu daugiau, nei tau leido. Mesti iššūkį visiems, žinant, kad visų pirma tai iššūkis tau pačiam. Ar tai ne dieviška?
Kaip ir kiekvieną vėliavnešį, taip ir šį, paskutinės gretos nuteis. Be gailesčio ar supratimo – kad kitus pamokytų nuolankumo. Toks vėliavnešių likimas: iškelti vėliavą aukštai, būti vėliava iki pabaigos. Ir jei vėliava – nuoširdi, teisinga, jos pabaiga visada būna pradžia kitiems.
